Naujausios
Istorijos magija
– Esate iš Kauno, ten užaugote ir baigėte vidurinę mokyklą. Kodėl pasirinkote istorijos studijas tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute?
– Tokiam pasirinkimui lemiamos įtakos turėjo mano mamos gražūs atsiliepimai apie mokytojus, taip pat sutikti pedagogai. Atmintin įstrigo penktoje klasėje istorijos mokytojos pasakojimas apie priešistorinius laikus ir pasiūlymas perskaityti knygą „Mamutų medžioklė“. Susikurti vaizdiniai buvo labai įtaigūs, gal todėl istorija manęs nepaleidžia visą gyvenimą.
Kai sovietinėje mokykloje mokėmės istorijos, dažnai teko susidurti su dilema, kur tiesa, ypač, kai buvo kalbama apie Nepriklausomos Lietuvos laikus, rezistencijos laikotarpį. Kai kuriuos faktus primindavo mama, tik liepdavo niekam nepasakoti.Teta kartą man atnešė perskaityti A. Šapokos istoriją, išleistą tarpukariu.Tik buvo prisakyta niekam nerodyti ir nepasakoti. Nepaklausiau, nunešiau savo istorijos mokytojai. Ji buvo garbaus amžiaus, mokslus baigusi prieškariu. Iš mokytojos išgirdau, kad knygą perskaityčiau, bet niekam negalima rodyti. Žvelgdama nuo savo gyvenimo kalnelio, dabar galiu pasakyti, kad tai buvo mano kritinio mąstymo daigai, suvokiau, kad man tokiu būdu reikėjo pasirinkti, kur yra tiesa, o kur melas.
Atsikėlė gyventi į kaimą
– Baigusi studijas, sugrįžote į gimtąjį Kauną. Pedagoginės veiklos pradžia ir galinga Atgimimo banga. Didelės permainos ir Jūsų gyvenime – šeima atsikėlė gyventi į Šiaulių rajoną.
– Atgimimas buvo įsimintinas ir visai mūsų tautai istoriškai svarbus laikas.Tai buvo istorinis virsmas – Sąjūdžio kūrimas, paskui – Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas. Man, jaunai istorijos mokytojai, buvo ypatingas metas: galėjau būti nepaprastai svarbių įvykių liudininke – tauta išreiškė valią ir norą būti laisva ir nepriklausoma.
Buvau jauna, ką tik sukūrusi šeimą, turėjau daug svajonių. Nepriklausomybės atkūrimas mūsų šeimą atvedė į Kužių seniūniją. Pradėjome kurtis mano sutuoktinio Virgilijaus senelių sodyboje Džiuikų kaime. Šviesaus atminimo vyras pradėjo ūkininkauti, bandėme įsikabinti į jo senelių žemę.
Deja, aplinkybės taip susiklostė, kad nutrūko mano pedagoginė karjera, tačiau nuo švietimo toli nepabėgau: lankiau įvairius mokymus, domėjausi žemės ūkio veikla, subūriau Lietuvos ūkininkių draugijos Šiaulių skyrių. Su kaimo moterimis organizavome įvairius mokymus, rengėme kaimo šventes, telkėme bendruomenę, norėjome atgaivinti primirštas tradicijas ir papročius.Taip sulaukiau 2000 – ųjų.
Pokyčiai:nuo ūkininkavimo – iki mokytojos ekspertės
– Neilgai teko būti ūkininke, pagaliau išsipildė svajonė ir pradėjote dirbti Kužių vidurinėje mokykloje istorijos mokytoja.
– Kužių vidurinės mokyklos mokyklos direktorė man pasiūlė įsidarbinti istorijos mokytoja. Net negalvodama sutikau, juk tai – mano svajonių darbas. Iš pradžių turėjau tik12 savaitinių pamokų. Buvo nelengva, daug pokyčių švietimo sistemoje, todėl nuolat daug skaičiau, gilinausi į istorijos dėstymo subtilybes, analizavau naujus reikalavimus.
Atkaklumas, nuolatinis domėjimasis švietimo pokyčiais, istorijos dėstymo naujovėmis man padėjo įveikti visas kliūtis ir sunkumus – aš esu istorijos mokytoja ekspertė. Vienas didžiausių mano metodinių pasiekimų – su kolege specialiąja pedagoge, logopede eksperte Tatjana Borisevičiene išleidome istorijos mokymo priemonę 6 klasės specialiųjų poreikių vaikams.
Manau, sėkmingam mokytojo darbui lemiamos įtakos turi profesionalumas, meilė ir pagarba moksleiviui bei optimizmas. Dirbu ne tik Kužių mokykloje, bet ir Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijoje.
Svarbu vaiką paskatinti, žmogumi laikyti
– Kaip sekasi dėstyti istoriją? Kokia moksleivių motyvacija?
– Deja, pasiekėme tokį lygį, kad kai kuriems moksleiviams skaitymas tampa kančia, o jei ir paskaito, tai skaito neatidžiai, nesusimąsto, nedaro išvadų. Kai rugsėjį susirenkame į pamokas, tenka išgirsti, kad istorijos mokytis neįdomu, nereikalinga, kodėl čia mokytis to, kas jau buvo praeityje. Jiems pateikiu įvairių minčių apie istorijos reikšmę, aiškinu, kokia svarbi yra tautos ir pasaulio civilizacijos istorija, primenu poeto Justino Marcinkevičiaus žodžius: „Žinau, kur baigiasi ateitis: ten, kur prasideda abejingumas tautos istorijai, kultūrai, kalbai.“ Juk negali eiti pirmyn, jei nežinai, iš kur ateini. Mokant istorijos reikia pradėti nuo artimo ir eiti prie tolimo – pirmiausia pradedame nuo šeimos, gyvenamosios vietos istorijos.Todėl susidomėjau kraštotyrine veikla. Įstrigo perskaityta mintis, kad vaikai tarsi pieva: kai brendi per žydinčią pievą, matai daugybę žiedų, o kai prieini arčiau, pamatai, kad kiekvienas žiedas savaip gražus ir unikalus.Taip ir su moksleiviais. Kartais klasėje neatsiskleidžia, bet kai atidžiau įsižiūri, pakalbini, supranti, koks jis įdomus, tik svarbu jį paskatinti, žmogumi laikyti. Kai vaikas pabando, pajunta savo galias, atsiranda noras domėtis, skaityti, analizuoti.
Mažieji tyrinėtojai ir atradėjai
– Pakalbėkime apie Jūsų kraštotyrinę veiklą, apie išnykusių kaimų šviesą, apie daugybę surinktos vertingos medžiagos bei išleistus leidinius.
– Į kraštotyrinę veiklą įtraukiau nemažai smalsių moksleivių, kuriems patinka rinkti savo miestelio ar kaimo istorinę medžiagą, užrašyti liudininkų atsiminimus, apibendrinti. Moksleiviai yra tyrinėtojai ir atradėjai. Mes aktyviai prisidedame rengiant miestelio šventes, vaikai kūrė mįsles apie Kužių istorinius objektus. Būrelis – ne tik intensyvios kraštotyrinės medžiagos paiešos, kartais susirenkame pasikalbėti, pasiguosti.
Jau beveik dvidešimt metų Kužiuose aktyviai darbuojasi jaunieji kraštotyrininkai. Ši veikla moksleiviams labai naudinga: mokosi rinkti ir sisteminti surinktą medžiagą, analizuoti archyvinius šaltinius įvairiomis kalbomis (rusų, lenkų), geba rasti kalbą su skirtingo amžiaus žmonėmis, taip ištirpsta nepasitikėjimas tarp kartų, be to, moksleiviai mokosi dirbti su informacinėmis technologijomis, mokosi maketuoti, išlaisvina savo kūrybiškumą, sumanumą, plečia akiratį, ugdo meilę gimtajam kraštui.
Iki šių metų Šiaulių rajono Jaunojo kraštotyrininko vardai suteikti 15 Kužių mokyklos moksleivių. Augustas Jasiūnas tokią nominaciją pelnė net du kartus. Esu dėkinga visiems aktyviems būrelio nariams už kruopštumą ir smalsumą, daugelis jų sėkmingai studijuoja, kiti dirba.
Kartu su Kužių biblioteka ir miestelio bendruomene išleidome kraštotyros leidinį apie Kužių bažnyčios istoriją „Bažnytėlėn sukviečia varpai“, kartu su bibliotekos darbuotoja Rita Bielskiene surinkome medžiagą apie išnykusius Vaišnorių ir Šobliškių kaimus. Trumpai paminėsiu ir kitus darbus: „Praeitis gyva šiandien.Vienos šeimos istorija“ (apie Gulbino partizanus), surinkome daug medžiagos apie Nepriklausomybės kovas, Kužių partizanų būrį, brolius Šemetas, apie Kužių seniūnijos bendruomenes, svarbus darbas „Stasys Lušys – patriotizmo ir moralumo ąžuolas“. Vertinga yra Kužių mokyklos istorija „Nuo parapinės mokyklos iki gimnazijos“. Ne tik Kužių seniūnijos gyventojai, bet ir visas Šiaulių rajonas atsimena Pasaulio tautų teisuolį kunigą Vladą Požėlą, apie jį darbas – “Neįpareigojantis gerumas“. Paminėsiu ir kitus darbus: „Mes neužželdinsim Jūsų takų“ – apie Nepriklausomybės kovų savanorį Antaną Petrauską, „Išgelbėjęs vieną – išgelbėji visą pasaulį“ – apie Pasaulio tautų teisuolį Adolfą Kleibą, žygiavome „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ keliais Šiaulių rajone, sukūrėme filmą „Laisvės trajektorijos“, pažintinė ir įdomi buvo kelionė po Kužių seniūnijos dvarus. Visa tai – mūsų krašto istorijos liudininkai ir didelės vertybės.
Su kolege, specialiąja pedagoge, logopede eksperte Tatjana Borisevičiene jau daugelį metų organizuojame respublikinius du konkursus: „Istoriniai skaitymai. Istorija poezijoje ir prozoje“ bei kraštotyrinį-kūrybinį konkursą „Prisimink, išsaugok, kurk“.
Kraštotyros rinkimas yra žvilgsnis į praėjusį laiką, tai – atversta istorijos knyga. Būta daug atradimų ir įsimintinų istorijų. Išskirtinė asmenybė – Stasys Lušys, kilęs iš dabar jau išnykusio Vaišnorių kaimo. Tai – vienas iš Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) įkūrėjų, žymus prieškario ekonomistas, per 1941 m. Birželio sukilimą parašė Lietuvos atkūrimo deklaracijos tekstą. Jo bute Kaune 1943 m. vyko pirmasis VLIK susirinkimas. Jis emigravo į Vokietiją, vėliau – į JAV, įsteigė Bostono lituanistinę mokyklą.
Kita jaudinanti istorija – su JAV gyvenančia Alekso Šemetos dukra Audrone Šemetaite ir Kužių seniūnija inicijavome paminklinio akmens pastatymą Nepriklausomybės kovose su bermontininkais kovojusiam Kužių partizanų būriui, kuriam vadovavo broliai Šemetos.
Džiaugiuosi savo veiklos įvertinimu: Šiaulių rajono savivaldybė 2020 m. įteikė kultūros ir meno premiją, man buvo skirta nominacija „Metų kraštotyrininkė“, o 2021 m. buvau išrinkta Metų mokytoja. Puiku, kad yra kolegų, su kurias galiu pasitarti, kartu kurti ir darbuotis.Tariu nuoširdų ačiū ir kolegėms, ir mokyklų vadovams, kurie palaiko papildomą veiklą.
Mokytojams ne pažadų ir ne lozungų reikia
– Gerbiama Mokytoja, pakalbėkime apie ateitį: ar realu, kad mokytojo profesija taps prestižine? Kol kas tik lozungai, o jais, kaip žinia, sotus nebūsi. Mokytojai stojo ginti teisėtų savo interesų, pradėjo streikuoti, reikalauti, kad būtų padidintas atlyginimas, kad klasėse būtų mažiau moksleivių. Mokytojai pavargo nuo nesibaigiančių reformų, kuriamų mistinių vizijų ir švietimo pertvarkos.
– Dažnai kartoju, kad mokytoja profesija nuostabi.Tai – mano vertinimas ir mano gyvenimo misija. Gal prieš penketą metų žiniasklaida ir valstybės vadovai paskelbė tris idėjas Lietuvai. Viena tų idėjų buvo tokia: mokytojo profesija iki 2025 metų turi tapti prestižine. Sunku šiandien pasakyti, ar tai liks tik idėja, o gal įvyks koks stebuklas. Šiai idėjai įgyvendinti reikia daug ko. Mokytojas už savo darbą turi gauti tokį atlygį, kad užėjęs į knygyną ne tik pavartytų, bet ir galėtų nusipirkti knygą, galėtų nueiti į teatrą, galėtų pakeliauti, išvažiuoti su šeima pailsėti. O dabar mokytojai kiekvieną mėnesį skaičiuoja, ar užteks pinigų mokesčiams sumokėti, o dar kaip svarbu laiku sumokėti už butui paimtą paskolą, o kur dar kasdienė buitis, maistas, vaikų ir šeimos poreikiai. Ypač sudėtinga sudurti galą su galu jaunam mokytojui, kuris dar neturi stažo, neturi metodininko ar kitos kategorijos, dažnai ir nedidelis darbo krūvis. O jeigu šeimoje abu jauni mokytojai, visko reikia augantiems vaikams, tikrai nelengva jaunų pedagogų šeimoms. Gal todėl nemažai jaunų pedagogų išeina iš mokyklų, darbo ieško kitur.
Prieš daugelį metų vienas mokinys manęs paklausė: „Mokytoja, kodėl važinėjate surūdijusia mašina?“ Pasakiau – tokios mano galimybės. Aš dabar dirbu 1,5 etato, daugiau uždirbu, bet dirbu labai daug, nelieka laisvo laiko savo pomėgiams.
Mokytojus neramina nuolatinės reformos, keliami nerealūs reikalavimai, daug nežinomybės. Sunku pasakyti, ar mokytojo profesija taps prestižine. Taip, mokytojams ne lozungų reikia, ne gražių žodžių per šventinius minėjimus, o normalaus atlygio už jų sunkų darbą.
Skaudu girdėti, kai mokyklos skirstomos į miesto ir kaimo. Dabar nuolat pabrėžiama, kad kaime arba mažame miestelyje mokytis nieko gero, žemas lygis.Tokie aiškinimai žemina ir mokytojus, ir mokinius. Ar miesto mokyklose nėra problemų? Yra, kartais ir gana daug.
Laimės receptas
– Jūsų sėkmės ir laimės receptas. Koks jis?
– Apie laimę kalba ir poetai, ir išminčiai, ir moksleiviai, bet niekas jos už rankos nepačiupo. Man laimė – augančios sveikos mano anūkėlės, sėkmingi abiejų sūnų gyvenimai ir jų darbai, džiaugiuosi savo mamyte. Mano laimė – pasirinkta mokytojo profesija, kuri neleidžia pasenti. Mane optimizmas lydi kiekvieną dieną, kai įžengiu į klasę. Man laimė – kad pavyksta jaunų žmonių širdyse įžiebti Tėvynės meilės kibirkštėlę, siekimą pažinti savo kraštą. Pažinę savo kaimo, gatvės, miestelio istoriją, užsiauginame sparnus skrydžiui, tada atsiskleidžia pasaulio įvairovė, gilėja reiškinių ir tikrovės supratimas.
