Jėzuitų misija – daryti daugiau

Jė­zui­tų mi­si­ja – da­ry­ti dau­giau

Jė­zui­tų mi­si­ja Lie­tu­vo­je šie­met mi­ni 450 me­tų ju­bi­lie­jų. Šiau­lių Šv. Ig­na­co Lo­jo­los baž­ny­čios rek­to­rius tė­vas Sta­sys Ka­zė­nas SJ ma­no, kad vie­nuo­lis jė­zui­tas prieš 450 me­tų ir da­bar bū­tų toks pat: vi­di­nis nu­si­tei­ki­mas tar­nau­ti sie­loms, da­ry­ti dau­giau dėl Die­vo yra iš­li­kęs. S. Ka­zė­nas bu­vo pir­ma­sis rek­to­rius, kai 1990 me­tais Šv. Ig­na­co Lo­jo­los baž­ny­čia bu­vo grą­žin­ta ti­kin­tie­siems.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Ju­bi­lie­ji­niai me­tai

– Per Tris Ka­ra­lius ke­tu­rio­se Lie­tu­vos jė­zui­tų baž­ny­čio­se bu­vo pra­dė­ta Jė­zui­tų mi­si­jos Lie­tu­vo­je 450 me­tų ju­bi­lie­jaus šven­tė. Ko­kie bus me­tai jė­zui­tams?

– Dar­bin­gi. Ju­bi­lie­jus pri­me­na, kad jau 450 me­tų, kaip pir­mie­ji mi­sio­nie­riai at­vy­ko į Lie­tu­vą, kvie­čia­mi vys­ku­po V. Pro­ta­se­vi­čiaus.

Pir­miau­sias jų rū­pes­tis bu­vo švie­ti­mas. Iš pra­džių at­si­ra­do Vil­niaus ko­le­gi­ja, po 10 me­tų ji ta­po uni­ver­si­te­tu. Pas­kui at­si­ra­do ki­tos ko­le­gi­jos, tarp jų ir Kra­žių, Pa­šiau­šės, taip pat Kau­no. Iš Kra­žių, Pa­šiau­šės ko­le­gi­jų mi­si­jos vy­ko ir į da­bar­ti­nę Lat­vi­ją, Es­ti­ją.

Jo­niš­kio ra­jo­ne yra iš­li­ku­sios ke­lios kop­ly­čios su jė­zui­tų var­dais, Lauk­so­džio baž­ny­čio­je yra al­to­rius, skir­tas jė­zui­tų gar­bei.

Ju­bi­lie­jus – pa­si­žiū­rė­ji­mas, kas bu­vo da­ro­ma, ir ką da­bar rea­liai ga­li­ma da­ry­ti. Skai­čiai, ži­no­ma, yra la­bai pa­si­kei­tę.

– Ko­kia da­bar yra jė­zui­tų mi­si­ja Lie­tu­vo­je?

– Jė­zui­tų na­mai yra Vil­niu­je, Kau­ne ir Šiau­liuo­se, mū­sų iš vi­so 34, jei su­skai­čiuo­ti vi­sus – ir stu­den­tus, ir se­ne­lius. Lie­tu­vos jė­zui­tų pro­vin­ci­ja yra kar­tu su Lat­vi­ja. Lat­vi­jo­je yra tri­se: lie­tu­vis, lat­vis ir jė­zui­tas iš Len­ki­jos.

Mū­sų, pa­ly­gin­ti, la­bai ne­daug. O trys mo­kyk­los ir ke­tu­rios baž­ny­čios rei­ka­lau­ja jė­gų.

– Kas lė­mė, kad vie­nas iš jė­zui­tų cent­rų yra Šiau­liuo­se?

– Tar­pu­ka­rio lai­ko­tar­pis, kai Vil­nius bu­vo Len­ki­jos vals­ty­bės da­lis, o Šiau­liai bu­vo ant­ras mies­tas po Kau­no, kai Lie­tu­va pra­ra­do Klai­pė­dą.

Ko ge­ro, bū­tų ga­li­ma ieš­ko­ti įvai­rių ar­gu­men­tų, bet Šiau­liams ir­gi rei­kė­jo švie­ti­mo ži­di­nio. Pir­ma­sis at­vy­ko tė­vas Be­ne­dik­tas And­ruš­ka. Jė­zui­tai čia bu­vo ga­na ge­rai įsi­kū­rę, dir­bo ke­le­tas tė­vų, da­rė la­bai kryp­tin­gus dar­bus, pla­na­vo sta­ty­ti baž­ny­čią, ama­tų mo­kyk­lą.

Bet pra­si­dė­jo Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras, prieš tai – val­džių pa­si­kei­ti­mai. Baž­ny­čios ne­pas­ta­tė, da­bar­ti­nė yra to me­to lai­ki­na baž­ny­čia, atei­ty­je tu­rė­ju­si bū­ti sa­le. So­viet­me­čiu lai­ki­na baž­ny­čia bu­vo san­dė­lis, vė­liau vei­kė dra­mos teat­ras.

Ka­ro me­tais čia dir­bęs Jo­nas Bo­re­vi­čius daug pri­si­dė­jo prie žy­dų gel­bė­ji­mo, jė­zui­tų na­muo­se bu­vo žy­dų per­da­vi­mo punk­tas. Ku­ni­gas ap­do­va­no­tas Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiu­mi.

Kai 1990 me­tais at­si­kū­rė jė­zui­tų pro­vin­ci­ja, bu­vo rū­pes­tis su­si­grą­žin­ti tai, kas mums pri­klau­sė – kiek įma­no­ma, kiek bu­vo pa­jė­gų. Kau­no, Vil­niaus, Šiau­lių baž­ny­čios bu­vo pe­rim­tos, nes bu­vo kam dar­buo­tis. Klai­pė­do­je bu­vo sta­to­ma Šv. Juo­za­po Dar­bi­nin­ko baž­ny­čia, vė­liau te­ko pa­si­trauk­ti, nes pa­pras­čiau­siai ne­tu­ri­me tiek žmo­nių.

Gra­žu, kad bend­ra­dar­bia­vi­mas, pa­žin­tys, drau­gys­tė nė­ra nu­trū­kę su tais, ku­rie dar bu­vo Šiau­liuo­se nau­jo­ky­ne. Su vie­nais bend­rau­ja­me ak­ty­viau, su ki­tais gal re­čiau su­si­tin­ka­me, bet ry­šys, san­ty­kis yra iš­li­kęs.

– Ko­kie ren­gi­niai vyks ju­bi­lie­ji­niais jė­zui­tų me­tais?

– Sau­sį bu­vo ver­da­ma ju­bi­lie­ji­nių me­tų ati­da­ry­mo „Jė­zui­tų“ sriu­ba, jos re­cep­tą ga­vo­me iš is­to­ri­ko Liu­do Jo­vai­šos.

Ge­gu­žės pra­džio­je nu­ma­ty­tas ge­ne­ra­li­nio vy­res­nio­jo t. Ar­tu­ro So­sa at­vy­ki­mas į Lie­tu­vą. Ge­gu­žės vi­du­ry­je Vil­niaus uni­ver­si­te­te vyks moks­li­nė kon­fe­ren­ci­ja. Šiau­lių jė­zui­tų mo­kyk­la Šiau­liuo­se rengs kon­fe­ren­ci­ją po Ve­ly­kų, ba­lan­džio pa­bai­go­je. Bus kon­cer­tų, su­si­ti­ki­mų, bus ir Šv. Ig­na­co Lo­jo­los at­lai­dai, at­ski­ri pa­mi­nė­ji­mai kiek­vie­no­je baž­ny­čio­je.

Kei­čian­ti ty­la

– Or­ga­ni­zuo­ja­te ty­los re­ko­lek­ci­jas, mo­ky­mus, dva­si­nes pra­ty­bas, Šven­to­jo Raš­to stu­di­jas. Svar­bu ug­dy­ti bend­ruo­me­nę?

– Aš tik ban­dau at­liep­ti tai, ko žmo­nės trokš­ta. Ru­de­nį bu­vo po­kal­bių, kad yra gi­les­nio Šven­tojo Raš­to pa­ži­ni­mo po­rei­kis. Pas mus at­va­ži­nė­ja ku­ni­gas Mo­zė Mit­ke­vi­čius, Ro­mo­je stu­di­ja­vęs Šven­tąjį Raš­tą. Ke­le­tą pa­skai­tų skai­tė VDU Ka­ta­li­kų teo­lo­gi­jos fa­kul­te­to de­ka­nas dr. dia­ko­nas Be­nas Ule­vi­čius, šį penk­ta­die­nį ir šeš­ta­die­nį at­va­žiuo­ja eg­zor­cis­tas dr. Ar­nol­das Val­kaus­kas.

No­ri­si, kad žmo­nės gau­tų at­sa­ky­mus į jiems iš­ky­lan­čius klau­si­mus ne pa­moks­li­niu sti­liu­mi, bet jau gi­les­niu kal­bė­ji­mu.

Prie Šven­to­jo Raš­to pa­ži­ni­mo pri­si­de­da ir „Bib­liod­ra­mos“ už­siė­mi­mai, kur žmo­gui yra pro­ga ne tik skai­ty­ti Šven­tą­jį Raš­tą, bet pa­ban­dy­ti ju­de­siu at­spin­dė­ti vie­ną ar ki­tą veiks­mą. Kū­nas ne­lei­džia me­luo­ti.

Pa­vyz­džiui, rei­kia pa­si­lenk­ti, kaip gai­les­tin­gas sa­ma­rie­tis pa­si­len­kia prie su­muš­to ir pa­lik­to žmo­gaus. Su­si­ta­pa­tin­ti ne tik su sa­ma­rie­čiu, su­muš­tu žmo­gu­mi, bet, pa­vyz­džiui, su alie­ju­mi ar ėdžio­mis, ku­rio­se Jė­zus bu­vo pa­gul­dy­tas. Žmo­gus tu­ri at­ras­ti sa­vo kū­nu to­kį ju­de­sį, ku­ris ati­tik­tų tos aki­mir­kos kil­nu­mą. Tai la­bai pra­kal­bi­na, la­bai pa­lie­čia žmo­gų.

– Ma­to­te, kaip kei­čia­si žmo­nės?

– Jie pa­tys tai įvar­di­ja. Kar­tais gal ir ne­gra­žiai juo­kau­ju klaus­da­mas, ar ne­bi­jai, kad ta­vo gy­ve­ni­mą su­griaus? Yra žmo­nių, ku­rie ei­da­mi dva­si­nes pra­ty­bas kei­čia dar­bą, pro­fe­si­ją, at­ran­da sa­vy­je vi­siš­kai ki­tus da­ly­kus ir dėl to džiau­gia­si.

– Bai­mė ir drą­sa – ša­lia?

– Iš­šū­kiai. Ti­kė­ji­mas vi­sa­da žmo­gu­je pa­lai­ko įtam­pą. Nė­ra taip, kad iš­mo­kau „Tė­ve mū­sų“ mal­dą ir man dau­giau nie­ko ne­be­rei­kia. Jei ei­ni ti­kė­ji­mo ke­lio­nė­je, vi­suo­met esi ieš­ko­ji­me. Pa­na­šiai kaip iz­rae­li­tai ke­ly­je iš Egip­to į Pa­ža­dė­tą­ją že­mę.

– Baž­ny­čios pus­la­py­je feis­bu­ke žmo­nės jums dė­ko­ja už dva­si­nę, sie­los ra­my­bę. Ra­my­bė yra tai, ko šian­dien žmo­nėms stin­ga?

– Yra daug vie­ni­šu­mo ir vie­nat­vės, bet ty­los nė­ra. Dva­si­nės pra­ty­bos ar­ba Ig­na­co kvie­ti­mas yra kaž­kiek lai­ko pa­si­lik­ti ty­lo­je, įsi­klau­sy­ti į sa­vo gi­liau­sius troš­ki­mus. Ir ty­lo­je ga­li pa­si­ro­dy­ti, kad aš trokš­tu vi­siš­kai ko ki­to, ne­gu iš pra­džių at­ro­do.

Aš no­riu bū­ti lai­min­gas. Bet ką reiš­kia bū­ti lai­min­gam? Kaip tą lai­mę pa­siek­ti? Ar dėl to, kad vis­ką tu­riu, esu lai­min­gas, ar dėl to, kad ma­no vi­dus ra­mus, kad tu­riu san­ty­kį su sa­vo ar­ti­mais žmo­nė­mis? Ar ne tai yra ra­my­bė?

Ga­li­ma apie tai daug kal­bė­ti, dis­ku­tuo­ti, bet su­sto­ji­mas, nu­ri­mi­mas tik­rai la­bai pa­de­da žmo­gui sa­ve su­tik­ti, įsi­klau­sy­ti į gi­liau­sius troš­ki­mus.

Žmo­nės, pa­bai­gę re­ko­lek­ci­jas, dva­si­nes pra­ty­bas ar da­ly­va­vę pro­gra­mo­je „Eik į sa­vo kam­ba­rė­lį“, drą­siai įvar­di­ja, kaip po tru­pu­tė­lį kei­čia­si. Ar gy­ve­ni­mas nuo to tam­pa leng­ves­nis? Sa­ko­ma, kad nie­kas ne­pa­ža­dė­jo, kad gy­ve­ni­mas bus leng­vas, bet kad ja­me ga­li bū­ti dau­giau pra­smės ir ra­my­bės, tiks­lo sie­ki­mo – taip.

– Ar sun­ku ty­lė­ti?

– Tiems, ku­rie tu­ri tam tik­rą pa­tir­tį, nė­ra sun­ku. Bet žmo­gui, ku­ris pir­mą kar­tą ban­do, nė­ra leng­va, triukš­mas tę­sia­si dvi, tris, ke­tu­rias die­nas. Vi­su kū­nu, el­ge­siu sa­vy­je žmo­gus iš­gy­ve­na triukš­mą, spau­di­mą išei­ti, iš­bėg­ti. Daug žmo­nių, ku­rie bū­na re­ko­lek­ci­jo­se, sa­kė, kad no­rė­jo pa­bėg­ti. Sa­kau: rak­tą tu­ri­te, ga­li­te. Žmo­gus su­pran­ta, kad to ne­da­rys, bet jaus­mas yra toks. Pas­kui ne­ri­mas praei­na, žmo­gus jį su­val­do ir džiau­gia­si, kai at­ran­da prie­žas­tis.

– Esa­te sa­kęs: Šv. Ig­na­co Lo­jo­los baž­ny­čia nė­ra pa­ra­pi­nė, bet čia ga­li­ma gal tru­pu­tė­lį ki­taip ieš­ko­ti Die­vo. Tai ir yra mi­nė­ti bū­dai?

– Ma­nau, taip. Pas­kai­tos, re­ko­lek­ci­jos, su­si­ti­ki­mai po­kal­biams, žmo­nės tu­ri mal­dos gru­pe­les, da­li­ja­si sa­vo ti­kė­ji­mo pa­tir­ti­mi. Tai yra ti­kė­ji­mo, ku­ris reiš­kia­si gy­ve­ni­mo kas­die­ny­bė­je, pa­si­da­li­ji­mas.

Da­ry­ti dau­giau

– Šv. Ig­na­co Lo­jo­los baž­ny­čia ypa­tin­ga ir tuo, kad jo­je mel­dė­si šven­ta­sis po­pie­žius Jo­nas Pau­lius II, pas jus po­pie­žius ir pie­ta­vo, il­sė­jo­si. Kas lė­mė šį pa­si­rin­ki­mą?

– Iš var­go čia at­vy­ko, ne iš ge­ru­mo. Kaip tik ne­se­niai pri­si­mi­nė­me šią is­to­ri­ją.

At­vy­ko Va­ti­ka­no de­le­ga­ci­ja, ku­ri pla­na­vo po­pie­žiaus ke­lio­nę. Bu­vo ir Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pas, da­bar kar­di­no­las Aud­rys Juo­zas Bač­kis, Kleo­pas Ja­kai­tis, tuo­met Šv. Pet­ro ir Po­vi­lo pa­ra­pi­jos kle­bo­nas, aš tuo me­tu bu­vau pa­skir­tas rū­pin­tis Kry­žių kal­nu, da­ly­va­vau kar­tu.

K. Ja­kai­tis pa­kvie­tė pas sa­ve ka­vos, pra­dė­ta kal­ba, kur po Kry­žių kal­no pa­mal­dų po­pie­žius ap­si­stos. Po­pie­žius ga­li ap­si­sto­ti tik baž­ny­ti­nė­je ap­lin­ko­je, toks pro­to­ko­las. Ap­si­žiū­rė­jo­me, kad nė­ra kur! O tu­rė­tų bū­ti ir pie­tūs, ir trum­pas poil­sis. Su po­pie­žiu­mi at­vyks­ta ir vys­ku­pai, va­di­na­si, apie 15 žmo­nių. O dar ar­ti­miau­sia po­pie­žiaus ap­lin­ka, apie 25 žmo­nės. Ką da­ry­si­me? Ir ta­da A. J. Bač­kis sa­ko: kas tu toks bū­si, gal pas ta­ve yra vie­tos? At­sa­kiau, kad tu­ri­me ką tik grą­žin­tą dar­že­lio pa­sta­tą, bet ne­la­bai drįs­tu siū­ly­ti...

Bu­vęs ru­sų vai­kų dar­že­lis tuš­čias sto­vė­jo, bet bu­vo, švel­niai ta­riant, pa­var­gęs. At­va­žia­vo čia, iš­kas­ti grio­viai, vis­kas iš­griau­ta. Ar spė­si­te su­re­mon­tuo­ti? Bu­vo pro­ga pa­grei­tin­ti vi­sus dar­bus.

Var­ga­nai čia bu­vo, pa­ly­gi­nus, kaip ki­tur po­pie­žius priim­tas. Bet ne es­mė pa­ma­ty­ti pa­sta­tus, ar­chi­tek­tū­rą: žmo­nės, ku­rie Vil­niaus gat­vė­je lau­kė, bu­vo svar­biau­sias da­ly­kas.

– Ko­dėl jūs rin­ko­tės jė­zui­to ke­lią?

– Taip Die­vas ve­dė. Kai rin­kau­si, bu­vo ta­ry­bi­nis lai­ko­tar­pis, ne­bu­vo nė vie­nos vie­nuo­li­jos, ku­ri ofi­cia­liai veik­tų Lie­tu­vo­je.

At­ro­dė, kad taip tu­riu da­ry­ti. Įs­to­jau į se­mi­na­ri­ją, bet man dar kaž­ko trū­ko. At­si­ra­do jė­zui­tai. Sto­jau į vie­nuo­ly­ną po­grin­dy­je, pro­vin­cio­las ta­da bu­vo Jo­nas Da­ny­la. Mo­lė­tų ra­jo­ne, Bi­ju­tiš­kio pa­ra­pi­jė­lė­je dir­bo, kar­tkartėmis rei­kė­da­vo pas jį nu­va­žiuo­ti po­kal­biams.

– Ar la­bai skir­tų­si jė­zui­tas vie­nuo­lis prieš 450 me­tų ir XXI am­žiaus vie­nuo­lis?

– Jie bū­tų to­kie pa­tys. To­dėl, kad su­for­muo­ti tuo pa­čiu prin­ci­pu. Jie yra at­li­kę 30 die­nų re­ko­lek­ci­jas, šven­to­ji dva­sia su­for­muo­ja la­bai pa­na­šiai.

Man pa­čiam te­ko pa­tir­ti. Tar­pu­ka­rio, vy­res­nio am­žiaus mū­sų bro­liai jė­zui­tai bu­vo at­li­kę re­ko­lek­ci­jas, bet di­des­nių moks­lų tuo me­tu ne­ga­lė­ję išei­ti. Kar­tais iš Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų at­vyk­da­vo jė­zui­tas, ku­ris pa­dė­da­vo su­si­gau­dy­ti, pa­sa­ko­da­vo apie ig­na­ciš­ką dva­sin­gu­mą, skai­ty­da­vo kon­fe­ren­ci­jas. Ir vie­nas bro­lis sa­ko: „Ži­no­te, aš ne­la­bai su­pran­tu jū­sų vi­sų mand­rų iš­si­reiš­ki­mų, bet apie ką kal­ba­te, aš pui­kiai su­pran­tu“. Ir ta­da sve­čias sa­ko: „Taip, nes mums va­do­vau­ja ta pa­ti šven­to­ji dva­sia.“

Ži­no­ma, po­žiū­riai ir daug da­ly­kų ki­taip at­ro­dy­tų, bet vi­di­nis nu­si­tei­ki­mas tar­nau­ti sie­loms, da­ry­ti dau­giau dėl Die­vo, yra iš­li­kęs.

Mes, vie­nuo­liai, la­bai skir­tin­gi ir bū­da­mi to­je pa­čio­je vie­nuo­li­jo­je: vie­ni dės­to uni­ver­si­te­te, ki­ti dir­ba moks­li­nį dar­bą, tre­ti – kaž­ką pa­pras­to. Kiek­vie­nas at­ran­da sa­vo vie­tą, o skir­tin­gu­mai iš­lie­ka. Bet at­si­grę­ži­mas į Die­vą, tas da­ry­ti „dau­giau“ – ką Ig­na­cas įvar­di­jo „ma­gis“ – yra gy­vas.

Kai Vil­niu­je XVII am­žiu­je bu­vo ma­ras, iš­mi­rė be­veik vi­sa jė­zui­tų bend­ruo­me­nė, pa­tar­nau­da­ma ma­ru ser­gan­tiems žmo­nėms.

Jei grį­ši­me į po­ka­rio lai­kus, pa­siau­ko­ji­mo ne­bu­vo ma­žiau. Vie­nus jė­zui­tus iš­trė­mė, tie, ku­rie bu­vo Lie­tu­vo­je, da­rė vis tiek dau­giau.

Tė­vas A. Šeš­ke­vi­čius, kai pa­lei­do iš trem­ties, ne­va­žia­vo į Lie­tu­vą, o lan­kė lie­tu­vius trem­ti­nius. Kai tik val­džia su­ži­no­da­vo, kur jis yra, įso­din­da­vo į trau­ki­nį ir iš­siųs­da­vo. Jis pir­mo­je sto­te­lė­je iš­lip­da­vo ir ki­tu trau­ki­niu grįž­da­vo at­gal, kad pa­dė­tų žmo­nėms. To už­si­de­gi­mo ma­tė­si vi­sais lai­kais.

– O šiais lai­kais?

– Šiais lai­kais man bū­tų ne­drą­su sa­ky­ti, kad mes to­kie pat uo­lūs, tą ga­lė­tų įvar­dy­ti ne­bent ki­ti. Uo­lu­mo rei­kė­tų dau­giau vi­suo­met, bet ga­li tik tiek, kiek ga­li, ar­ba kiek su­pran­ti.

Jė­zui­tiš­ka pe­da­go­gi­ka

Po po­kal­bio S. Ka­zė­nas pa­kvie­čia ap­si­lan­ky­ti Šiau­lių jė­zui­tų mo­kyk­lo­je – Tė­vas Sta­sys yra šios mo­kyk­los ka­pe­lio­nas. Mo­kyk­la čia pat, už Šv. Ig­na­co Lo­jo­los baž­ny­čios. Po vie­nu sto­gu vei­kia pra­di­nė mo­kyk­la ir lop­še­lis-dar­že­lis.

Ko­ri­do­riu­je su­ka­bin­ti vai­kų svei­ki­ni­mai jė­zui­tams 450 me­tų pro­ga, pra­šy­mai-pa­dė­kos šven­tie­siems jė­zui­tams. „Šv. Ro­kai Gon­sa­le­sai, dė­ko­ju tau, kad su­tei­kei stip­ry­bės. Ir sau­gok ma­no šei­mą“, – ra­šo­ma šir­du­tės for­mos laiš­ku­ty­je.

Di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja ug­dy­mui Sand­ra Lu­ko­šiū­tė sa­ko, kad mo­kyk­lo­je ug­dy­mas pa­rem­tas jė­zui­ti­ška pe­da­go­gi­ka: kon­teks­tas, pa­tir­tis, ap­mąs­ty­mas, vei­ki­mas, įsi­ver­ti­ni­mas. Pe­da­go­gai įver­ti­na, su ko­kia pa­tir­ti­mi vai­kas atei­na, kaip jis bend­rau­ja, kaip jam se­ka­si, kaip ap­mąs­to pa­tir­tį, nau­jus da­ly­kus.

Vai­kai mo­ko­si pa­gal bend­rą­ją ug­dy­mo pro­gra­mą, pa­tvir­tin­tą mi­nis­te­ri­jos, bet tu­ri ir pa­pil­do­mų da­ly­kų. Nuo pir­mos kla­sės mo­ko­si IT, ket­vir­to­kams yra so­cia­li­nio bran­du­mo pro­gra­ma. Prieš­mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kai ir pir­mo­kai mo­ko­mi ang­lų kal­bos su šu­ni­mi.

Ry­tas mo­kyk­lo­je pra­si­de­da mal­da, su­si­kau­pi­mu, ap­ta­ri­mu, kas lau­kia šian­dien. Die­nos su­si­ti­ki­me vai­kai ref­lek­tuo­ja, kaip die­na praė­jo, pa­si­džiau­gia, pa­dė­ko­ja, at­si­pra­šo.

Mo­kyk­lo­je vei­kia so­cia­li­nio bran­du­mo mo­kyk­lė­lė, jo­je vai­kai ga­li lik­ti iki 18 va­lan­dos. Va­ka­re dar kar­tą su­sė­da die­nos ap­žval­gai.

Šiau­lių jė­zui­tų mo­kyk­lą lan­ko 191 vai­kas.

Au­to­rės nuo­tr.

„Baž­ny­čia nė­ra kaž­kas nuo mū­sų at­sie­ta, baž­ny­čia esa­me mes, vi­si pa­krikš­ty­tie­ji. Čia yra tik pa­sta­tas, kur žmo­nės su­si­ren­ka. Du­rys at­vi­ros vi­siems“, – sa­ko Šiau­lių Šv. Ig­na­co Lo­jo­los baž­ny­čios rek­to­rius tė­vas Sta­sys Ka­zė­nas SJ.

Šiau­lių Šv. Ig­na­co Lo­jo­los baž­ny­čios rek­to­rius tė­vas Sta­sys Ka­zė­nas SJ sa­ko, kad ju­bi­lie­ji­niai me­tai jė­zui­tams bus dar­bin­gi.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių Šv. Ig­na­co Lo­jo­los baž­ny­čia tar­pu­ka­riu sta­ty­ta kaip lai­ki­na. So­viet­me­čiu už­da­ry­ta, ti­kin­tie­siems grą­žin­ta 1990 me­tais.

1993 me­tais Šiau­lių Šv. Ig­na­co Lo­jo­los baž­ny­čio­je mel­dė­si ir jė­zui­tų na­muo­se ap­si­sto­jęs bu­vo po­pie­žius Jo­nas Pau­lius II. Šį įvy­kį žy­mi pa­mink­las (skulp­to­rius Min­dau­gas Jun­čys).