Jie dar neša Šilo Pavėžupio garbę

IŠEI­NAN­ČIŲ KAI­MŲ IS­TO­RI­JOS (4)

Jie dar ne­ša Ši­lo Pa­vė­žu­pio gar­bę

Jau še­šio­lik­ta­me am­žiu­je mi­ni­mas Ši­lo dva­ras prie Vė­žu­pio upe­lio de­vy­nio­lik­to­jo am­žiaus pa­bai­go­je ta­po drau­džia­mos spau­dos pla­ti­ni­mo cent­ru, lie­tu­vy­bės puo­se­lė­ji­mo ir kul­tū­ros ži­di­niu.

Ta­ry­bi­niais lai­kais, pa­sta­čius Laik­šių gy­ven­vie­tę, ne­ma­žai pa­vė­žu­piš­kių į ją per­si­kė­lė. Ta­čiau Ši­lo Pa­vė­žu­py­je, ne Laik­šė­se, dar bu­vo mo­kyk­la, 1986 me­tais kai­me gy­ve­no 82 žmo­nės. 2001-ai­siais be­li­ko vos dvi­de­šimt. Da­bar nė­ra nė de­šim­ties. Iš­tuš­tė­jo dva­ro ku­me­ty­nai. Už­da­ry­ta mo­kyk­la. Gar­bin­gą praei­tį me­na tik su­de­gu­sio dva­ro so­dyb­vie­tė­je  li­kęs se­nas svir­nas ir vie­nas ki­tas gy­ven­to­jas.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Au­to­par­duo­tu­vės be­lau­kiant

Pra­va­žiavus tven­ki­nių aki­mis be­si­mar­ks­tan­čias Laik­šes, pra­si­de­da Pa­vė­žu­pio ši­lai. Pa­miš­kės ke­liu­ku į pa­grin­di­nį žvyr­ke­lį at­sku­ba dvi mo­te­riš­kės. Klau­sia, ar dar ne­bu­vo au­to­bu­siu­ko, ve­žio­jan­čio pre­kes. Tai Ši­lo Pa­vė­žu­pio gy­ven­to­jos Ire­na Mi­lei­kie­nė ir Sta­sė Ma­tu­zie­nė.

Vis dai­ry­da­ma­si, ar neuž­ma­tys ke­ly­je bal­to au­to­bu­siu­ko, Ire­na pa­sa­ko­ja: „Ši­lo Pa­vė­žu­py­je gy­ve­nu jau 40 me­tų. Esu nuo Kra­žių. Par­si­dan­gi­nau čia dirb­ti ir už­si­li­kau.“

Jos kai­my­nė Sta­sė at­si­kė­lė iš Šiau­lių. Se­nat­vė­je ne­pa­jė­gė iš­lai­ky­ti bu­to mies­te. Čia gy­ve­no jos duk­ros šei­ma. Nu­si­pir­ko būs­tą ta­me pa­čia­me ke­tur­bu­ty­je. Kai­me iš­lai­ky­ti pa­sto­gę – pi­giau. Nu­si­per­ka mal­kų, ap­si­šil­do.

Sta­sė nie­ko ne­ga­li pa­sa­ky­ti apie se­nes­nį­jį Ši­lo Pa­vė­žu­pį. O Ire­na me­na, kaip prieš ke­tu­rias­de­šimt me­tų dva­ro ku­me­ty­nas knibž­dė­jo nuo žmo­nių. Vi­si kam­ba­riai bu­vo užim­ti. Ir to­je vie­to­je, kur da­bar Ire­na ir Sta­sė gy­ve­na, glau­dė­si 11 šei­mų.

„Pa­leis­da­vo po sep­ty­nis kom­bai­nus ja­vų kul­ti. Vi­rė gy­ve­ni­mas“, – pa­sa­ko­ja po­nia Ire­na. – Da­bar be­li­kom mud­vi su Sta­se, Sta­sės duk­ra, Pet­raus­kai ir jų duk­ros Mo­lo­to­kie­nės šei­ma. Mo­lo­to­kų vai­kai – vie­ni­nte­liai mo­ki­niai iš Ši­lo Pa­vė­žu­pio.“

Mo­te­rys su ne­ri­mu dai­ro­si į ke­lią. Au­to­par­duo­tu­vė neat­va­žiuo­ja.

„Anks­čiau bu­vo ge­rai. Čia pat Gau­ga­riuo­se bu­vo par­duo­tu­vė. Jos sa­vi­nin­ką va­din­da­vom Mau­šu. Juok­da­vo­mės, kad pas jį pre­kių ga­li gau­ti ir nak­tį. Da­bar teks skam­bin­ti bu­vu­siai kai­my­nei, kad at­va­žiuo­tų. Nu­veš ap­si­pirk­ti į Laik­šes. Pa­lai­do­jau abu sa­vo vai­kus. Pa­li­kau vie­na kaip pirš­tas“, – guo­džia­si Ire­na Mi­lei­kie­nė.

Iš­ny­ko Šo­na, nyks­ta ir Ši­lo Pa­vė­žu­pis

Pro bu­vu­sią Ši­lo Pa­vė­žu­pio dvar­vie­tę pra­stas ke­le­lis ve­da į kai­mo sen­bu­vių Onos ir Juo­zo Pet­raus­kų na­mus. Čia jie gy­ve­na su sa­vo duk­ros Jo­lan­tos Mo­lo­to­kie­nės šei­ma ir anū­kais.

Į Ši­lo Pa­vė­žu­pį Ona ir Juo­zas Pet­raus­kai at­si­kė­lė 1988 me­tais. Čia gra­žio­je pa­miš­kė­je ga­vo nu­si­pirk­ti na­mą.

Iki tol gy­ve­no tos pa­čios Šau­kė­nų se­niū­ni­jos Šo­nos kai­me. „Čia sma­giau ne­gu Šo­no­je, – pa­sa­ko­ja Ona Pet­raus­kie­nė. – Ten prie ži­ba­li­nės lem­pos ke­tu­ris vai­kus užau­gi­nau. Kai­mas – miš­ko vi­du­ry­je. Gy­ve­nom kaip ko­kiam bliū­de. Ne­bu­vo elekt­ros. Kai į Pa­vė­žu­pį pa­rė­jom, akys nu­švi­to.“

Pet­raus­kai bu­vo pa­sku­ti­niai Šo­nos kai­mo gy­ven­to­jai. Ona var­di­ja, jog anks­čiau ten gy­ve­no ir Žal­piai, Či­žai, Dzin­dza­lie­tos, Baš­kiai, Pa­lu­bins­kiai, Lau­ri­na­vi­čiai. Pas­kui jie iš­si­kė­lė. Iš­si­kė­lė ir Pet­raus­kai. Da­bar ten nie­ko ne­be­li­ko. Kai­mas apė­jo miš­ku.

Ši­lo Pa­vė­žu­py­je taip pat pa­na­šūs da­ly­kai da­ro­si. Ona mos­te­li ran­ka į lan­gą. Ap­link na­mus vi­sur bu­vo dir­ba­ma že­mė. Da­bar jau vos ne į kie­mą žen­gia sa­vai­mi­nis miš­kas. Pra­džio­je tu­rė­jo daug drau­gų. Kai­my­nai suei­da­vo krū­von pa­va­ka­ro­ti. Vie­nas ki­tam pa­dė­da­vo. Da­bar tro­bos iš­tuš­tė­jo. Nyks­ta Ši­lo Pa­vė­žu­pis. Ma­tyt, toks jau Pet­raus­kų li­ki­mas – vis gy­ven­ti nyks­tan­čiuo­se kai­muo­se.

Kol bu­vo svei­kas dva­ro pa­sta­tas, ja­me gy­ve­no daug žmo­nių. Kai dva­ras su­de­gė, vi­si per­si­kė­lė į Laik­šes. Se­nuo­se dva­ro ku­me­ty­nuo­se dar bu­vo li­kę Jan­kus, Stun­gu­rys... Gy­ve­no žmo­nės ir bu­vu­sia­me dva­ro bra­vo­re. Da­bar vi­si iš­mi­rė.

„Sa­vo duk­rai sa­kau, kol gy­vi, nie­kur iš Ši­lo Pa­vė­žu­pio nei­kit. Kai nu­mir­sim, da­ry­kit, ką no­rit“, – at­vi­rai kal­ba po­nia Ona.

Jos sū­nūs Ri­man­tas ir Gin­tau­tas gy­ve­na Kur­šė­nuo­se. Duk­ra Da­nu­tė – Ra­sei­nių ra­jo­ne. Tik Jo­lan­ta pa­si­li­ko ša­lia tė­vų. Jos sū­nus To­mas da­bar vie­nin­te­lis mo­ki­nys, iš Ši­lo Pa­vė­žu­pio va­ži­nė­jan­tis mo­kyk­lon į Šau­kė­nus.

Aš­tuo­nias­de­šimt­me­tė ma­ma dar pa­de­da duk­ros šei­mai pri­žiū­rė­ti gy­vu­lius, pa­mel­žia kar­vę. Duk­ra Jo­lan­ta su vy­ru Ka­zi­mie­ru ūki­nin­kau­ja. Bet tu­ri ir dar­bus. To­dėl tė­vams ten­ka pri­kiš­ti sa­vo ran­kas prie jų ūkio.

81 me­tų Juo­zas Pet­raus­kas dar su­si­tvar­ko su ark­liu. Lai­ko gy­vu­lį sa­vo po­rei­kiams. Pės­čias nuei­na ap­si­pirk­ti į Laik­šių par­duo­tu­vę. Į vie­ną pu­sę – pen­ki ki­lo­met­rai.

Dva­ro so­dyb­vie­tė me­na is­to­ri­ją

Per Ši­lo Pa­vė­žu­pį ei­nan­tis ke­lias at­si­ša­ko­ja ma­žes­niu ke­liu­ku, ve­dan­čiu į bu­vu­sio dva­ro so­dyb­vie­tę. Šau­kė­nų mu­zie­jaus va­do­vė Ele­na Bur­du­lie­nė ra­do duo­me­nų, jog 1923 me­tais Ši­lo Pa­vė­žu­py­je bu­vo 49 gy­ven­to­jai ir 10 ūkių.

Ta­čiau la­biau­siai Ši­lo Pa­vė­žu­pį gar­si­na dva­ras, ku­ris spau­dos drau­di­mo lai­kais puo­se­lė­jo lie­tu­vy­bę, čia rin­ko­si tuo­me­ti­nė in­te­li­gen­ti­ja Po­vi­las Vi­šins­kis, Že­mai­tė, knyg­ne­šiai.

Be to, Ha­lės uni­ver­si­te­tą bai­gu­sio Vla­do Put­vins­kio dė­ka dva­ras gar­sė­jo kaip aukš­tos že­mės ūkio kul­tū­ros, nau­jų ūki­nin­ka­vi­mo me­to­dų die­gė­jas. Ši­lo Pa­vė­žu­py­je bu­vo įkur­tas pir­ma­sis žu­vi­nin­kys­tės ūkis. Mat nau­jų idė­jų iš už­sie­nio par­si­ve­žęs Vla­das Put­vins­kis čia iš­ka­sė tven­ki­nius ir pra­dė­jo au­gin­ti žu­vį. Žu­vi­nin­kys­tė iki šiol Ši­lo Pa­vė­žu­py­je kles­ti.

Tuo me­tu Šau­kė­nų vals­čiu­je bu­vo vie­nin­te­lė mo­kyk­la, ku­rio­je pa­mo­kos vy­ko ru­sų kal­ba. V. Put­vins­kis no­rė­jo, kad kai­mo žmo­nės bū­tų la­biau iš­pru­sę. Jis nu­spren­dė įkur­ti ne­le­ga­lias mo­kyk­las, ku­rio­se bū­tų mo­ko­ma lie­tu­vių kal­ba. 1899 me­tais jis pa­miš­kės tro­be­lė­je, ku­rio­je gy­ve­no mo­ky­to­jas Sta­sys Pa­ža­raus­kis, įkū­rė pir­mą­ją slap­tą mo­kyk­lą.

Vai­kai į mo­kyk­lą trauk­da­vo pa­krū­mė­mis, kad neuž­ma­ty­tų žan­da­rai. Nie­kas iš vie­tos gy­ven­to­jų žan­da­rams apie ne­le­ga­lią mo­kyk­lą ne­pra­ne­šė.

De­vy­nio­lik­to­jo am­žiaus pra­džio­je Ši­lo Pa­vė­žu­pio dva­re vei­kė kny­gų pa­štas. Kny­gos bu­vo ga­be­na­mos iš Til­žės į Šiau­lius. Tą da­ry­da­vo V. Put­vins­kio nu­sam­dy­tas kont­ra­ban­di­nin­kas. Iš sa­vo ki­še­nės dva­ri­nin­kas jam mo­kė­jo po 40 rub­lių už kiek­vie­ną iš Prū­si­jos į Grau­ži­kų dva­rą at­ga­ben­tą kny­gą.

Da­bar Ši­lo Pa­vė­žu­pio dva­ro so­dy­bą me­na tik iš­li­kęs se­nas me­di­nis svir­nas. 1983 me­tais sau­sio mė­ne­sį me­di­nis Ši­lo Pa­vė­žu­pio dva­ro pa­sta­tas su­de­gė. 1989 me­tų va­sa­rą bu­vu­sio dva­ro vie­to­je pa­sta­ty­tas pa­mink­li­nis ak­muo, o prie svir­no – pa­mink­li­nė len­ta.

Va­sa­ro­mis Ši­lo Pa­vė­žu­py­je ap­si­gy­ve­na Vla­do Put­vins­kio anū­kas – Ri­man­tas Put­vins­kis.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

GY­VE­NI­MAS: Kas­die­nių rū­pes­čių ge­na­mos pa­sku­ti­nės Ši­lo Pa­vė­žu­pio gy­ven­to­jos Ire­na Mi­lei­kie­nė (kai­rė­je) ir Sta­sė Ma­tu­zie­nė ei­na į pa­grin­di­nį ke­lią, kur tu­rė­tų at­va­žiuo­ti au­to­par­duo­tu­vė. Ši­lo Pa­vė­žu­py­je par­duo­tu­vės nė­ra.

PAS­TO­VU­MAS: Vi­są gy­ve­ni­mą Šau­kė­nų se­niū­ni­jo­je pra­lei­dę Ona ir Juo­zas Pet­raus­kai anks­čiau gy­ve­no Šo­nos kai­me, ku­ris jiems iš­si­kė­lus apė­jo miš­ku. Da­bar yra vie­ni pa­sku­ti­nių­ Ši­lo Pa­vė­žu­pio gy­ven­to­jų.

MO­KYK­LA: Vie­na­me iš Put­vins­kių dva­ro pa­sta­tų bu­vo įkur­ta mo­kyk­la. Da­bar ji už­da­ry­ta ir par­duo­ta.

TUŠ­TĖ­JI­MAS: Se­ni dva­ro pa­sta­tai li­ko tuš­ti.

SVIR­NAS: Dar iš­li­kęs Ši­lo Pa­vė­žu­pio dva­ro svir­nas, kaip ir už­si­li­kę gy­ven­to­jai, dar ne­lei­džia iš­trin­ti Ši­lo Pa­vė­žu­pio iš že­mė­la­pio.

AK­MUO: Tą vie­tą, ku­rio­je sto­vė­jo Ši­lo Pa­vė­žu­pio dva­ro pa­sta­tas, žy­mi pa­mink­li­nis ak­muo.