Naujausios
Japonijos tragedija atgaivino draugystę
Naujosios Akmenės gyventojai Aldona ir Ignas Valančiai, sujaudinti šiemet ištikusios nelaimės Japonijoje, ten gyvenančiam bičiuliui Kimihiko Ikebasu išsiųstame laiške pareiškė užuojautą.
Toks pirmas ryšys po daugiau kaip prieš trisdešimt metų nutrūkusio susirašinėjimo laiškais vėl jį atgaivino. O po kelių mėnesių japonas specialiai atvažiavo aplankyti lietuvių šeimos į Naująją Akmenę.
Toks atokus kampelis užsieniečiui, dažnai keliaujančiam po turistų apgultus kraštus, paliko malonų įspūdį.
Vytautas RUŠKYS
Draugystė užsimezgė laiškais
Dabar esąs pensinio amžiaus Ignas Valantis turėjo pomėgį — susirašinėti su įvairių pasaulio kraštų žmonėmis. Tokį pat entuziastą Japonijoje Kimihiko Ikebasu akmeniškis surado maždaug prieš keturis dešimtmečius. Sužinojo iš lenkiško žurnalo, kuris spausdino norinčiųjų susirašinėti adresus.
Japonas skelbėsi, kad laukia laiškų iš Tarybų Sąjungos. Kaip vėliau paaiškėjo, jis Osakos universitete studijavo rusų kalbą, tad norėjo ją lavinti, todėl ir pasirinko kaimyninę valstybę.
Studentas atsakė į šiek tiek už jį vyresnio amžiumi lietuvio laišką, ir susirašinėjimas tęsėsi.
Japonas pasakodavo, kaip jam sekasi mokytis, kokia yra mokslo sistema. Lietuvis apibūdindavo savo darbą „Akmenės cemento“ gamykloje ir kas joje vyksta. Daug vienas kitam rašydavo apie savo pomėgius: japonas — apie auginamas gėles ir kitus augalus, lietuvis — apie skaitomas knygas.
Buvo stebimi neprisistačiusių „draugų“
Po penkerių metų pažinties laiškais užsieniečiai nusprendė susitikti. Kai K. Ikebasu atvyko į ekskursiją Maskvoje. Jis parai atsiskyrė nuo grupės ir lėktuvu atskrido į Vilnių, o I. Valantis su žmona čia atvažiavo savo lengvuoju automobiliu „Moskvič“.
Lietuviai, vežiodami užsienietį po įdomias sostinės vietas, netruko pastebėti, kad paskui moskvičių nuolat juda ir tuomet prabangūs automobiliai „Volga“. Kai bičiuliai prisėsdavo kur pašnekučiuoti, netoliese vis atsirasdavo laikraščius skaitančių vyrų.
I. Valantis neabejoja, kad sekė saugumiečiai. „Juk tokios buvo jų darbo manieros“, — sako akmeniškis.
Įsibaiminusi lietuvių šeima apsisprendė net neišlydėti užsieniečio, kai jis apsisprendė išvykti traukiniu. Įtarė, kad stotyje gali būti sutrukdyta bičiuliui.
Valančiai mano, kad saugumiečiai ir nutraukė susirašinėjimą. Nes po susitikimo Vilniuje nebesulaukdavo atsakymų į vis siunčiamus laiškus. Kaip paaiškėjo dabar, japonas jų nebegaudavo. Jis taip pat rašydavo į Lietuvą.
Užuojauta pasiekė
Dažnai apie bičiulį japoną pagalvojanti akmeniškių šeima, nusprendė vėl siųsti laišką šį pavasarį, kai Japoniją sudrebino žemės drebėjimas ir dėl jo kilo avarija atominėje elektrinėje.
Laiške lietuviai rašė K. Ikebasu, kad savo šeimos ir tautos vardu reiškia užuojautą dėl ištikusios nelaimės. Išsiuntė turimu adresu, nors kaip vėliau paaiškėjo, bičiulis seniai išsikraustęs kitur.
Tačiau ten pat tebegyvena senyvi jo tėvai, dirbę mokytojais. Jie ir perdavė laišką sūnui.
Jis nedelsdamas atsakė. Parašė, kad gyvena Kioto mieste ir čia esančiame universitete dėsto rusų kalbą. Ir iškart pareiškė, kad skubiai atskrenda lėktuvu į Vilnių susitikti su bičiuliais.
Sutrukdė liga ir traukinys
I. Valantis netikėtai susirgo ir nebegalėjo iškeliauti iš namų.
Šią žinią jau Vilniuje išgirdęs japonas pasišovė pats pasiekti Naująją Akmenę.
Tačiau, kai sužinojo, kad į šį miestą nėra tiesioginio traukinio iš šalies sostinės, nesiryžo keliauti su persėdimais nepažįstamame krašte. Be to, stigo laiko.
I. Valantis labai apgailestavo, kad iš Vilniaus pasiekti Akmenės kraštą užsieniečiui tapo sunkiau, negu iš Japonijos atkakti į Lietuvą.
Susitikti trokštantis K. Ikebasu nusprendė šiemet antrą kartą vėl kilti kelionėn į Lietuvą. Ir iškart nusprendė pasiekti Naująją Akmenę. Pamatęs, kad iki jos dvigubai arčiau nuo Vilniaus yra Ryga, čia ir pasirinko kelionę lėktuvu.
Viešnagė truko kelias dienas
Rugpjūčio mėnesio pabaigoje kelioms dienoms svečią priėmę akmeniškiai parodė žymias savo rajono ir šalies vietas. Ir daug bendravo vakarodami.
Su pirmuoju Naujojoje Akmenėje besisvečiavusiu japonu kalbėjosi ir „Šiaulių krašto“ žurnalistas.
— Kaip ryžotės į tokią tolimą kelionę?
— Svarbu buvo ne pasiekti į šį kraštą, o pamatyti Igną. Tai įmanoma suprasti, tik kai žinoma, kokiomis aplinkybėmis užsimezgė mūsų draugystė ir kaip ji tęsėsi.
— Kokie pirmieji įspūdžiai?
— Gyvenu dideliame Osakos mieste, tačiau dažnai keliauju. Dabar pirmą kartą taip artimai pajutau kaimą Naujojoje Akmenėje. Milžiniškas skirtumas. O čia žmonės — kaip ir visose Europos valstybėse.
Tik kai pabuvau vietinių gyventojų butuose, pajutau, kad panašius mačiau ir Rusijoje. Nėra išskirtinių turtų. Tačiau individualūs namai stebina dydžiu.
— Ar apie Lietuvą daug tenka girdėti Japonijoje?
— Mėgstu geografiją ir turiu geografinių žinių apie šį kraštą. Kadangi draugauju su lietuviu, tai apie jo tėvynę žinau daug kaip japonas. Tuo tarpu dauguma mano tautiečių mažai ką žino.
Iki šiol aš pats apie Pabaltijo europėjimą turėjau tvirtą nuomonę. Priekyje — estai. Po jų — Latvija. Dažnai esu buvęs Rygoje, kurioje gražu. Ir tik paskutinėje vietoje laikiau Lietuvą.
Dabar pajutau savo klaidą. Po to, kai pavažiavau automobiliu Latvijos prastais keliais, o paskui — gerokai geresniais Lietuvoje. Būtent keliai pasako daug apie ekonominę padėtį. Toks mano pirmas patyrimas.
— Kaip Jus asmeniškai palietė atominė tragedija?
— Mano miestas yra labai toli nuo nelaimės ištiktos vietos, ir mums išliko normalus gyvenimas. Pats apie tautiečių problemas gamtos stichijos nusiaubtoje zonoje tik skaičiau arba girdėjau iš kitų žmonių. Aišku, aš japonas ir mano jutimas gilesnis, daugiau viską suprantu, negu kas kitas pasaulyje.
Tuo laiku aš buvau Anglijoje, todėl gal mažiau išsigandau, negu kiti mano tėvynainiai. Nors girdėjau anglus šnekant: viskas, Japonija sudaužyta. Tačiau kai išgirdau išsamesnes žinias apie įvykius, pamaniau, kad buvo žeminama Japonija kaip valstybė.
Aš pats nė akimirką nepagalvojau, kad geriau būtų negrįžti į savo valstybę.
— Kodėl Japonijoje nekilo panikos, sumaišties?
— Turime būti teisingi — pasitaikė visko ir Japonijoje. Atsirado kas pinigus grobė, sudaužę bankomatus, kurių nebuvo nusinešusi cunami banga. Bet tai — iššimtys.
Likome stiprūs dėl tautos charakterio. Japonai niekam ir niekada nereiškia didelio jausmingumo, nors, aišku, ir mes verkiame.
Istorija pamena samurajus. Jiems nebuvo galima išreikšti liūdnų, skausmingų ir net linksmų nuotaikų. Privalu susivaldyti bent kitų akivaizdoje. Iš samurajų ateina ir gėdos suvokimas. Juk antrajame pasauliniame kare samurajai geriau nusižudydavo, negu pasiduodavo į nelaisvę. Nes tai — gėdinga.
Aš — ne samurajus. Savo gyvenimu to nepatvirtinu. Tačiau tarp senyvų žmonių sutinku panašių į samurajus.
Išlikusi tik samurajų dvasia. Bet aš nesirinkčiau mirties.
Galiu kalbėti ir už jaunesnę kartą — nes mokau studentus. Jie tikrai nepanašūs į samurajus. Jei studentas, užmiršęs į paskaitas atsinešti vadovėlį, iškart jo paprašo dėstytojo — toks poelgis yra keistas. Juk derėtų pirmiau tartis su kitais studentais.
Deja, studentų tarpusavio geranoriškų pagalbos santykių nėra. Taip yra ir todėl, kad dabar jaunimas nepagalvoja apie kitus, o tik apie save. Dar pastebėjau, kad studentai mažai kalbasi tarpusavyje. Paklausiu vieno kito: kodėl? Atsako vienodai: aš nenoriu.
— Kas kaltas dėl tokio susvetimėjimo? Gal šiandienos situacija — vis įsigalėjantis virtualus pasaulis.
— Aišku, galima daug sužinoti skaitant tekstus kompiuteryje, rašant jame. Bet juk aš gyvenu su žmonėmis ir turiu kalbėti su jais. Pajusti dvasingumą.
Pats nekenčiu kompiuterio. Naudojuosiu juo, nes esu verčiamas darbe. Namie neturiu nė televizoriaus. Man svarbiau bendrauti su žmonėmis ir to mokyti studentus. Svarbiau yra komunikacija liežuviu.
Turiu ir kitų savo gyvenimo individualių pasirinkimų. Pavyzdžiui, neperku automobilio. Neperku buto, o tik nuomoju. Užtat turiu iš ko keliauti po pasaulį, lankyti draugus. Todėl ir nevartoju degtinės, neperku vyno. Tai mano reikalas, mano pasirinkimas.
Autoriaus nuotr.
BIČIULIAI: Japonas Kimihiko Ikebasu (kairėje) atvažiavo į Naująją Akmenę vėl pamatyti čia gyvenantį susirašinėjimo laiškais bičiulį Igną Valantį, kurių bendravimas buvo nutrūkęs 33 metus.
BENDRAVIMAS: Iš Japonijos atvykęs Kimihiko Ikebasu sakė: „Mano gyvenimo principas — svarbu bendrauti su žmonėmis“.