Naujausios
Išsilaisvinęs iš matricos
Pažintis su Martynu Juru panaši į kelionę laiku. Kai dar negyvenome skaitmeniniame amžiuje. Kai vienas kito nefotografavome kelių kadrų per sekundę greičiu. Kai fotoaparatai netilpo į švarko kišenę. Kai dar nebuvo matricų ir net fotojuostelių. Grįžtame 160 metų atgal, kai fotografiją lietuviai vadino „šviesoraščiu“.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
Šiauliečiai ant stiklo
Šiaulietis fotografas Martynas Juras neseniai buvo surengęs ambrotipijų parodą „Stiklo namai“. Visi žino, kas yra paroda, tačiau kas yra ambrotipija? Kaip šiauliečių veidai atsidūrė ant stiklinių plokštelių?
Martynas paaiškina: „Ambrotipija — prieš pusantro šimto metų naudotas fotografijos būdas. “Ambro“ — lotyniškai reiškia “amžinas“, “nemirtingas“. Fotografai buvo ne tik menininkai, bet ir chemikai, fizikai. Reikėdavo pačiam paruošti stiklinę plokštelę taip, kad ji būtų jautri šviesai.“
Faktas, kad tai pirmoji ambrotipijų paroda ne tik Šiauliuose, bet ir Lietuvoje per visą fotografijos istoriją.
Pirmoji fotografijos paroda Lietuvos visuomenei buvo pateikta tuomet, kai „šviesoraštis“ jau buvo gerokai ištobulintas ir ne toks brangus malonumas — 1933 metais.
Beje, simboliška, tačiau pirmoji fotografijos paroda buvo surengta būtent Šiauliuose. Ją visuomenei pateikė tuomet veikusi fotografų draugija „Putpelė“.
Martynas sugalvojo unikalų projektą. Kvietė pas save šiauliečius ir fotografavo juos senoviniu būdu. Parodoje žiūrovai išvydo ne tik užbaigtus darbus, bet ir nepavykusius bandymus, kalną butelių su cheminėmis medžiagomis, savo rankomis pasigamintą apšvietimą ir didžiulę dėžę su joje įmontuotu objektyvu.
Galima sakyti, kad dėžė — didžiulis fotoaparatas. Įlindęs į ją matai, kaip per objektyvą perėjęs atvirkščias vaizdas atsispindi ant matinio stiklo plokštės. Vaizdą jau pagavome, bet kaip jį sustabdyti, užfiksuoti?
Procesas kaip malda
Martynas per dieną gali nufotografuoti tik kelis žmones. Vienam portretui įamžinti jis užtrunka apie pusvalandį, tačiau galutinai nuotrauka būna baigta tik kitą dieną.
Martynas paima plono stiklo plokštelę. Ją nušveičia vandenyje ištirpinta kreida. Taip stiklui suteikiama plika akimi nematoma mikrostruktūra. Kraštus apšveičia smulkiu švitriniu popieriumi. „Galima eksperimentuoti ir fotografuoti ant įvairių spalvų stiklo“, — sako Martynas.
Tada fotografas ant stiklo užlieja šlakelį kolodijaus. Tai cheminė medžiaga, kuri buvo naudojama Krymo kare žaizdoms gydyti.
Palaukia apie pusę minutės, kol iš kolodijaus išgaruoja eteris — ant stiklo susidaro plėvelė. Martynas neša stiklo plokštelę į tamsų kambarį, kuriame dega tik raudona lemputė. Stikliuką įkiša į sidabro nitrato vonelę, vyksta reakcija — susiformuoja šviesia jautrios sidabro druskos.
„Reakcija vyksta keturias minutes. Aš per tą laiką pasodinu fotografuojamą žmogų, sukomponuoju kadrą. Vėliau ištraukiu plokštelę, vieną pusę kruopščiai nuvalau ir įdedu ją į specialų dėklą. Tuomet dėklą įstatau į fotoaparatą ir jį atidengiu. Šviesai jautri plokštelė fotoaparato viduje jau paruošta darbui“, — pasakoja apie kruopštų procesą fotografas.
Martynas turi kelis dumplinius fotoaparatus. Vienas — senelio palikimas. Kitą — nusipirko internetu. Ojektyvą įsigijo sendaikčių turguje ant Tauro kalno, Vilniuje.
Laikas ir chemija
Procesas dar tik įpusėjo. Martynas atidengia objektyvą. Fotografuojamas žmogus sustingsta, o jo veidas per dešimt sekundžių įsigeria į stiklinės plokštelės paviršių. Anksčiau fotografai turėdavo specialių galvos laikiklių, kurių po drabužiais ir plaukais nesimatydavo.
„Po to vėl einu į tamsų kambarį, išsiimu plokštelę iš dėklo ir užpilu ryškalo. Kadras ryškinasi apie 15 sekundžių. Po ryškinimo plokštelė jau nebejautri šviesai“, — pasakoja Martynas.
Vėliau plokštelė merkiama į fiksažą, kad išryškintas vaizdas būtu nepriekaištingas ir amžinas. Pati geriausia fiksavimo medžiaga, kurią naudojo senovės fotografai — kalio cianidas.
„Medžiaga nepavojinga, jei moki ja naudotis. Jei blogai nuplauni ryškalus, likučiai sureaguoja su kalio cianidu ir išsiskiria nuodingos cianido dujos“, — žėrė chemijos žinias jaunas senovinės fotografijos mėgėjas.
Vėliau Martynas plokštelę pakaitina ir nudažo natūraliu laku. Laką gaminasi pats. Tirpina spirite sandarakso medžio sakus, įpila šiek tiek natūralaus levandų aliejaus. Palieka džiūti per naktį. Kitą dieną įrėmina stiklo plokštelę į medinį rėmą su dangteliu.
Svajonės
Martynas, atgaivinęs ir prisijaukinęs vieną sudėtingiausių fotografijos būdų, trykšta ateities sumanymais. Puoselėja svajonę įsigyti mikroautobusą, kuriame įrengtų ambrotipijos laboratoriją.
Automobiliu Martynas planuoja apkeliauti visas Europos sąjungos valstybes ir nufotografuoti pakely sutiktus žmones: „Noriu įamžinti žmones, jų gyvenimo būdą, pamatyti ir kitiems atskleisti Europos šalių žmonių panašumus, skirtumus, pasaulėžiūrą.“
Kelionėje užtruktų apie keturis mėnesius. Norėtų nakvoti ne viešbučiuose, o pas žmones, kurie jį priimtų ir papasakotų savo gyvenimo istorijas.
Ar nebūtų paprasčiau aplėkti Europą su skaitmeniniu fotoaparatu? Martynas žvelgia giliau. Jis sako, kad į savo portretą ant stiklo žmogus žiūri kelis kartus ilgiau, nei į paprastą nuotrauką. Apžiūrint stiklą iš visų pusių, susidaro trimačio vaizdo efektas — tarsi siela būtų stikle.
IŠLAIKYMAS: Jei šypsotės, turėsite tai daryti nejudėdamas dešimt sekundžių.
DUMPLĖS: Martynas, rodydamas savo senelio fotoaparatą, juokauja, kad visi jo aparatai privalo turėti dumples.
PALYDOVAS: Martyno fotoaparatas, kuris jį lydėjo studijų metais. Jo dumples galima ne tik ištempti, bet ir sulenkti.
CHEMIJA: Senovėje fotografai buvo puikūs chemikai. martynas juras ambrotipija.
Autoriaus nuotr.