Naujausios
Verslo partnerės – dvylika karvučių
Dalia ir Arūnas Zakarai ūkininkauja nuo pat savo bendro gyvenimo pradžios, jau 33 metai. Visuomet jų ūkis buvo mišrus. Šiuo metu Dalios rūpestis – pieno ūkis, vyro – mėsiniai galvijai ir laukai.
Iki gegužės vidurio ponia Dalia dar parduodavo pieno žaliavą perdirbėjams. Nors jos ūkelis – smulkus, šiuo metu melžiamos tik šešios karvės, kitos dar neatsivedė, ūkininkė sako, jog pastaruoju metu pieno kainos jau buvo padorios – gaudavo po 30 centų už kilogramą žaliavos. Tačiau patiems perdirbant pieną – naudos dvigubai daugiau. Tuo ūkininkė įsitikino jau dvidešimt metų gamindama sūrius.
Net ir parduodama žaliavą perdirbėjams moteris šiek tiek pieno visuomet pasilikdavo. Iš jo gamindavo sūrius savo šeimai. Jų paprašydavo kaimynai, vaikų šeimos, giminaičiai. Kartais keletą ar keliolika savo gaminių nuveždavo į Kražių turgų. Labiausiai ponios Dalios sūrius išgarsino Pakražantyje kasmet per Jurgines rengiamos sūrių šventės.
„Darau natūralius sūrius, su rūgusiu pienu. Dalį jų paskaninu žolelėmis, džiovintais vaisiais, net šonine, kai kuriuos išrūkome arba pakepiname, – pasakoja D. Zakarienė. – Todėl žmonėms patikdavo mano gaminiai. Pagalvodavau, jeigu įsirengčiau sūrinę, galėčiau susikurti sau darbo vietą ir neblogą verslą.“
Pagaminti didesnį kiekį sūrių neturint įrangos – sudėtinga. Daug varginančio darbo. Varškę traukini keliuose puoduose. Sląstuose telpa tik po vieną sūrį. Procesas užima labai daug laiko.
Šiemet Kelmės krašto partnerystės Vietos veiklos grupės specialisčių paraginta Dalia ryžosi teikti paraišką, kad gautų lėšų savo verslo pradžiai.
Lauko virtuvėje, kur ir šiaip gamindavo sūrius, įsirengė visus higienos reikalavimus atitinkančią sūrinę. Nusipirko įrangos: 100 litrų talpos elektrinį varškės traukinimo puodą, kuris kainuoja apie 4000 eurų, sūrių presą, kuriame telpa po 35 sūrius, lentynas, šaldytuvą produkcijai laikyti, skalbyklę skalbti sūrmaišiams.
Įrangą gerokai paspartina darbą. Per dieną įmanoma pagaminti per 70 sūrių. „Žinoma, sūriai – nedideli, 300ą00 gramų svorio, – pasakoja Dalia. – Didesnių gaminti neapsimoka, nes kaina būtų didesnė. O žmonės nori pirkti kuo pigiau. Kitas gyvena vienas, sako: „Kada aš kilograminį suvalgysiu?“. Kai kurie nori nusipirkti kelis sūrius, paragauti įvairių skonių. Gaminu ir visiškai paprastus, ir saldžius desertinius su džiovintais vaisiais, aguonom, su česnakais, su moliūgų sėklom, ciberžole, ožrage, rūkytus ir keptus – visuomet septynios – aštuonios rūšys. „
Iš Kelmės krašto partnerystės vietos veiklos grupės gautos paramos sūrių gamintoja nusipirko autobusėlį su visa įranga: kriaukle su iš čiaupo bėgančiu vandeniu, lentynomis, šaldytuvu ir kitais prekybai reikalingais dalykais. Beliko nusipirkti svarstykles su spausdintuvu, kuris automatiškai atspausdina etiketę. Iki šiol tekdavo užrašinėti rankomis.
Darbas namuose
Imdamasi sūrių verslo D. Zakarienė susikūrė sau darbo vietą. Iki šiol dirbdavo Pakražančio seniūnijoje. Tačiau kasdien važinėti į darbą, ypač šiuo metu, kai pabrango degalai, būdavo nelengva. Nuo birželio pirmosios moters darbo vieta savo įkurtoje sūrinėje.
„Labai džiaugiuosi, kad išsipildė sena mano svajonė, – pasakoja Dalia. – Dabar galvoju, jog galėjau anksčiau ryžtis. Jaunesniame amžiuje gyvenimo pokyčiai – lengvesni.
Šalia džiaugsmo buvo ir daug nerimo. Pabrango degalai. Pabrango elektra. Didėja gamybos sąnaudos. O kainos labai iškelti negali. Kas pirks? Apskritai, dėl pirkimo labiausiai būgštavau. Važiavome į Kražių turgų. Galvoju, kas tie Kražiai, nupirks kelis sūrius ir grįšime pilnu autobusėliu. Bet išpirko visus iki vieno. Panaši sėkmė lydėjo ir Tytuvėnuose. Pardavėme visus 68 sūrelius. Žmonės, pamatę autobusėlį klausia, ar neturim naminio sviesto, kastinio, jogurto, grietinės. Kviečia atvažiuoti į Klaipėdą ir Kauną. Giminaičiai tikina, jog ten akimirksniu išpirktų visus sūrius.“
Geri pirkėjų atsiliepimai didina Dalios sūrių populiarumą. Kol kas moteris nepiešia itin ambicingų savo verslo perspektyvų. Bet pasvajoja, jog darbo vietą galėtų sukurti ir marčiai Laurai, kuri ir dabar kiek galėdama prisideda prie sūrių realizavimo.
Gegužės mėnuo parodė, jog pakaktų lėšų ir susimokėti už elektrą, ir už gerokai pabrangusius degalus, atlyginimams, ir socialiniam draudimui, liktų ir šiek tiek pelno.
Dalios diena nėra iš lengvųjų. Rytą pirmiausia skuba melžti karvių. Po to – į sūrinę. Įjungia elektrinį puodą su 65 litrais saldaus pieno. Pakaitinusi iki 90 laipsnių, pila 25 litrus natūraliai rauginto pieno. Beje, kai šalti orai, pienas nenoriai rūgsta. O traukinti varškę rūgštele nesinori – gaminys praranda natūralumą.
Kai pradeda traukti varškę, graibo ją kiaurasamčiu ir krauna į dubenis. Iš anksto nusprendžia, kokius sūrius, su kokiais prieskoniais tą dieną gamins. Su tokiais ir sumaišo varškę. Deda ją į sūrmaišius, o tuomet – į sląstus.
Jeigu sūriai bus rūkomi, suslėgtus dės ant tinklo ir neš į rūkyklą. Per keletą valandų įgavę obelų šakų ar alksnio kvapo, sūriai vėl grįžta į sūrinę, čia vakumuojami ir dedami į šaldytuvą.
Procesas nėra labai trumpas. Ir nelengvas. Moteris sako, jog vis dažniau įsiskauda rankos. Tačiau klausia savęs: „Kur lengva?“. Dirbti reikia visur. Perdirbti pieną patiems apsimoka ir dėl dvigubos naudos, ir dėl išrūgų, kurios lieka veršeliams.
Be to, yra kur pasireikšti kūrybingumui. Dalia mėgsta eksperimentuoti. Kai pagamina naujos rūšies sūrį, pirmiausia duoda paragauti savo šeimai. Jeigu jiems skanu, vadinasi, bus skanu ir klientams.
Verslininke tapusi moteris jau ne vieneri metai vadovauja Valpainių kaimo bendruomenei. Ji išaugino keturis vaikus. Sūnūs Vitalijus ir Mantas įsikūrė Valpainiuose. Čia pasistatė namus. Dukra Erika gyvena Kaune, dirba mokytoja. Į Kauną mokytis J. Jablonskio gimnazijoje išvyko kaip puiki šokėja Kelmės rajone išgarsėjusi Zakarų jauniausioji dukra Aušrinė.
