Naujausios
„Jonis“ dar dainuos
Liaudiškos muzikos ansamblis „Jonis“ kolektyvo įkūrimo 25— metį atšventė be fejerverkų. Vietoj baliaus išleido naują, devynioliktąjį albumą “Dievulio žirniai“, dar jaukiai pasisėdės su bičiuliais ir skaičiuos metus toliau. “Kol kviečia, esame reikalingi“, — Pranciškus Trijonis, ansamblio vadovas apie ateitį mąsto optimistiškai.
Angelė MOCKUTĖ
angele@skrastas.lt
Staliaus idėja
Prieš daug daug metų P. Trijonis Šiaulių televizorių gamykloje dirbo staliumi. Kaimo muzikanto sūnus mėgo kantri stiliaus muziką. Gamykloje susipažino su bendraminčiu Ričardu Gadeikiu ir abu pradėjo „barškinti“ instrumentus. Tik “Joniu“ nesivadino.
Ansamblio įsikūrimo data yra 1984— ieji, kai prisijungė broliai Romaldas, Stasys ir Petras ir visi kartu ėmė kurti ir groti pačių sugalvotą lietuvišką kantri muziką.
„Groti pradėjome savo malonumui, įrašėme tris dainas Lietuvos radijui, pastebėjo kompozitorius Algirdas Klova, pradėjo kviesti į įvairiais televizijos laidas“, — pradžią prisiminė P. Trijonis.
1988 metais metais ansamblį, į kurį įsijungė akordeonininkas Edmundas Grubliauskis, pakvietė į Palangoje rengtus populiarius „Baltijos jaunystės“ festivalius. Programą parodė sceną pasidalindami su Virgiu Stakėnu. Taip “Jonį“ pastebėjo Lietuva. Ansamblis kartu su V. Stakėnu įrašė didelę plokštelę, o paskui “viskas vyniojosi labai greitai“.
Dabartinė ansamblio sudėtis: Pranciškus ir Romaldas Trijoniai, Edmundas Grubliauskas, Arvydas Žioberis, Liutauras Milašauskas, Aivaras Mundinas.
Ansamblyje nebėra dviejų būgnininkų — Anapilin išėjusio Petro Trijonio ir Algirdo Šiuipio (Meškio). Jiems kolektyvas dedikavo naujają kompaktinę plokštelę.
Išvažinėta Lietuva
Lietuvoje nėra kampelio, kuriame nebūtų koncertavę smagūs, linksmi, pusiau kaubojiškai apsirengę „Jonio“ vyrai.
„Prisimenu, kaip pradžioje organizuodavome koncertinius turus po Šiaurės Lietuvą. Ansambliui buvo penkeri metai, o “Šiaulių kraštas“ — naujai susikūręs laikraštis. Į koncertus važiuodavome kartu dideliame autobuse. Buvo linksmi laikai su loterijomis, akcijomis, prizais, dovanomis“, — prisiminė P. Trijonis.
Pradžioje vyrai dar skaičiavo, kiek surengė koncertų, paskui skaičių pametė.
Idėjų nestokojantys „Jonio“ vyrai į Šiaulius įnešė sveiko šurmulio — ėmė rengti vieną didžiausių Lietuvoje kaimo muzikantų ir kapelijų festivalį “Ant rubežiaus“. Vasaros pradžioje laukia 14— asis festivalis.
Per šį festivalį 2000-aisiais pagerintas ilgiausio miestelėnų stalo rekordas — žmonės susėdo už 159 metrų ir 80 centimetrų ilgio vaišėmis nukrauto stalo.
Klubas ir kiti rekordai
Grįžus iš gastrolių po Ameriką, kur kolektyvas praleido 2 mėnesius, 1992-aisiais kilo idėja steigti muzikinį klubą.
„Lietuvoje tada buvo krizė, blokada. Žmonės nelabai ėjo į šaltas koncertų sales. Amerikoje pamatėme, kad yra muzikinių grupių klubai. O Šiauliuose stovėjo apleistas buvusio K. Požėlos parko administracijos pastatas. Porą metų jis buvo užrakintas. Su Kultūros centru sudarėme sutartį ir jau 15— ka metų Šiauliuose yra klubas “Juonė pastuogė“, — pasakojo P. Trijonis.
Klubas miestą garsino ne vienu renginiu ir dovanojo ne vieną šiaulietišką rekordą. 2003-aisiais, per Šiaulių miesto dienas, pristatė didžiausią — 142 centimetrų skersmens, kaubojišką skrybėlę Lietuvoje. Po dviejų metų sugalvojo nustebinti sunkiausiu Lietuvoje kantri dviračiu. 121 kilogramų daiktą klubo užsakymu pagamino mažeikiškis kalvis.
Gyvena iš muzikos
P. Trijonis suskaičiavo. Ansamblio įsikūrimo pradžioje panašiai muzikai prijaučiančių kolektyvų Lietuvoje buvo aštuoni. Išsilaikė keletas. Tarp jų — ir šiauliečiai.
Neblogi kolektyvui buvo ir pirmieji krizės metai. Koncertavo nemažai, Kalėdos buvo silpnesnės, bet puiki vasara. Per sunkmetį nereikėjo sumažinti kolektyvo.
„Per krizę yra gyvos muzikos pakilėjimas. Žmonės nebenoti karaokininkų. Bet, kaip ir visi, pajautėme “gerus“ naujos valdžios darbus — iki 40 procentų apmokestino autorinius honorarus, neskirstydami kas yra menininkai, kas — autoriai“, — sakė P. Trijonis.
„Jonio“ vyrai gyvena iš muzikos, pačių sugalvotų renginių. Tačiau iš to pensijai nesusitaupys. Gerai, kad visi “susikrapštė“ valdiško stažo.
„Vieną kartą šventės baigiasi“
Tokia yra liūdna paskutinė naujojo albumo daina.
— Ar pamąstote, kas „Jonį“ pakeis dar po dvidešimt penkerių metų?
— Liūdną temą palietėte. Nemąstome. Iš kitų, praeityje garsių kolektyvų patirties, matome — senas pavadinimas ir nauji žmonės — jau nebe tas.
Dar neprapulsime. Visi esame universalai, grojame keliais instrumentais, dainuojame. Jei kuris iškristų, neprapultume. Turime jauną, energingą būgnininką Aivarą Mundiną. Mums, diedukams, labai gerai jaunas žmogus.
— Dainuojate ir kuriate lietuvišką kantri muziką ir kolektyvą pristatote linksmos muzikikės ansambliu. Iš kur idėja?
— Mūsų stilius — kaimo vaiko, išvažiavusio į miestą. Jis atsirado iš tėviškės Šilutėje visiems atvažiavus į Šiaulius.
Citata: „Mūsų stilius — kaimo vaiko, išvažiavusio į miestą.“
VYRAI: „Jonio“ ansamblyje kuria, groja ir dainuoja šeši vyrai. “Juonė pastuogės“ kieme stovinčioje valtyje nuotraukoje irkluoja keturiese: Pranciškus Trijonis (pirmas), Edmundas Grubliauskis, Aivaras Mundinas, Alvydas Žioberis.
ISTORIJA: 1990-ųjų vasarą vyrai šėlsta išleidę pirmąją didelę plokštelę.
STILIUS: Linksmos muzikikės ansamblio linksma ne tik muzika, bet ir apranga. Nuotraukoje — Romaldas Trijonis.
Giedriaus BARANAUSKO ir ansamblio archyvo nuotr.