Naujausios
Artimiausias – M. K. Čiurlionis
„Ką labiausiai nori pagroti – Bramsą, Listą, Grygą, Čiurlionį?“ – prieš pokalbį Povilo paklausia mokytoja R. Sližienė. „Čiurlionį“, – nesudvejoja pianistas.
„Čiurlionis man artimiausias, – baigęs groti, paaiškina Povilas. – Atradau visai neseniai, prieš maždaug metus, ir sparčiai į jį pradėjau gilintis – ne vien muzikoje, bet ir dailėje. Jaučiu su juo asmeninį ryšį.“
Jaunasis pianistas yra koncertavęs M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje, M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje Druskininkuose.
„Kažkada Povilas labai gražiai pasakė: „Man atrodo, kad aš gyvenau tuo laiku, kai gyveno Čiurlionis.“ Tiesą pasakius, kartais jis ir apsirengia kaip Kostukas“, – šypsosi R. Sližienė.
Muzikinis Povilo kelias prasidėjo „Juventos“ progimnazijoje. „Iš tikrųjų“ groti pradėjo atėjęs į penktą klasę Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje, būdamas vienuolikos.
„Iki tol buvo labai paviršutiniška. Mama visai tarp kitko pasiūlė – gal perstoti į Sondeckį? Atėjau nieko nemokėdamas.“
„Įsiterpsiu, – nusišypso R. Sližienė. – Atvedė gražų, mielą berniuką skaidriomis akimis ir sako: „Mokytoja, labai muzikalus vaikas, aišku, iš jo muzikanto nebus, bet gal paimkit į savo klasę.“
R. Sližienė kviečia prieiti prie klasės stendo, kuriame sukabintos mokinių nuotraukos. Tarp jų – ir mažojo Poviliuko.
„Labai džiaugiuosi, kad aš galiu jį mokyti, – tęsia R. Sližienė. – Jis kukliai apie save kalba, bet iš tiesų eina pirmyn dideliais žingsniais. Manęs kažkada klausė, kiek deimančiukų esu turėjusi per savo darbo dešimtmečius? O aš galiu pasakyti: kiekvienas vaikas yra deimančiukas, ateina su savo dovanomis. Mano darbas – suteikti pasitikėjimo, o daugiau mokinys viską turi savo rankose. Turiu daug deimančiukų, čia yra vienas iš jų, kuris greičiausiai jau yra savo kelyje. Jis vienareikšmiai yra menų, muzikos ir fortepijono žmogus.“
Povilas kukliai šypsosi: viskas vyko palaipsniui, o įsibėgėjo maždaug nuo pernai metų. Tobulėti skatino meistriškumo kursai, koncertai, konkursai. Suprato, kad scenoje jaučiasi gerai, grodamas jaučia bendravimą su publika.
Vasarą P. Ušinskis dalyvavo Birštono vasaros menų akademijoje, lankė meistriškumo pamokas. Patirtimi ir žiniomis čia dalijosi garsūs pianistai profesorius Petras Geniušas, Darius Mažintas, violončelininkas profesorius Davidas Geringas. Iš Vokietijos atvykusi klavesinistė-dirigentė Jekaterina Porizko, akademijos metu stačiusi V. A. Mocarto operą „Figaro vedybos“, Povilą supažindino su klavesinu. Instrumentas pianistą sužavėjo, o klavesinistė nustebo, kaip greit jaunuolis perprato klavesiną.
Birštono vasaros menų akademijoje kursai vyko jau devintus metus. Povilas su mokytoja itin dėkingi Lietuvos muzikų sąjungos profesorei Audronei Žygaitytei-Nekrošienei, kiekvieną vasarą organizuojančiai šį itin reikalingą renginį.
Meistriškumo kursuose P. Ušinskis jau yra mokęsis pas pianistus Donaldą Račį, Jurgį Aleknavičių, Gabrielę Kondrotaitę, P. Geniušą, D. Mažintą, klavesinistę J. Porizko. Glaudus ryšys sieja su Roku Zubovu – itin įdomu diskutuoti M. K. Čiurlionio tema.
Šiemet akademijoje P. Ušinskis išbandė dar vieną svarbią patirtį: R. Sližienės rekomenduotas vartė natas P. Geniušui. Mokytoja žinojo: Povilui tai suteiks daug džiaugsmo ir laimės. Natas vertė ir operos „Figaro vedybos“ veiksmo metu – buvo lygiavertis scenos žmogus-menininkas.
Kol kas paskutinį kartą P. Ušinskis natas vertė tarptautiniame Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalyje pianistui Alexander Paley, koncertavusiam su kamerinės muzikos ansambliu „Paleasis“.
„Labai įdomu iš arti matyti, kaip kiekvienas pianistas savaip pateikia interpretaciją. Tai vertinu be galo“, – sako Povilas.
Konkursai – pastūmėjimas į priekį
R. Sližienė rodo nuotrauką: vėlus vakaras, Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos pastate šviesa dega vieninteliame lange – klasėje tebėra Povilas.
„Ši nuotrauka yra jis – visi išėję, visi miega, o jis groja. Žmogus visą savo laisvą laiką skiria muzikai, instrumentui, muzikos klausymuisi. Jis suvokia, kur jam skirta gyventi – kultūros, meno lauke.“
Praėjusiais mokslo metais P. Ušinskis II tarptautiniame Johano Sebastiano Bacho jaunųjų pianistų konkurse „J. S. Bach in Vilnius“, vykusiame Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, pelnė trečiąją vietą ir buvo apdovanotas specialiu prizu už geriausią lietuvių kompozitoriaus (M. K. Čiurlionio) atlikimą.
XIV respublikiniame jaunųjų pianistų konkurse Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje savo amžiaus grupėje laimėjo pirmąją vietą, o IV tarptautiniame konkurse „Muzikuojantys berniukai“ – „Grand Prix“ ir prizą už geriausiai atliktą romantizmo epochos kūrinį.
Pavasarį Šv. Kazimiero ordinas P. Ušinskiui 2023 metų „Angelo globėjo“ nominaciją skyrė už pasiekimus Lietuvos ir tarptautiniuose konkursuose, lietuvių kompozitorių kūrinių aukštą atlikimo įvertinimą tarptautiniu lygmeniu.
„Apdovanojimas buvo kaip patvirtinimas, kad darau tai, ką turiu daryti, ir žadu tęsti, – sako Povilas. – Man konkursai – pastūmėjimas į priekį, kad kitą kartą padaryčiau dar geriau.“
Jam antrina R. Sližienė: „Nevažiuojame laimėti „Grand Prix“ – važiuojame groti. Noriu, kad Povilas būtų tarp bendraamžių, matytų kontekstą, jaustų pulsą, galvotų, ką gali, kad būtų giliau, plačiau, daugiau, įdomiau.“
Dar viena priežastis – nuvažiavęs į konkursą Povilas turi galimybę groti „Steinway“ ar kitu koncertiniu instrumentu.
„Šiauliuose dėl instrumentų visiškai bloga situacija, su Povilu dėl to išgyvename. Šiauliai verti turėti „Steinway“, bet neturime, kaip neturime ir koncertinės salės. Labai džiaugiamės, kad Pastoraciniame centre yra Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos koncertinė „Estonia“, ten galime koncertuoti, dar yra „Polifonijos“ salė, Ch. Frenkelio vila, bet ten nėra labai geri instrumentai. Nuvažiuojame į M. K. Čiurlionio gimnaziją, stovi „Steinway“, „Steinway“ stovi Klaipėdoje, Kaune. Ir gaila, ir graudu, ir kartais pikta, kodėl mes neturime instrumento. O talentingų žmonių yra.“
Daug perspektyvų
Spalį P. Ušinskis gros Vilniuje, M. K. Čiurlionio namuose, koncerte, skirtame Edvardo Grygo 180-osioms metinėms. Lapkritį dalyvaus Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos II respublikiniame jaunųjų pianistų festivalyje PIANO SOLO. Gruodį planuoja groti Vilniuje, koncerte, skirtame J. Bramso jubiliejui. Tolimesni planai – programos, dedikuotos J. S. Bacho ir M. K. Čiurlionio sukaktims.
Jau dabar abu su mokytoja galvoja apie 12-os klasės rečitalį, turi didelių planų koncertams.
„Apie tokią mokytoją kiekvienas mokinys galėtų pasvajoti, – sako Povilas. – Kartais aš traktuoju kaip gyvenimo mokytoją, nes prie fortepijono kartu išgirstu dalykų, kurių nei mokykla, nei kitas mokytojas man negalėtų pasakyti. Ji tai sugeba, labai daug išmokau per penkerius metus.“
„Oi, Povilai... – su ašaromis akyse atsidūsta R. Sližienė. – Aš labai myliu savo darbą, čia net ne darbas, gyvenimas. Kartu mokomės gyvenimo: mokėti pasakyti ačiū, mokėti pasidalyti, užjausti, vieni kitus palaikyti.“
Į mokyklą Povilas atvažiuoja aštuntą ryto, išeina 21 valandą. Kai pavargsta nuo mokslų ir grojimo, dedasi ausines ir ilsisi, klausydamasis muzikos.
„Grojame neskaičiuodami laiko, skambutis neegzistuoja. Muzikoje laiko tėkmė visai kitokia. Kūriniai turi pradžią, vidurį ir pabaigą, bet laikas, kurį skiri muzikai, neturi ribų. Laikas muzikoje neapribotas“, – sako R. Sližienė.
Mokytoja džiaugiasi, kad Povilas, prisėdęs prie instrumento, iškart galėtų sugroti V. A. Mocartą, F. Šopeną, M. K. Čiurlionį, E. Grygą, F. Listą, J. Bramsą, J. S. Bachą. Puikiai groja ir ansamblyje su smuikininku Pauliumi Ubartu, jų duetas labai vertinamas.
„Aš Povilą matau ir prie fortepijono, jis gali būti ir dirigentas, o gal, kaip Audronė Žygaitytė kažkada pažymėjo, reikia tokių jaunų, aktyvių, smalsių žmonių, kurie galėtų perimti Muzikos sąjungos veiklą, kurie galėtų suburti jaunuomenę. Netgi kartais pagalvoju – tokie kaip Povilas, kaip mūsų Jonas Vozbutas galėtų būti kultūros ministrai. Povilas turi ką pasakyti klausytojui, gali groti, o toliau matysime. Mokytojo darbas – atrasti, atskleisti, suteikti pasitikėjimo ir sakyti: „Na, Poviliukai, dabar tu jau eini ir darai tai, kas tau įdėta.“
„Perspekyvų yra daug, bet kol kas nematau tos vienos, – į mokytojos žodžius atsako Povilas. – Birštone užsimezgė tikslas kuo daugiau visko išbandyti, praplėsti savo kultūrinį ratą, kad paskui galėčiau matyti, kas man artimiausia.“
R. Sližienė tęsia spėjimą: o gal Povilas bus klavesinistas, juk jam taip patinka senoji baroko muzika ir nori groti klavesinu? O gal pabandys groti vargonais ir jį pavilios vargonai?
Viena aišku – tikrai bus muzikoje.
