Naujausios
Karpinių iš medžių lapų vaizdai „sprogo“ socialiniuose tinkluose
Utenoje gyvenanti tautodailinikė, sertifikuota tautinio paveldo kūrėja jau 40 metų kuria ne tik karpinius, bet ir liaudies grafiką – lino ir medžio raižinius, margučius. Šįmet kūrėjos meno galeriją papildė nauji kūriniai – karpiniai iš medžių lapų. Ąžuolo lape įsikūręs nameliukas, žmonės, gyvūnai – pasakoja istoriją. Uosio lapas tampa liaudies motyvais išraižyta ažūrine miniatiūra. Šilauogės lape ima suktis šokėja arba lizdus susikuria paukščiai... Nauja menininkės kūryba.
„Tokių dalykų nesuplanuosi, tai yra impulsyvu. Pamačiau tuos gražius lapus, pajutau, kad tai yra nuostabi medžiaga su savo papildomais dalykais, kurie tam kūrinėliui gali suteikti papildomo šarmo“, – pasakoja menininkė.
Tačiau unikalūs karpiniai atsirado ne iš karto.
„Tai nebuvo pirmi metai. Aš ruošiausi tam. Rudenį kasmet pagalvodavau, bet niekada nepakėliau lapo nuo žemės, niekada neparsinešiau namo ir nepabandžiau. Bet pagalvodavau: turėtų čia būti įdomu, čia gera medžiaga. Turėjo ateiti metas, kai tikrai tam skyriau laiko“, – sako O. Bražėnienė.
Savaitę pabandžiusi pakarpyti, nusprendė pasidalinti karpinių vaizdais socialiniuose tinkluose. Kaip sako pati menininkė, jie tapo tikra bomba, sukėlė tokį didžiulį susižavėjimą ir susidomėjimą, kad dabar jau karpo turbūt visa Lietuva.
„Nuvažiuoju į Antavilių dvarą į kalėdinių karpinių mokymus, mokytojos pasakoja, kaip jos su vaikais karpo, kaip užkabino, kaip įdomu. Nuvažiuoju į Akmenę, į kitą Lietuvos galą, paklausiau kas bandė karpyti. Pakėlė beveik visos dalyvės rankas. Tai yra užkrečiama. Tai, kad karpo visa Lietuva, yra nuostabu“, – džiūgavo Odeta.
Kasdieniniai atradimai
Tautodailininkė pasakoja apie pradžią. Pradėjo nuo pačių didžiųjų lapų – dekoratyvinio ąžuolo, klevo. Vėliau perėjo prie smulkiųjų. Odeta dar tik išbando šią kūrybą, nes tai yra nauja. Laikotarpis, kai gali užsiimti tokiais karpiniais, yra trumpas.
„Aš negaliu tų lapų pasiruošti žiemai. Jie turi būti drėgni, ką tik nukritę nuo medžio. Labai gerai drėgnu oru. Karpiau ir paprasto ąžuolo, ir drebulės, ir liepos, ir gluosnio lapus. Ypatingai patiko siauri ir ilgi gluosnio lapai. Tas lapas padiktuoja temą, iš jo kyla gražios smulkios miniatiūros. Pabandžiau kirpti trešnės lapą. Buvau grįžusi į tėvų namus, tuo metu bebuvo šilauogių ir trešnių lapai. Šilauogės lapo gera tekstūra ir labai gražios jų spalvos. Šiuo metu klevai jau praskydę, ploni, todėl buvo šilauogių lapų laikas“, – apie medžiagos pasirinkimą kalba kūrėja.
Įrankius naudoja tuos pačius, kuriais karpo popierių. Priklauso nuo piešinio. Jei visos detalės laisvos, nėra įrėminimo, tuomet kerpa žirklutėmis. Jei yra mažų detalių, kurios sujungtos viena su kita, dažniausiai pjausto kanceliariniu peiliuku.
Pasiima lapą, pagalvoją, kas jame gali būti. Tada kitoje lapo pusėje pasipiešia piešinį ir kerpa. Reikia atsargiau kirpti nei popierių, subtiliau. Iškarpytą lapą išdžiovina lygintuvu arba knygoje.
„Tikiuosi, kad tie karpiniai išstovės kelerius metus. Niekas jiems neatsitiks. Jie trumpalaikiai tik kirpimui, nes kirpti turi iš drėgno lapo. Jį iškerpi, išdžiovini, klijuoji ant kartono. Reikia truputį labiau pasaugoti“, – pastebi Odeta.
Kūrėja sako sulaukianti prašymų atsiųsti tokius kūrinius, parduoti. Nelabai norinti siųsti, nes nežino, kaip jie atlaikytų kelionę.
Žmonės nori tokio kūrinio, kaip paveikslo – rėmuose, pasportuoto. Originalus ir įdomus darbas tikrai papuoštų namus. Moteris prisipažįsta šįmet išsisukusi nuo tų pardavimų. Ne visi darbai dar paklijuoti, suruošti. Dar visiška pradžia. Gal po kelerių metų galės pasakyti, kaip jie išsilaikė, kaip išstovėjo.
„Kasdien išradinėju dviratį ir labai tuo džiaugiuosi. Tai man atradimas ir kūrybos paįvairinimas. Idėjos ir mintys iš to išsirutulioja. Kai pasiklijavau gluosnio lapų miniatiūrų, supratau, kad tai gali būti įdomi iliustracija. O kai pamačiau, kad iš jų gaunasi tokios subtilios miniatiūros, iškart supratau, kad labai tiktų poezijai“, – savo atradimais dalijasi tautodailininkė.
Atvirauja turinti daug kūrybinių minčių, tik laiko trūksta. Nors lapų karpinius pati vadina žaidimu, bet jau turi idėjų: ir poezijos knygų iliustravimas su tokiais subtiliais karpinukais, ir parodėlė. Ateičiai turi ir rimtesnių planų.
Ji važinėja po Lietuvą su savo darbais – karpinių, tradicinių užuolaidėlių edukacijomis. Bet kur nuvažiuoja, ten būna kalbinama apie augalų lapų karpinius. Jau kitiems metams yra užsakymas ir parodos, ir tokių karpinių mokymų. Tai šiek tiek O. Bražėnienę nustebino.
Kūrybą lemia laikas
Odetai Bražėnienei kūrybinį laikotarpį lemia bėgantis laikas. Kelis mėnesius darė medžio raižinį. Tai labai sunkus darbas, net sąnarius ima skaudėti.
„O dabar noriu lapų karpinių. Jau greitai prasidės kalėdinių karpinių metas. Jau mintys atsiras ten. Gal metų laikas padiktuoja. Per gavėnią jau norisi prie margučių prisėsti“, – dalina savo laiką kūrėja.
Kūrėja ypač mėgsta draugauti su margučiais. Margučius skutinėja nuo vaikystės, vėliau išmoko marginti vašku. Su margučiais dirba daug, 2018 metais išleido knygą „Margučių marginimas Aukštaitijoje“. Knyga buvo populiari – per metus baigėsi tiražas, teko kartoti. Odeta turi didžiulę margučių kolekciją.
Karpinius iš lapų diktuoja ruduo, tačiau jis nėra Odetos laikas.
„Tas gamtos toks trumpas sutviskėjimas auksu labai apgaulingas. Žinai, kad šiandien švyti, rytoj medžiai bus tušti, pilki. Prasideda pilkuma. Aišku, laikas savaip darbingas. Poezijai ar dailei galbūt labiau įkvepia, savotiškai dramatiškas laikas. Tačiau aš nesusidraugavau su rudeniu. Nors už naują kūrybą jam dėkinga. Ką aš žinau, gal ir keisis mūsų santykiai, bet kol kas tebėra tokie komplikuoti“, – šypteli tautodailininkė.
Ji atskleidžia, kad priešingai, nei ruduo, jos laikas yra – pavasaris, jaudinantis naujumu, gyvybe...
Lietuvių kalbos mokytoja tapo kūrėja
Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė kilusi iš Rokiškio rajono, tačiau gyvena Utenoje. Ji neslepia, jog artima jai Aukštaitija, tačiau kiek čia tos Lietuvos. Net liaudies motyvai tarp regionų yra susipynę.
„Važinėju ne tik po Lietuvą, bet ir po visą pasaulį – ten, kur gyvena lietuviai. Nuo Amerikos iki Jakutijos išvažinėjau iki pandemijos. Mano menas labai tradicinis ir reikalingas tiems žmonėms“, – sako Odeta.
Ji yra įgijusi lietuvių kalbos mokytojos diplomą, tačiau gimtosios kalbos mokė tik penkerius metus. Sukūrusi šeimą ir susilaukusi keturių vaikų atsidavė kūrybai, į mokyklą nebegrįžo. Jau kelis dešimtmečius gyvena kūryba.
