Naujausios
Ištvermės išbandymas dviračiu
Fotografas, orientacininkas, dviračių sporto entuziastas Evaldas Kievišas mielai sutinka supažindinti su 33 kilometrų „Kurtuvėnų žiedo“ trasa, kurią pats išbandė porą kartų. Jis ruošiasi sekmadienį (gegužės 31 dieną) trasoje vyksiančiam šalies dviračių maratono pirmajam etapui. “Tikras ištvermės išbandymas“, — šypteli mūsų kelionės vadovas. Įspūdžius papildo istorinės vietos, maudynės ežeruose ir gražūs gamtovaizdžiai.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Dviratis — kuo lengvesnis
Kol vykstame į Bubius (nuo čia pradėsime maršrutą), ponas Evaldas papasakoja, kada susidomėjo dviračių sportu: „Maždaug prieš šešerius septynerius metus, kai dukra pradėjo sportuoti. Užkrėtė ir mane.“ Beveik 20 metų vyriškis užsiima orientavimosi sportu.
Trasą E. Kievišas jau išbandęs porą kartų: „Kiek teko važiuoti kitur, pas mus pati geriausia.“ Ar dėl to, kad sunki? “Ne, todėl, kad nenuobodi. Pakilimas — nusileidimas. Beveik visa trasa eina mišku.“
Atvykstame prie Bubių, į „Žalgirio“ slidinėjimo bazę. Už 50 metrų — Dubysos — Ventos kanalas. Ponas Evaldas iš automobilio išsiima dviratį, paruošia kelionei. “Pakilnokite, — pakviečia ir paaiškina: — 12 kilogramų sveria. Ir tai dar nėra pats lengviausias dviratis. Dviratis neturėtų daug sverti, nes kartais jį tenka nešti.“ Šalmas taip pat būtinas atributas. Apranga — kuo patogesnė.
Kelias veda mišku
Prieš akis 33 kilometrų trasa. „Netrukus trasa bus suženklinta specialiomis juostomis ir rodyklėmis, tada net savarankiškai atvykę pasivažinėti miške nepaklysite“, — ramina mus patyręs orientacininkas.
Kelionė prasideda dviračių takeliu, kuris buvo nutiestas tarybiniais metais, kai Šiauliai dar vadinti dviračių miestu. Vingiuoja jis vaizdingomis kalvomis, išvagotomis apkasais, žeminėmis, senovinių gyvenviečių liekanomis.
8-ajame kilometre laukia įspūdinga pakalnė su atodanga. Ponas Evaldas stabteli ir mosteli ranka į tolį, kur saulės nutvieksti iš tolo šviečia Kurtuvėnų bažnyčios bokštai.
Riedame toliau į pakalnę, pravažiuojame karpynus, su buvusių sandėlių liekanomis. Diena mūsų kelionei pasitaikė šilta ir saulėta. Miškas kvepia pavasario žiedais, balose kurkia varlės. Pravažiuojame Jautmalkės senkapius. Netoli XV— XVII amžiaus kapinaičių ganosi banda avių. Pamačiusios mus, priena prie tvoros ir išsirikiuoja tarsi pozuodamos.
Nuo kalniuko į pakalnę, per balas
Evaldas vėl stabteli ir juokais ar rimtai raukydamasis sako: „Uch, kokia įkalnė dabar laukia.“
15-ame kilometre pakylame į aukščiausią trasos tašką — apie 180 metrų virš jūros lygio. Įkalnė, nestati, bet ilga, pareikalavo didelės ištvermės, net mūsų vadovas vos atgauna kvapą. Mėgėjui, kuris ant dviračio užsėdo po kelerių metų pertraukos, lengviau užkopti pėstute.
Nuo kalniuko dardame žemyn, tiesiai į Vainagius, kur stūkso piliakalnis, iš visų pusių apsuptas pelkių, talkšo Vainagių ežeras. E. Kievišas šypsosi ir merkia akį: „Artėjame prie įdomiausios trasos vietos — bebrų užtvankos.“
Kai pamatome prieš akis telkšančią balą, nejuokais sunerimstame, kaip reikės ją įveikti. Mūsų vadovas rodo vandenyje suguldytas šaligatvio plyteles: „Galima jomis pervažiuoti. Nebijokite. Čia vandens gal tik 10 centimetrų.“
Vandeniu įveikti užtvanką nesiryžtame. Tuomet ir paaiškėja, kam reikalingas lengvas dviratis. Ponas Evaldas čiumpa saviškį už rėmo ir patraukia takeliu, vedančiu šalia balos, kviesdamas sekti paskui. Iš pirmo žvilgsnio klampus takelis pasirodo besąs gana tvirtas, tad be vargo nusigauname į kitą balos pusę.
Žvejų takeliais
Beveik užžėlusiu takeliu pasukame vėl Jautmalkės link, pakeliui mūsų dėmesį patraukia neįprastai atrodančios nendrių kupetos. „Stogams džiovina“, — paaiškina ponas Evaldas. Pravažiuojame pro įspūdingą trikamienę Napoleono pušį. Greta medžio esančioje lentelėje parašyta, kad medis maždaug 300 metų. Pabandome dviese apglėbti kamieną. Trūksta gal kokių 20 centimetrų.
Toliau važiuojame vaizdingomis Bijotės, Geluvos, Dubuko, Barsukyno, Šermukšnyno ežerų pakrantėmis. Sunkiai ant dviračio sekasi išsilaikyti važiuojant Bijotės pakrante žvejų pramintu takučiu. Jis veda skardžio pakraščiu, tarp medžių. „Čia visada virstu. Dar nė karto nepavyko įveikti šios vietos nenulipant nuo dviračio. Pedalai užkliūna už medžių šaknų,“ — galvą linguoja Evaldas.
Pravažiuojame šiauliečių pamėgtus paplūdimius su laužavietėmis, poilsiavietes. Vasara dar neprasidėjusi, tačiau vienoje poilsiavietėje jau sutinkame atostogautojų.
„Pabaigai — saldainiukas“
Lieka įveikti 7 kilometrus. Prasideda slidininkų, orientacininkų, motociklininkų pamėgtos vietos. Riedame vėl gražiu šiluma dvelkiančiu mišku, grožimės jaukiais vienkiemiais.
Pagaliau finišas čia pat. Evaldas atsisuka ir šypteli: „Pabaigai — saldainiukas.“ Kai prieš akis iškyla stati vingiuota Bobslėjaus įkalnė, suprantame, ką mūsų vadovas turėjo galvoje. Žiemą tai vienas smagiausių nusileidimo rogutėmis kalnelis. Tačiau mums reikia pakilti. Priekyje važiuojantis ponas Evaldas įveikia tik pusę įkalnės, mes — nė tiek. “Neįveikia ir labiau patyrę“, — nuramina Evaldas. Dviračius užsivedame į kalniuką. Grįžtame į vietą, nuo kurios pradėjome.
Išvyka pusdieniui
Evaldas Kievišas trasą įveikia per beveik dvi valandas. Mes besidairydami, sustodami pasigrožėti gamta ir nusifotografuoti užgaišome keturias valandas.
„Smagu čia pasivažinėti ne lenktyniaujant, o pasigrožint vietovėmis, sustojant užkąsti, atsigaivinti, vasarą — išsimaudyti viename ar kitame ežere“, — pataria E. Kievišas.
VADOVAS: Išbandyti dviračių trasą leidžiamės su patyrusiu orientacininku, dviračių entuziastu ir fotografu Evaldu Kievišu.
BOKŠTAI: Tolumoje — Kurtuvėnų bažnyčios bokštai.
KUPETOS: Laukuose prie bebrų užtvankos sukrautos į kupetas įdžiūsta nendrės.
AVYS: Prie Jautmalkės senkapių besiganančios avys nužvelgia kiekvieną praeivį.
UŽTVANKA: Bebrų užtvankos ant dviračio įveikti nesiryžtame. Saugiau, kai dviratis po pažasčia.
TAKELIS: Važiuoti žvejų pramintu takeliu palei Bijotės ežerą — sudėtinga. Reikia laviruoti tarp medžių.
PUŠIS: Napoleono pušies vienam abglėbti nepavyks.
ĮKALNĖ: Stačią Bobslėjaus įkalnę ant dviračio įveikti nepavyko net mūsų kelionės vadovui. Bet gal pavyks jums?
Giedriaus BRANAUSKO nuotr