Naujausios
Gamta ateina ir į namus
Jaunasis gamtininkas jau dabar gali daug dalykų, reiškinių, kurie kitiems atrodo nepažįstami, nežinomi, paslaptingi, paaiškinti. Štai, į mokytojos pastebėjimą, kas tie pūkiniai ragai, po stirnino nuotrauka socialiniame tinkle, atsako, kad šie gyvūnai, kaip ir elniai, numeta ragus, o tada jiems atauga nauji pūkiniai. Vėliau, kai ragas sukaulėja, kailiuką jie nusivalo, trindami į medžius.
Kitoje nuotraukoje užfiksuotą žvirblinę pelėdą jis pristato kaip zylių siaubą ir toliau pakomentuoja: „Jinai labai plėšri, medžioja mažus paukščius, o kai zylės ją pamato, pradeda kelti triukšmą.“
Dažną feisbuke įdėtą fotografiją jis pristato, parašydamas užfiksuoto gyvūno ar paukščio pavadinimą, taip bet kuriam apsilankiusiajam jo paskyroje leisdamas suprasti, kad į gamtą žiūri ne tik kaip į supantį grožį, bet ir stengiasi ją visapusiškai pažinti. O gyvenant sodyboje Žagarės regioninio parko miškuose, viename iš grafo G. Naryškino pastatų, neišvengiamai tenka su ta magiška aplinka susilieti. Juk čia pat prie namų atsėlina lapės, prabėga elniai, medžiuose – vieno drevėje, kitame įkeltame specialiame inkile su didele landa – kasmet peri žvirblinė ir naminė pelėdos. Žvirblinė, beje, itin reta, įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Ji sveria apie 70 gramų, mažiausia iš Lietuvoje sutinkamų pelėdų. Nugarinė jos pusė rusvai pilka, su mažesniais ant galvos, o didesniais baltais ant nugaros taškeliais, skersinėmis šviesesnėmis juostomis padabinta uodega, geltonu snapu, juodais nagais. Neįtikėtina, kai Raudonosios knygos veikėjas pats ateina pas tave. O 13-mečiui Sauliui Alejūnui – tai kasdienybė.
Pastūmėjo žinomi kūrėjai
Jo tėvas, skulptorius Saulius Alejūnas vyresnysis, žinomas ir kaip Vytauto Jankevičiaus filmo „Rudens šauklių valdose“ veikėjas, kuris pasakoja apie elnių, kurie iš dvarininko Naryškino aptvarų ištrūkę į apylinkes ir pasklidę laisvėje, gyvenimą.
Jaunesniajam Sauliui Alejūnui jau minėtas pripažintas filmų apie gamtą kūrėjas, o taip pat kitas gamtos fotografas Jonas Augustauskas ir turėjo didelės įtakos, pastūmėjant link fotografijos. Būtent V. Jankevičius kadaise jam davė palaikyti rankose savo fotoaparatą. Jaunasis mokinys tąsyk padarė visai vykusią pirmąją savo gamtos fotografiją, įamžindamas didžiąją zylę.
„Jam labai patikdavo nuo mažens su tėčiu, dėdėmis menininkais vaikščioti po mišką, viską stebėti. O paskui labai panoro fotoaparato. Tai ir pats taupė pinigus, ir mes, matydami vaiko užsidegimą, nusprendėme, kad reikia pirkti. Dabar jis, kai eina fotografuoti, anksčiau nei į pamokas atsikelia“, – pastebi mama Jolanta.
Elnias ant užšalusio kanalo ledo
„Turbūt įspūdingiausia man pačiam – elnio nuotrauka ant užšalusio kanalo, padaryta šių metų Vasario 16-ąją. Ta vieta netoli nuo namų, miško proskynoje, kur iškirsti medžiai. Į kirtimus šie gyvūnai ateina pasimaitinti, skaniausios joms drebulių šakos, – žinias apie gyvūnus dėsto Saulius Alejūnas. – Elnią pastebėjau būdamas maždaug už pusės kilometro nuo jo. Stovėjo ant kanalo ledo, netoli buvo dar pasisklaidžiusi kitų elnių kompanija. Jeigu būni sustingęs vienoje vietoje, jis gali žiūrėti kokias penkias minutes, kol tave suuos. Jei sujudi, pajunta baimę ir pabėga. Geriausia vilkėti drabužiais, kurie būtų slepiančių spalvų. O jeigu vaikštai žiemą, kai yra sniego, ypač tinkama balta apranga. Man močiutė specialiai tam pasiuvo baltą apsiaustą.“
Geriausia, pasak Sauliaus, stebėti ir fiksuoti gamtą anksti rytą, nes tada daugiau gyvūnų galima pamatyti nei dienos metu. Jis pats išeina pasivaikščioti bent aštuntą valandą, kai jau šviesu, bet dar viskas aplink tik bunda. Jei nepavyksta, būna nuotolinės pamokos, tada pasivaikščioja ir po pietų. Jam įdomu pastebėti kiekvieną kartą kažką naujo praplėsti savo žinias, ypač ornitologines.
Miesto nepasiilgsta
Šį pavasarį jis jau stebėjo grįžusias gerves, balose besiturškiančias gulbes giesmininkes, vieversius, pempes... Ko gerai gamtos fotografijai reikia? Jis sako, kad būtina daug fotografuoti, na, ir fotoaparatą atitinkamą derėtų turėti. Jo paties esąs vidutinis. Dar – tinkamiausias metų laikas, kai nėra lapų, nes daugiau matyti.
„Šiemet žadu vykti į Ventės ragą, pradėsiu mokytis paukščių žiedavimo“, – artimiausius planus atskleidžia moksleivis, jau dabar žinantis, kad ateitį norėtų sietų su gamtosauga, galbūt būtent ornitologija, be to, nepamiršti ir fotografijos.
Pasivaikščiodamas mišku, laukais jis nueina vidutiniškai septynis aštuonis kilometrus. Žvėrys ir paukščiai, pasak jo, iš tiesų neprognozuojami – vieną dieną gali sutikti vienoje vietoje, kitą – jau visai kitur.
Paauglio pomėgį palaiko ir artimieji, ir bendraamžiai, ir mokytojai. Sauliaus pradinių klasių mokytoja Virginija Briedienė, matydama auklėtinio užsidegimą domėtis ornitologiją, jam baigiant ketvirtą klasę padovanojo knygą „Lietuvos paukščiai“.
„Man miesto nereikia, nepasiilgstu. Gyvename savo gyvenimą miške be triukšmo, be šiukšlių. Iš tikrųjų, kai pavaikštau plačiau, praeinu pro poilsiavietes, ten įrengtas pavėsines, randu visko primėtyta, kaip paršiukų palikta. Tad surenku į šiukšliadėžes arba į maišiuką ir parnešu namo, išmetu į konteinerį“, – pasakoja jaunasis gamtos mylėtojas.
Saulius Alejūnas – dar ir žvejas. Pradėjo tuo užsiimti nuo pirmos klasės. Praėjusiais metais sako pagerinęs asmeninį rekordą – Jurdaičių tvenkinyje sugavęs net 29 lynus. Kartais pabando žuvį gaudyti ir Žvelgaičių ežere, bet ne visada kimba.
