Naujausios
„Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“
Tokiu pavadinimu Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejus išleisdo kompaktinį diską, kurieme — Holokausto liudininkų atsiminimai, vaizdo filmai, nuotraukos.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Apie holokaustą — ne tik iš vadovėlių
Kelmės Jono Graičiūno gimnazijoje diską pristatė Danutė Selčinskaja, Valstybinio Gaono žydų muziejaus Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja, ekspozicijos „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“ kuratorė.
Ekspozicija — tai Holokausto liudininkų prisiminimai, vaizdo įrašai, dokumentiniai filmai, fotografijos.
„Labai norėjome, kad Lietuvos visuomenė, o ypač jaunoji karta apie Holokaustą žinotų ne tik iš vadovėlių, o girdėtų gyvų žmonių pasakojimus apie artimųjų netektis ir stebuklingą išsigelbėjimą, persekiojamų vaikų jausmus, įtampą ir baimę, lydėjusią juos ir jų gelbėtojus per visą karą. Ekspozicija skiriama per Holokaustą nužudytų Lietuvos žydų vaikų atminimui“, — sakė D. Selčinskaja.
Visa parodos informacija sudėta į kompaktinį diską, parengta ir internetinė svetainė. Iš viso surinkta apie 1000 puslapių tekstų, apie 6000 nuotraukų, 60 valandų vaizdo ir penkias valandas garso informacijos. Daugiau negu pusė pateikiama lankytojų dėmesiui. 48 stenduose — išsigelbėjusių vaikų istorijos, 20 stendų, skirti žydų gelbėtojams, taip pat vaikų liudijimai, istorijų aprašai ir panašiai.
Akmenukas — pagarba žuvusiajam
Unikalus šios ekspozicijos akcentas — interaktyvus memorialas, skirtas per Holokaustą nužudytų Lietuvos žydų vaikų atminimui.
Tai specialiai šiai ekspozicijai suprojektuota unikali šviesos, vaizdo ir garso instaliacija, kurios dalyviais tampa lankytojai. Kiekvienas lankytojas, paėmęs akmenuką ir padėjęs jį memoriale, pagal seną žydų tradiciją pagerbia žuvusius.
Pasigirsta lopšinė „Shtiler, Shtiler...“, kuri dainuojama iki šių dienų. Šios lopšinės melodiją sukūrė tuomet vienuolikmetis berniukas, Vilniaus geto kalinys, dabar garsus pianistas Aleksander Tamir. Iškylanti šviesos banga apšviečia betoninėse sienose išdėliotas vaikų nuotraukas. Į memorialo lankytojus iš autentiškų prieškarinių fotografijų žvelgia vaikai, kurių žūties vieta ir data žinomi ir tie, kurių vardai ir likimai mums liko nežinomybėje.
Penkiolika išgelbėtų gyvybių
Tarp daugybės žydus gelbėjusių žmonių viešnia iš Vilniaus valstybinio Gaono žydų muziejaus minėjo ir kelmiškių.
Nepaprastai šviesia asmenybe D. Selčinskaja įvardijo vienuolę Mariją Rusteikaitę. Visas jos gyvenimas buvo pašvęstas nuskriaustųjų globai.
M. Rusteikaitė įkūrė Dievo apvaizdos vienuolyną Panevėžyje, labdaros, globos namus, rūpinosi seneliais. Kadangi turėjo ir medicinos sesers išsilavinimą, gydė ligonius.
Per karą su vienuolėmis Marija Rusteikaitė atsikėlė į Vaiguvą, buvusį dvarą. Daugiausia jos rūpesčiu buvo išgelbėta penkiolika gyvybių: septynerių metų Samuilos ir dvynukų, šešiamečių Abraomo ir Asafos Klibanskių, Dvoiros, Frumos ir Liubos iš Mijasnikų šeimos, Polinos Fromanienės ir jos dukters Sulamitos. Pastaroji neseniai lankėsi Dievo apvaizdos vienuolyne Panevėžyje.
Kelmės rajone žydų gelbėjimo organizatoriais Danutė Selčinskaja vadino gydytoją Petrą Girbudą ir kunigą Polikarpą Macijauską.
P. Girbudas — našlys ir su dviem savo vaikais Leopoldu ir Ričardu Adomu — gyveno Užventyje. P. Macijauskas buvo Kolainių vienuolyno rektorius, teologijos magistras.
Gydytojas su kunigu sutardavo su ūkininkais, kad į atokesnes sodybas priimtų žydus, kuriuos iš Šiaulių geto arkliu atveždavo jaunas vyras Alfonsas Songaila.
Pirmoji gelbėtoja ir antroji mama
Viešnia iš Valstybinių Gaono žydų muziejaus priminė iš Kelmės kilusio, dabar žymaus rašytojo Icchoko Mero vaikystės istoriją.
Jo tėvai buvo sušaudyti 1941 metų liepos pabaigoje. Jehuda Meras, buvęs Kelmės Žydų liaudies banko direktorius nužudytas netoli Raseinių, motina — Miriam Merienė — Kelmės dvaro žvyrduobėse.
Tą pačią liepos 29-ąją ir abu Merų vaikai, Janina ir Icchokas su kitais buvo vedami į žvyrduobes, tačiau atsitiktinumo dėka grąžinti iš pusiaukelės.
Pirmoji Icchoką ėmėsi gelbėti Michalina Legantienė, prieš karą dirbusi Merų namuose. Jo seserį Janiną priglaudė Petronėlė Urbelienė. Abi gelbėtojos gyveno tame pačiame name, Kalnų gatvėje Kelmės pakrašty.
Kažkas iš vietinės valdžios sužinojo apie slepiamus vaikus ir išvežė Janiną su Icchoku į stovyklą Laukodemės kaime. Jiems pavyko pabėgti ir sugrįžti pas savo gelbėtojas. Norėdamos padėti, Michalina ir Petronėlė pradėjo ieškoti vietų, kuriose galėtų paslėpti vaikus.
Keletui dienų Janiną su Icchoku sutiko priimti ūkininkė Zofija Sankienė. Bet vėliau vaikai vėl sugrįžo pas ankstesnes gelbėtojas. Michalinos vyras, vietinis vokietis batsiuvys Robertas Legantas, labai nenorėjo, kad Icchokas liktų jų namuose. Dažnai grįždavo namo girtas ir puldavo berniuką, norėdamas jį užmušti. Michalina Icchoką užstodavo savo kūnu.
Kadangi padėtis kasdien blogėjo, neturėdama kitos išeities, Michalina priprašė savo kaimynus paimti Icchoką. Vaikas buvo perdavinėjamas iš rankų į rankas, nes žmonės bijojo tiek vokiečių, tiek ir baltaraiščių, kol atsidūrė gatvėje.
Vieną vakarą, kai Icchokas, nebežinodamas kur dėtis, verkdamas sėdėjo prie kažkurių namų slenksčio, pro šalį ėjo Juozas Dainauskas. Jis parsivedė Icchoką į savo namus, pas žmoną Bronislavą Dainauskienę.
Dainauskai buvo labai neturtingi, namuose stigo maisto. Tykojo ir pavojai, reikėjo saugotis visų ateinančiųjų. Dainauskų sūnus Petras ne sykį Icchoką užsimesdavo ant pečių ir slėpdavo pušyne, visada stengdavosi būti greta vaiko.
Antrąja motina Icchokui tapo Bronislava Dainauskienė, kuri žydų berniuku rūpinosi kaip savu, šildė paprasta motiniška meile. Icchokas slapstėsi Dainauskų šeimoje iki 1944 spalio 6-tos dienos, kol Raudonoji Armija pralaužė frontą, vėliau gyveno pas Dainauskus ir po karo, iki 1946 metų.
Skaudžius karo metų vaikystės išgyvenimus Icchokas Meras aprašė savo pirmojoje, 1960 metais išleistoje knygoje „Geltonas lopas“.
Kaip mažas žydų berniukas tapo septintuoju vaiku Dinikių šeimoje, aprašyta Icchoko Mero autobiografiniame apsakyme „Mane paėmė“.
Danutė Selčinskaja pasidžiaugė, jog Kelmėje I. Meras nėra pamirštas. Išskirtiniu dalyku viešnia vadino rašytojo vardu pavadintą aikštę priešais Kelmės J. Graičiūno gimnaziją ir skulptūrą aikštėje I. Mero romano „Lygiosios trunka akimirką“ motyvais.
ĮAMŽINIMAS: Aikštė priešais Kelmės J. Graičiūno gimnaziją pavadinta iš Kelmės kilusio rašytojo Icchoko Mero vardu, pastatyta skulptūra pagal jo romaną „Lygiosios trunka akimirką“.
ATMINTIS: Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Danutė Selčinskaja Kelmės J. Graičiūno gimnazijoje pristatė diską „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“.
Autorės nuotr.