Naujausios
Istorinė nuotrauka pasakoja gyvenimo istorijas
Pasaulio muziejuose žinoma nuotrauka, kurioje užfiksuota 1945-aisiais buvusi aštuoniolikmetė Morta Kalendraitė-Jakutienė: mergina Kruopių apylinkių (Akmenės rajonas) miškuose perduoda tėvų Monikos ir Andrejaus Kalendrų šeimoje išslapstytą žydų tautybės berniuką Simą Gordimerį jo tėvui Icikui Gordimeriui.
M. Jakutienė „Šiaulių kraštui“ papasakojo apie istorija tapusius išgyvenimus.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Pasirinko kitokį gyvenimą
Pasidomėti šia istorine nuotrauka „Šiaulių kraštą“ paskatino Kauno žydų bendruomenės narys, gidas ir istorikas Chaimas Bergmanas.
Anksčiau M. Jakutienė renginiuose, net šalies Prezidentūroje priimdama už žmonių gelbėjimą suteikto Pasaulio tautų teisuolės pažymėjimą, apie tai kalbėjo labai santūriai.
Pravėrėme jos namų duris Kruopiuose.
Paklausta, ar mena, kaip daugiau negu prieš 70 metų vokiečių okupacijos laikais jos šeimoje atsirado žydų tautybės vaikų, M. Jakutienė nustemba: „Kaip aš neatsiminsiu – tetė parvežė.“
Tada jis, Andrejus Kalendra, uždarbiavo vežiodamas prekes apylinkėse veikusiam kooperatyvui, todėl pažinojo nemažai žmonių. „Visur jam draugų buvo“, – pasakojo M. Jakutienė.
Išskirtinis šis žmogus buvo ir tolstojišku požiūriu į gyvenimą. Dabar istorikų laikomas vienu iš žymiausių šio judėjimo mūsų šalyje dalyvių.
Mat A. Kalendra, susižavėjęs iš Rusijos atėjusiomis idėjomis apie gresiantį žmonijos išsigimimą, pasirinko savitą gyvenimą: pasitraukė iš įprastos sočios visuomenės aplinkos ir apsisprendė gyventi pirmiausia padoriai.
Tad lyg ir suprantama, kodėl neatsakė padėti žydui, kuris anksčiau savo parduotuvėje pardavinėjo metalinius dirbinius, o užėjusių vokiečių buvo uždarytas į getą Papilėje. Baiminosi, kad gali būti sušaudytas, todėl paprašė išgelbėti jo vaikus. Paprašė ne vien todėl, kad bendravo anksčiau. Bet ir matydamas A. Kalendros nuostatą – važiuodamas pro getą jis slapta primėtydavo ragaišių. M. Jakutienė mena, kaip jų kepalų prikepdavo mama, kai vyras rengdavosi keliauti į Papilę.
Iš geto šešerių ir penkerių metų berniukus slapta išvedė jų motina, slėpdama drabužiuose. Ir perdavė A. Kalendrai išvežti arkliais.
Jis parvežė į miške esančius šeimos namus, augino kaip savus.
Ieškojo kitų geradarių
A. Kalendra sužinojo, kad į jo namus ateis tikrintojai.
„Pats apylinkės viršininkas pasakė per tėvo giminaitį, kad žydus sukavotų“, – pasakojo M. Jakutienė. Tai prisiminusi, ji vertina, kad anuomet buvo geresni žmonės – dėl žmoniškumo net dideli viršininkai nebijodavo rizikuoti savo karjera ar gyvybe.
Tuo metu Kalendros glaudė ne tik broliukus. Slapstėsi ir Šakynoje gyvenusios kitos žydų giminės moteris su vaiku. Ji buvo dukra gydytojos, kuri prieškaryje iš mirties glėbio ištraukė plaučių liga susirgusią mažąją Mortą.
M. Jakutienė gerai mena, koks gražus buvo Sekminių rytas, kai abu berniukus tėvas slapta išvežė arkliais į Žagarę.
Vieną vaiką išsivedė kitur slapstytis išėjusi motina. Tačiau vakarop parsivežė abu globotinius. Papasakojo, kad rado geradarį, sutikusį priimti tik vieną berniuką. Bet brolis atsisakė pasilikti be brolio.
„Laimei, niekas neatėjo kratyti“, – džiaugėsi M. Jakutienė.
Tėvai pas vaikus ateidavo naktimis
Vaikų tėvams irgi pavyko pabėgti iš geto. Slapstėsi pas ūkininkus, padėdami dirbti.
Dažnai jų mama, o kartais abu su vyru, naktimis ateidavo pas Kalendrų namuose augančius vaikus.
Paskui surado kur kitur priglausti jauniausią sūnų. „Tas buvo smarkesnis už vyrėlesnį broliuką“, – mena M. Jakutienė.
Tėvai, pradundėjus frontui, sūnų pasiėmė.
Tik vaiką išsivežti į Šiaulius, kur šeima buvo apsistojusi, nebuvo paprasta. Sūnus, pripratęs prie kitos šeimos, nenorėjo išvažiuoti.
Aprimo, kai M. Jakutienė pažadėjo lydėti – prie jos labiausiai buvo prisirišęs.
Jau atsisveikinus su visa šeima, giminėje vienintelis fotografuojantis M. Jakutienės svainis Justinas Surkys nusprendė, kad reikia atminimui padaryti nuotrauką. Pasivijo iš miško jau bebaigiančius išeiti keliautojus į Šiaulius ir nufotografavo prie medžių.
Netrukus šeima pasitraukė į Ameriką.
Išlikęs ryšys – šventiniai sveikinimai
M. Jakutienė gavo nuotrauką tik po kelių dešimtmečių. Pasidėjo į asmeninį albumą.
Tuo tarpu fotografo sūnus Petras Surkys susidomėjo įamžintų žmonių likimu. Pasirūpino, kad ji būtų paviešinta. Ir siūlė atsiliepti žinančius apie joje nufotografuotus žmones.
Taip ir atsiliepė Gordimeriai. Paskui atvažiavo į Lietuvą, aplankė ir geradarius Kruopiuose.
Kalendrų augintas vaikas gyvena Jungtinėse Amerikos valstijose. Iš ten per kiekvienas Kalėdas atsiunčia sveikinimą.
Autoriaus nuotr.
PAGARBA: Pasaulio tautų teisuolės titulu pagerbta Morta Jakutienė už pagalbą žydams Antrojo pasaulinio karo laikais.
NUOTRAUKA: Bemaž prieš 70 metų nufotografuotos Mortos Jakutienės nuotrauka: ji perduoda tėvų šeimoje išslapstytą žydų tautybės berniuką Simą Gordimerį jo tėvui Icikui Gordimeriui.
KNYGA: Istorinė nuotrauka išspausdinta knygos„Gyvybę ir duoną nešančios rankos“ viršelyje.
NUOTRAUKA: Bemaž prieš 70 metų nufotografuotos Mortos Jakutienės nuotrauka yra eksponuojama Kauno IX forte, išspausdinta knygos „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“ viršelyje.
ŠEIMA: Morta Jakutienė jaučiasi laiminga dukros Reginos Gedžienės šeimoje.