Izraelis. Naujieji metai rugsėjo mėnesį

Izraelis. Naujieji metai rugsėjo mėnesį

Iz­rae­lis. Nau­jie­ji me­tai rug­sė­jo mė­ne­sį

Lie­tu­vo­je Nau­jie­ji me­tai su­tin­ka­mi links­mai ir triukš­min­gai. Iz­rae­ly­je lai­kas prieš Nau­juo­sius Me­tus ir po Nau­jų­jų – tai su­si­kau­pi­mo me­tas. Ma­no­ma, jog tai At­pil­do ir teis­mo die­na.

Nau­juo­sius Me­tus Iz­rae­lis šven­čia rug­sė­jo mė­ne­sį, pa­gal se­ną­jį sa­vo ka­len­do­rių. Šie­met pa­gal šį ka­len­do­rių 5779 – ie­ji me­tai.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Neat­lei­džia žmo­gus, at­lei­džia Die­vas

Ju­dė­jų ti­kė­ji­mą iš­pa­žįs­tan­tys iz­rae­lie­čiai ti­ki, jog bū­tent Nau­jų­jų Me­tų die­ną bu­vo su­kur­ta Že­mė ir pir­ma­sis jos žmo­gus Ado­mas. Tai įvy­ko 3761 me­tais prieš mū­sų erą. Pri­dė­jus šios eros me­tus, išei­tų, jog da­bar ei­na 5779 –ieji me­tai.

Nau­jie­ji Me­tai žy­dų lai­ko­ma teis­mo ir at­pil­do die­na. Lai­kas prieš Nau­juo­sius va­di­na­mas bai­sio­mis die­no­mis, nes ma­no­ma, jog tuo me­tu bau­džia­ma už pik­ta­da­rys­tes ir ap­do­va­no­ja­ma už nuo­pel­nus, spren­džia­mas žmo­gaus li­ki­mas atei­nan­tiems me­tams.

Prieš Nau­juo­sius Me­tus, va­di­na­mus Roš Ha­ša­na, iz­rae­lie­čiai de­šimt die­nų ski­ria dva­si­niam su­si­kau­pi­mui. Daug mel­džia­si. Nes ar­tė­ja Jom Ki­pu­ras – At­lai­dų die­na.

Jau dvy­li­ka me­tų Iz­rae­ly­je gy­ve­nan­ti lie­tu­vė pa­sa­ko­ja, jog vie­tos gy­ven­to­jai Nau­juo­sius čia sa­vaip šven­čia dar ir pra­si­dė­jus Nau­jie­siems me­tams iki Jom Ki­pu­ro. Ti­ki­ma, jog Jom Ki­pu­ro nak­tis yra pa­sku­ti­nė, kai le­mia­mas žmo­gaus li­ki­mas atei­nan­tiems me­tams. Kaip jis gy­vens, ko­kia bus svei­ka­ta. Ma­no­ma, jog tą die­ną Die­vas at­ly­gi­na už ge­rus dar­bus ir ski­ria baus­mes už nuo­dė­mes.

Iki tos die­nos vi­si sku­ba at­si­pra­šy­ti, jei­gu ką yra įskau­di­nę ar įžei­dę. Ne vi­suo­met tas, ku­rio at­si­pra­šai, at­lei­džia. At­sip­ra­šy­ti ga­li­ma ban­dy­ti tris kar­tus. Jei­gu nu­skriaus­ta­sis vis tiek neat­lei­džia, ti­ki­ma, jog At­lai­dų die­ną at­lei­džia Die­vas. Nuo­dė­mė nu­brau­kia­ma.

Per Jom Ki­pu­ro šven­tę ti­kin­tie­ji ne­val­go ir ne­ge­ria 24 va­lan­das. Nie­kas nie­kur ne­va­žiuo­ja. Vi­są tą lai­ką tik mel­džia­si. Pil­nos si­na­go­gos bal­tai ap­si­ren­gu­sių žmo­nių. Tau­ta tam­pa pa­na­ši į an­ge­lus.

Po Jom Ki­pu­ro atei­na links­mes­nė Šven­to­jo Raš­to die­na. Tai ša­ba­tų ša­ba­tas. Tuo­met val­go­mas į me­dų pa­da­žy­tas obuo­lys, ku­ris sim­bo­li­zuo­ja sal­džius atei­nan­čius me­tus, val­go­ma žu­vis, ge­ria­mas vy­nas. Ant sta­lo bū­ti­nai de­da­mas gra­na­to vai­sius, nes ti­ki­ma, jog jis tu­ri 613 sėk­le­lių, ly­giai tiek, kiek ju­dė­jai prie­der­mių ar­ba vyk­dy­ti­nų įsa­ky­mų.

Re­li­gi­ja tu­ri di­de­lės įta­kos Vals­ty­bė­je. Ta­čiau ne vi­si gy­ven­to­jai, net ir pa­tys žy­dai, mėgs­ta ti­kin­čių­jų ki­ši­mą­si į žmo­nių gy­ve­ni­mą, griež­tas dog­mas, o la­biau­siai ner­vi­na, kad vals­ty­bė ski­ria daug mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gų iš­lai­ky­ti re­li­gi­nėms bend­ruo­me­nėms.

Šven­to­ji že­mė tu­ris­tams

Pa­gal se­ną­jį tes­ta­men­tą gy­ve­nan­tys žy­dai su Kris­tu­mi su­si­ju­sias vie­tas, ku­rias mes va­di­na­me Šven­tą­ja že­me, pa­lie­ka tu­ris­tams. Jų bū­riai čia kar­tais trau­kia no­rė­da­mi iš­veng­ti su Ka­lė­do­mis ir Nau­jai­siais Me­tais su­si­ju­sių bui­ti­nių rū­pes­čių. Ta­čiau Hai­fe, kur kaž­ka­da gy­ve­no vo­kie­čių ko­lo­nis­tai, ir ki­to­se tus­ris­tų lan­ko­mo­se vie­to­se jau gruo­džio pra­džio­je vis dėl­to įžie­bia­mos Ka­lė­dų eg­lu­tės dėl eu­ro­pie­čių tu­ris­tų.

Ypač po­pu­lia­ri eks­kur­si­ja į Ga­li­lė­jos Na­za­re­tą, kur, kaip ti­ki­ma, užau­go Kris­tus. Čia pra­bė­go da­lis me­si­jo že­miš­ko­jo gy­ve­ni­mo me­tų. Da­bar šis mies­tas lai­ko­mas Iz­rae­lio ara­bų sos­ti­ne.

Pir­miau­sia tu­ris­tų au­to­bu­sas, ži­no­ma, su­sto­ja prie su­ve­ny­rų par­duo­tu­vė­lės, kur siū­lo­mos iko­nos ir ki­to­kie menk­nie­kiai.

Gi­dė per­spė­ja čia ne­pirk­ti 8 do­le­rius kai­nuo­jan­čių krikš­to marš­ki­nių. Esą prie Jor­da­no upės už 25 do­le­rius gau­si­me vi­są komp­lek­są pa­slau­gų: bi­lie­tą už įė­ji­mą prie Jor­da­no upės, bal­tus krikš­to marš­ki­nius su Kris­taus at­vaiz­du, rankš­luos­tį, ser­ti­fi­ka­tą, liu­di­jan­tį, jog pa­si­krikš­ti­jo­me ir de­šim­ties do­le­rių ku­po­ną, už ku­rį ga­lė­si­me pirk­ti su­ve­ny­rus to­je pa­čio­je krau­tu­vė­lė­je.

Pas­kui ke­liau­ja­me į baž­ny­čią, pa­sta­ty­tą to­je vie­to­je, kur gy­ve­no Šven­to­ji šei­my­na. Baž­ny­čios po­že­my­je, uo­lo­je iš­li­kęs kam­ba­rė­lis su sta­le­liu ir ant jo de­gan­čia žva­ke.

Sie­ną ap­link baž­ny­čią puo­šia įvai­rių ša­lių do­va­no­ti Die­vo Mo­ti­nos pa­veiks­lai. Tarp jų ir Lie­tu­vos Auš­ros var­tų Ma­ri­ja.

Iš Na­za­re­to pa­trau­kia­me prie Jor­da­no upės. Is­to­ri­nė Jor­da­no upė iš­te­ka iš Go­la­no aukš­tu­mos ir įte­ka į Ne­gy­vą­ją jū­rą. Di­džio­ji da­lis šios upės van­dens su­nau­do­ja­ma bui­ti­nėms reik­mėms.

Tu­ris­tus ši upė trau­kia, nes pa­sa­ko­ja­ma, jog Jo­nas Krikš­ty­to­jas čia pa­krikš­ti­jo Jė­zų Kris­tų. Ir ki­tus žmo­nes jis kvie­tė at­si­vers­ti bei krikš­ty­tis. Tu­ris­tams čia taip pat su­tei­kia­ma ga­li­my­bė pa­si­krikš­ty­ti.

Pa­si­nau­do­ja­me šia tei­se. Nu­si­per­ka­me 25 do­le­rius kai­nuo­jan­tį pa­slau­gos pa­ke­tą. Gau­na­me vis­ką, ko rei­kia šiai at­rak­ci­jai. Ap­si­ren­gia­me bal­tus marš­ki­nius ir pa­ny­ra­me į Jor­da­no upės van­de­nį. Pa­nir­ti rei­kia tris kar­tus, tik tuo­met Krikš­tas ga­lio­ja. Šla­pi grįž­ta­me į per­si­ren­gi­mo kam­ba­rį, nu­si­šluos­to­me į komp­lek­tą įdė­tu bal­tu rankš­luos­čiu, per­si­ren­gia­me ir grįž­ta­me į par­duo­tu­vė­lę pirk­ti su­ve­ny­rų už gau­tą de­šim­ties do­le­rių ku­po­ną.

At­rak­ci­ja kiek juo­kin­ga. Ta­čiau ne­pa­nir­ti į ša­lia se­niau­sio pa­sau­lio mies­to Je­ri­cho esan­čią is­to­ri­nę Jor­da­no upę, prie ku­rios at­vy­kai pir­mą ir pa­sku­ti­nį kar­tą gy­ve­ni­me, bū­tų nuo­dė­mė.

Šian­dien Jor­da­no upės iš­ta­kos yra pa­sie­nio zo­na tarp Iz­rae­lio ir Jor­da­ni­jos. Ri­bas sau­go gink­luo­ti ka­riš­kiai. Per­ženg­ti ar per­plauk­ti upės ri­bų nie­kam ne­re­ko­men­duo­ja­ma.

Grį­žus į au­to­bu­są, gi­dė pa­si­ra­šo ant mū­sų se­ri­fi­ka­tų, liu­di­jan­čių apie krikš­tą. Ji tvir­ti­na tu­rin­ti to­kią tei­sę, nes pa­si­ra­šy­ti pri­va­lo liu­di­nin­kas. O ji ma­tė, jog tik­rai pa­si­krikš­ti­jo­me.

Va­ka­rop ap­lan­ko­me dar vie­ną su Kris­tu­mi su­si­ju­sią vie­tą Ga­li­lė­jos ar­ba Ti­be­ria­dos eže­rą, kar­tais va­di­na­mą Ga­li­lė­jos jū­ra.

Ma­no­ma, jog Kris­tus čia pa­ro­dė kai ku­riuos sa­vo ste­buk­lus. Ženg­da­mas eže­ro pa­vir­šiu­mi jis atė­jo pas sa­vo mo­ki­nius. Sut­ram­dė di­džiu­lę aud­rą, kai ban­gos jau sė­mė mo­ki­nių val­tį.

Prie Ga­li­lė­jos eže­ro Jė­zus po sa­vo mir­ties pa­sku­ti­nį kar­tą pa­si­ro­dė sa­vo mo­ki­niams. Kai Mag­de­le­na, nuė­ju­si prie jo ka­po, ne­ra­do kū­no ir šau­kė „Kur ma­no mo­ky­to­jas?“ Kris­tus jai lie­pė ei­ti prie eže­ro ir pra­neš­ti žve­jams, kad čia jis pa­si­ro­dys. Sus­to­jęs ant di­džiu­lio ak­mens jis kaip vi­suo­met kal­bė­jo me­ta­fo­ro­mis: kvie­tė už­mes­ti tink­lus žve­jy­bai ir „ga­ny­ti jo avis“ – tai yra, va­do­vau­ti jo įkur­tai baž­ny­čiai.

To­je vie­to­je sto­vi ir se­na baž­ny­čia. Jos vi­du­je – ak­muo, ant ku­rio esą sto­vė­jo Kris­tus.

Je­ru­za­lė­je ga­li­ma ap­lan­ky­ti gat­ve­lę ir na­mą, ku­ria­me, kaip ma­no­ma užau­go Die­vo mo­ti­na Ma­ri­ja. Kam­ba­rė­lis gi­lia­me po­že­my­je. Nau­jo­ji Je­ru­za­lė pa­sta­ty­ta ant se­no­sios griu­vė­sių.

Tu­ris­tai trau­kia į Bet­lie­jų, kur kaip ma­no­ma, gi­mė Kris­tus, lan­ko Aly­vų kal­ną, per ku­rį Kris­tus įžen­gė į Je­ru­za­lę, kop­ly­tė­lę, pa­sta­ty­tą to­je vie­to­je, ku­rio­je Kris­tus bu­vo nu­kry­žiuo­tas.

Au­to­rės nuo­tr.

Prie Ga­li­lė­jos eže­ro, kur, kaip ti­ki­ma, Kris­tus po mir­ties pa­sku­ti­nį kar­tą pa­si­ro­dė sa­vo mo­ki­niams, pa­sta­ty­ta baž­ny­čia. Jos vi­du­je – ak­muo, ant ku­rio kreip­da­ma­sis į sa­vo mo­ki­nius, sto­vė­jo Kris­tus.

Jor­da­no upė­je „pa­si­krikš­ti­ja“ pul­kai tu­ris­tų.

Šven­to­sios šei­my­nos na­mai Na­za­re­te. Virš jų pa­sta­ty­ta baž­ny­čia.

Je­ru­za­lė­je se­no­je gat­ve­lė­je, ku­rio­je, kaip ti­ki­ma, užau­go Die­vo mo­ti­na Ma­ri­ja, gi­lia­me po­že­my­je sau­go­ma vie­ta, kur ji gy­ve­no.