Naujausios
Jausmai išsilieja pirštinių raštuose
Gasčiūnų kaimo (Joniškio rajonas) gyventoja Valerija Jurgelienė ilgus vakarus praleidžia mikliai virbalais kurdama kumštinių pirštinių raštus. Moteris nebesuskaičiuoja, kiek jų padovanojo vaikams, anūkams, geriems žmonėms, net kaimynės anytai į Bulgariją kelios poros iškeliavo. 77-erių močiutė, Sibire palaidojusi dvynę seserį, o prieš keletą metų jos kaulelius parsivežusi lagamine į Lietuvą, gyvenimo spalvas išlieja mezginiuose.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Mezgėja mėgsta santūresnes spalvas
Valerija Jurgelienė ant stalo rikiuoja korėtas smėlines, melsvas; langiukais, brūkšniukais dėliotas baltas, juodas, pilkas; kvadratėliais, trikampėliais lipdytas violetines, žalios su juoda spalvų pirštines. Greta didesnių vilnonių gula mažesnės, plonesnio siūlo kumštinukės. Čia pat nutupia rudai geltona, gerokai išsiskirianti porelė. O šeimininkė jau iš kito kambarėlio atneša raudonos ir juodos spalvų derinio pirštinę.
„Šitą su raudona mezgu pagal užsakymą. Man mergaitės sako: kodėl ryškumo vengi, kodėl tokios tamsios, blankios, nelabai pastebimos spalvos? O aš vis galvojau, kad santūresnės spalvos labiau tinka suaugusioms moterims, maniau, nesolidu ir nepatiks, jei ryškių įpinsiu. Bet dabar teks paklausyti, — apie dukrų patarimus prasitaria V. Jurgelienė. — Į pirštines sudedu siūlus, kokių turiu. Gal todėl jas labiausiai megzti mėgstu, nes nereikia daug siūlų. Megztinį pradėsi, tai ilgas darbas ir “žaliavos“ daug reikia. O čia — nueini į turgų, dėvėtų rūbų ardyti prisiperki ir ilgam užtenka.“
Pirštinės išvažiavo į Bulgariją
Raštus moteris pasirenka kartais iš žurnalų, laikraščių nusižiūri, kai kuriuos senoviškus dar paauglystėje išmoko, dar kitus pati sukuria, perkuria. Sėdėdama prie televizoriaus taip leidžia žiemos vakarus — su virbalais rankose ir įvairių raštų idėjomis galvoje.
Pirštinių sako neparduodanti. Visas išdalija, dovanoja.
„Jei ne pasipuošti, nors malkų ar vandens atsinešti tiks. Buvau medaus pas vieną bitininką. Jo žmona padejavo, kad megzti nebegali. Ir jai, ir vyrui po porą dovanojau. Sesers dukrai į Pakruojo rajoną kumštinukės iškeliavo. Perku pieną iš vienos moteriškės, jai irgi savo megztas pirštines nunešiau.
Kaimynės dukra iš Bulgarijos buvo grįžusi, jai ir jos anytai bulgarei pirštines dovanojau. Toji viešnia užsienietė labai dėkojo, klausė, kaip atsilyginti galėtų. Pasakiau, kad nieko nereikia, nebent siūlų atvežtų.
Taip pat ir mokyklos direktoriaus žmonai dovanų daviau,„ — pasakoja Valerija Jurgelienė.
Moteris jaunystėje nemažai ausdavo, siuvinėdavo. Jos darbai buvo eksponuojami vietos bibliotekoje. Gasčiūniškė pasakoja, kad kažkas buvo atvykęs iš muziejaus, susidomėjo jos darbais, per bibliotekininkę prašė paskolinti. Ji pasakė, kad atiduoda užtiesalus, rankšluosčius, nes vaikai tokiais namų nebepuošia. Sykiu ir keletas raštuotų pirštinių iškeliavo.
Seserį parsivežė po 32 metų
Megzdama V. Jurgelienė pabėga nuo nuobodulio ir liūdesio, kuris primena jaunystės metus Sibire ir ten palaidotą dvynę seserį.
„Su dvyne seserimi Vitalija buvome labai artimos. Dar iš vakaro prieš nelaimę ji mane į fabriką lydėjo, sakė, pakalbėsime, kaip į Lietuvą važiuosime. Labai norėjo grįžti į savo kraštą.
Ji žuvo avarijoje. Kolūkyje už darbadienius gavo grūdų ir važiavo juos parduoti. Kadangi kelias tolimas, iš vakaro išvykdavo. O plentas taip aukštai sukeltas. Sunkvežimis vertėsi ir ją prispaudė. Mirė iš karto, — nelaimę prisimena Valerija. — Po 32-ejų metų nuo mirties parsivežiau ją į Lietuvą lagamine. Visą laiką mintis kirbėjo, kaip sesutę pargabenti. Išgirdau, kad vieni žmonės savo tėvus iš Sibiro perlaidojo. Grįžo sesers sūnus iš kariuomenės ir paprašiau kartu vykti į Karsnojarsko sritį kaulelių.„
Kai nuvažiavo, Valerija galvojo, jog nebesuras kapo, nes rusai kapinaičių neprižiūrėjo, visur žolė iki kelių, mediniai kryželiai apipuvę, apgriuvę. Tačiau atpažino pagal iš cemento išlietą antkapį ir tvorelę. Patys duobę iškasė, patys palaikus susirinko, į maišelius susidėjo ir į lagaminą supakavo.
„Bijojome, kad kad nors nesutrukdytų, nesulaikytų. Netoliese milicija sukiojosi. Bet jie nieko nesakė, iki mūsų nepriėjo, — aiškina moteris. — Karstas išliko visiškai sveikas, iš labai kieto medžio gamintas. Vos atplėšėme viršutinę lentą, nes atidaryti dangčio negalėjome. Palaikai buvo sudūlėję: nei plaukų, nei rūbų, tik kauleliai likę.“
Grįžtant į Lietuvą teko kelis kartus persėsti iš lėktuvo į lėktuvą. Valerija baiminosi, kad lagaminas su bendru bagažu nepradingtų. Tačiau kelionė pavyko sėkimingai ir Vitalijos palaikai atgulė gimtinės žemėje.
Sibiro skurdas
Sibire Valerija su keturiomis seserimis, broliu ir mama praleido penkerius metus. Už tai, kad turėjo 45 hektarus žemės ir trobas, skarda dengtais stogais. Nors geri žmonės perspėjo, kas gresia, šeima norėjo suskubti burokų normą nuimti ir sutvarkyti. Vakare iš lauko grįžo pavargę, prigulė ir naktį buvo užklupti.
Vienam broliui, kuris vedęs gyveno atskirai su šeima Joniškyje, tremties išvengti pavyko. Tėvą dar prieš tremtį valdžia išsiuntė į lagerį, apkaltinusi, kad jis, neva, priglaudęs banditą.
„Į Sibirą nuvažiavome pusplikiai — kas švarkeliu, kas palteliu vilkintys, su kaliošais. O ten šaltis gal 40 laipsnių. Vietinės moterėlės rusės susirinko, su pieno puodynėle, duonos kampeliu ar bulvėmis nešinos, — prisimena moteris. — Vietos kolūkis buvo labai skurdus, išblaškytas dideliais atstumais. Atveždavo pietums sriubos puodą. Rusai aplink sukritę ant pilvų graibydavo šaukštais, o mes nemokėjome. Sutūpdavome, o jie pykdavo, liepdavo gultis. Rusai įmantrių patiekalų negamindavo, bet buvo labai vaišingi. Po pečiumi pakišdavo vieną puodą su arbata ir kitą — su bulvėmis. Kai kas nors užeina, būdavo, pasiūlo: “Gal arbatėlės kartu išgersime?“ Ir bulves karštas ant stalo deda. Kadangi atvažiavę visai neturėjome ko valgyti, toks kolūkio sandėlininkas Babenka davė raktą nuo rūsio apšąlusių bulvių pasirinkti. Tas bulves mes ir virėme, ir kepėme, ir grūdome į tešlą, papločius darėme.“
Pasak V. Jurgelienės, Sibiro rusės į rankdarbius nelinkusios. Nebent paklodžių kraštus apnerdavo „kvarbatkais“.
„Vienai rusei primezgiau kvadratėlių ir juos sujungiau į staltiesę. Dar truputį pasiuvinėjau, kutus pritaisiau. Ji visiems rodydavo, girdavosi, kad tokią gražią turi. Sibire neturėjome iš ko megzti. Ten žmonės avis augindavo veltiniams, bet siūlų neverpdavo, “ — sako gasčiūniškė.
Kai grįžo iš Sibiro su mama, teko nuosavus namus iš kolūkio išsipirkti. Valdžia mamai jokios pensijos nedavė nei pašalpos. Bet išsivertė. Pati liko be vyro su dviem dar nesuaugusiomis dukromis. Ketvirtą ryto lėkdavo į darbą. Buvo fermos vedėja, sandėlininke. Ir namuose gyvulių laikė.
„Dabar nors pailsėti galiu“, — sako V. Jurgelienė.
Autorės nuotr.
PASIRINKIMAS: Valerija Jurgelienė pirštinių neparduoda, mielai dovanoja ir džiaugiasi, jei kas jas dėvi.
SPALVOS: Mezgėja labiau mėgsta santūrių spalvų derinius.