Išsaugota nuotrauka nuvedė giminės takais

Loretos RIPSKYTĖS nuotr.
Ši se­ne­lių nuo­trau­ka, apie 1960-uo­sius ras­ta tė­vų na­muo­se ant spin­tos, Ju­li­ją Ver­bu­šai­tie­nę pa­ska­ti­no do­mė­tis gi­mi­nės praei­ti­mi.
Gataučių kaime (Joniškio rajonas) gyvenanti 86-erių metų buvusi pedagogė Julija Verbušaitienė kelis dešimtmečius saugojo pas tėvus rastą senelių nuotrauką, kuri vis kėlė klausimų. Pati dar buvo maža, kai abiejų neteko, tad net nežinojo, iš kur jie kilę, kur gimę. 2013-aisiais moteris, ėmusi rimtai tyrinėti giminės praeitį, sako, kad norisi palikti vaikams tikrą istoriją.

Iš­sau­go­ta se­ne­lių nuo­trau­ka

Ju­li­ja Ver­bu­šai­tie­nė po­kal­bį pra­de­da nuo di­de­lės fo­tog­ra­fi­jos, iš ku­rios žvel­gia tam­siap­lau­kis, ūsuo­tas so­li­dus vy­ras ir bal­ta ska­re­le ry­šin­ti mo­te­ris. Tai – jos se­ne­liai, tė­ve­lio tė­vai: Jo­nas Za­janč­kaus­kas ir Ona Bučaitė–Zajančkauskienė.

Nuot­rau­ka var­tė­si tė­viš­kės so­dy­bo­je Vaiz­gu­čių kai­me ant spin­tos. Ju­li­jai, ją ra­du­siai apie 1960-uo­sius me­tus, pa­si­ro­dė svar­bi ir bran­gi, tad ne­šio­jo­si ir ve­žio­jo­si kar­tu, iš­sau­go­jo vi­sus il­gus me­tus iki šių die­nų. Bet anuo­met tik pa­klau­sė ma­mos, kas tie žmo­nės. Trum­po at­sa­ky­mo už­te­ko. Se­ne­liai bu­vo mi­rę anks­ti – vie­nas 1933 m., ki­tas – 1935 me­tais, kai anū­kai dar pa­že­me te­be­bė­gio­jo.

Ta­čiau po dau­ge­lio me­tų Ju­li­ja, var­ty­da­ma nuo­trau­kas, pra­dė­jo gal­vo­ti: o kas iš jų liks vai­kų, anū­kų at­mi­ny­je? Ką jie tik­ro ži­nos apie sa­vo pro­tė­vius, ką ga­lės per­duo­ti atei­ties kar­toms?.. Bū­ti­na su­ras­ti tai, kas įma­no­ma.

Iš kny­gų ir ar­chy­vo

Mo­te­ris su­rū­šia­vo ir ap­ra­šė vi­sas sa­vo švie­saus at­mi­ni­mo vy­ro Jo­no Ver­bu­šai­čio ar­ti­mų­jų fo­tog­ra­fi­jas. Ėmė­si ir sa­vo gi­mi­nės, su­kvie­tu­si pa­si­kal­bė­ti se­se­ris, pus­se­se­res.

„Pra­dė­jau knai­sio­tis, ieš­ko­ti, esu to­kia krapš­tu­kė. Ne­ma­žai pa­gel­bė­jo pus­se­se­rė Mor­ta Šernauskienė–Zajančkauskaitė, ku­riai ta­da jau bu­vo 92-eji me­tai, bet švie­si at­min­tis, daug žmo­nių fo­tog­ra­fi­jo­se at­pa­ži­no. Pra­dė­jo­me su se­se­ri­mis pri­si­min­ti, kad tė­ve­lis daug bend­ra­vo su bro­liu Juo­zu, su se­se Emi­li­ja iš Šiau­lių. Jie šne­kė­da­vo­si apie gy­ve­ni­mą ir da­bar tar­si nuo­tru­pos nu­by­ra iš pa­sa­ko­ji­mų su pa­va­di­ni­mais: Lin­ku­va, Klo­vai­niai, Sosd­va­ris“, – pa­sa­ko­ja J. Ver­bu­šai­tie­nė.

Iš mi­nė­tų pa­va­di­ni­mų bu­vo aiš­ku, kad tė­čio šak­nys – Pak­ruo­jo ra­jo­ne, ta­čiau tiks­les­nių duo­me­nų ne­tu­rė­jo.

Ga­tau­tiš­kė par­si­ve­žė į na­mus kny­gų apie Lin­ku­vą, mo­nog­ra­fi­ją apie Paš­vi­ti­nį, ta­čiau per­skai­čiu­si nie­kur ne­ra­do Za­janč­kaus­kų pa­var­dės.

„Pa­ra­šiau už­klau­są į Lie­tu­vos vals­ty­bės is­to­ri­jos ar­chy­vą ir ga­vau at­sa­ky­mą, kad tė­ve­lis gi­męs Paš­vi­ti­nio vals­čiu­je, Ka­le­vų kai­me. Tei­rau­juo­si pus­se­se­rės Mor­tos, kur jos tė­ve­lis gi­mė, ji taip pat ne­ži­no, lyg pro mig­lą vis­kas. Man pa­si­se­kė su­si­pa­žin­ti su kraš­to­ty­ri­nin­ke, ku­ri baž­ny­ti­nes kny­gas bu­vo „čiu­pi­nė­ju­si“. Su­ra­do­me dė­dę prie Vai­niū­nų dva­ro. Ir ki­ti li­kę iš pen­kių se­ne­lių vai­kų bu­vo iš­si­bars­tę Paš­vi­ti­nio vals­čiu­je. Ta­da jau rū­pė­jo, o iš kur se­ne­lis ir mo­čiu­tė ki­lę“, – vis la­biau au­gu­sį su­si­do­mė­ji­mą at­sklei­džia J. Ver­bu­šai­tie­nė.

Su­ra­do gi­mi­nės so­dy­bą ir ka­pus

Bu­vu­sios pe­da­go­gės paieš­kos bu­vo sėk­min­gos: ne­tru­kus ji ran­ko­se var­tė Paš­vi­ti­nio baž­ny­ti­nė­se kny­go­se ras­tą 1889 me­tų įra­šą apie su­da­ry­tą san­tuo­ką tarp 33-ejų me­tų vie­ni­šo vy­ro Jo­no Za­janč­kaus­ko, ki­lu­sio iš Ro­za­li­mo vals­čiaus, ir 29-erių me­tų pa­ne­lės Onos Bu­čai­tės iš Lin­ku­vos vals­čiaus Vo­ro­nių kai­mo. Teks­te iš­sa­miai ap­ra­šy­ta, kas yra be­si­tuo­kian­čių­jų tė­vai, liu­di­nin­kai.

„Tiek ži­no­da­ma jau pra­dė­jau var­ty­ti kny­gas apie Ro­za­li­mą. Ka­dan­gi ir vėl ne­ran­dų Za­janč­kaus­kų, dar kar­tą ra­šau į ar­chy­vą ir su­ži­nau, kad se­ne­lis Jo­nas gi­męs Ba­liš­kių kai­me. Vė­liau bu­vo­me ten nu­vy­kę. Prie Ro­za­li­mo baž­ny­čios ra­do­me pui­kų apy­lin­kių pla­ną, tad klai­džio­ti il­gai ne­te­ko. Ro­za­li­mo ka­pi­nė­se užė­jo­me gi­mi­nės ka­pą, kur pa­lai­do­ti Ka­zi­mie­ra ir Jo­nas Za­janč­kaus­kai su vai­kais, o Ba­liš­kiuo­se su­ra­do­me so­dy­bą“, – at­ra­di­mais džiau­gia­si bu­vu­si mo­ky­to­ja.

Su­si­sie­ku­si su Me­di­ko­nių se­niū­ni­ja, bend­ruo­me­ne, Ju­li­ja Ver­bu­šai­tie­nė ga­vo dau­giau ver­tin­gos in­for­ma­ci­jos: Vi­liaus Tri­bu­lo su­da­ry­tą kny­gą „Me­di­ko­nių se­niū­nai­ti­ja: vie­tos, įvy­kiai, žmo­nės“ ir „Mū­sų Žal­gi­ris“ apie Me­di­ko­nių, Der­ve­lių, Drau­mė­nų, Di­na­bur­go, Vis­man­tų kai­mus, ku­rios bend­raau­to­riais ta­po to­se vie­to­vė­se gi­mę, au­gę žmo­nės. Ten ra­do ir svar­bių nuo­trau­kų, ir in­for­ma­ci­jos apie kil­mę. Pa­si­ro­do, ba­jo­rų Za­janč­kaus­kų gi­mi­nė nuo 1399 me­tų mi­ni­ma Len­ki­jo­je, Va­ka­rų Uk­rai­no­je, Bal­ta­ru­si­jo­je, Lat­vi­jo­je. Il­gai­niui ji do­ku­men­tuo­se bu­vo iš­krai­py­ta, pa­keis­ta, tar­nau­to­jams ge­rai neiš­gir­dus ar tei­sin­gai neuž­ra­šius. Ta­po ir Ža­janč­kaus­kais, ir Ža­nič­kaus­kais.

„Pri­si­me­nu, kai Vil­niaus Uni­ver­si­te­te stu­di­ja­vau biologiją–chemiją, ma­ne kar­tais len­ke pa­va­din­da­vo. O aš su se­se­ria gin­da­vau­si, kad esa­me tik­ros lie­tu­vės“, – at­me­na J. Ver­bu­šai­tie­nė.

Že­mės pir­ki­mo do­ku­men­tas

Iki šiol nuo 2013-ųjų ji tu­ri su­rin­ku­si duo­me­nis apie pen­kias še­šias kar­tas. Kai kas vis pil­do­si, pa­si­kei­čia. Nuot­rau­ko­mis, at­švies­tais do­ku­men­tais, už­ra­šais mo­te­ris da­li­jasi su gi­mi­nė­mis, ma­ty­da­ma pra­smę.

Tarp jos sau­go­mų do­ku­men­tų į akį ypač kren­ta tė­ve­lio Sta­nis­lo­vo Za­janč­kaus­ko že­mės pir­ki­mo iš Vaiz­gu­čių dva­ro su­tar­tis, su­da­ry­ta no­ta­ro 1928 me­tais, ku­rios „gal­va“ pa­puoš­ta her­bu – Vy­čiu. Tė­vai, anot J. Ver­bu­šai­tie­nės, paė­mę pa­sko­lą įsi­gi­jo 17 hek­ta­rų že­mės. Au­gi­no ja­vus, lai­kė kar­vių, kiau­lių. Iš­mo­kė­tos pa­sko­los kvi­tus ma­ma kruopš­čiai rin­ko ir iš­lai­kė iki pat Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo, tad vai­kams že­mės nuo­sa­vy­bę bu­vo leng­va at­gau­ti.

Tė­ve­lis, pa­sak J. Ver­bu­šai­tie­nės, bu­vo la­bai darbš­tus: ne tik ūky­je plu­šo, bet žie­mos se­zo­nu dar dir­bo kal­viu, tad prie na­mų ri­kiuo­da­vo­si vir­ti­nės kai­mo žmo­nių su ark­liais: kam ka­no­pas pa­kaus­ty­ti, kam ra­tams me­ta­lo ap­kaus­tus už­dė­ti. Na­gin­gas kal­vis bu­vo pa­ga­mi­nęs ir ke­le­tą ka­pi­nių tvo­re­lių.

Gy­ve­na ge­rai

Ke­tu­rių vai­kų šei­mo­je užau­gu­si Ju­li­ja pa­si­rin­ko pe­da­go­gės ke­lią ir sa­ko nie­ka­da ne­si­gai­lė­ju­si. Jai pa­ti­ko dirb­ti su vai­kais.

Ir da­bar mo­te­ris ne­si­skun­džia gy­ve­ni­mu. Sa­ko, kad vi­sai ge­rai gy­ve­na: val­go ne po­niš­kai, bet pa­pras­tai, mankš­ti­na­si, dvi­ra­čiu į Ja­kiš­kių ka­pi­nes nu­va­žiuo­ja, gal to­dėl svei­ka­ta ne­si­skun­džia. Ka­dan­gi Ga­tau­čiai pa­to­gio­je vie­to­je prie pa­grin­di­nio ke­lio, tai į Šiau­lius, tai į Jo­niš­kį nu­le­kia, kom­piu­te­ry­je nau­din­gos in­for­ma­ci­jos sa­vo ty­ri­nė­ji­mams ieš­ko. Šiuo me­tu gi­li­na­si į Niū­rai­čių kai­mo is­to­ri­ją. Nuo­bo­džiau­ti su­lau­kus 86-erių nė­ra ka­da.

Loretos RIPSKYTĖS nuotr.
Ga­tau­čių kai­me (Jo­niš­kio ra­jo­nas) gy­ve­nan­ti 86-erių me­tų bu­vu­si pe­da­go­gė Ju­li­ja Ver­bu­šai­tie­nė ke­lis de­šimt­me­čius sau­go­jo pas tė­vus ras­tą se­ne­lių nuo­trau­ką
Loretos RIPSKYTĖS nuotr.
Tarp sau­go­mų do­ku­men­tų į akį kren­ta že­mės pir­ki­mo iš Vaiz­gu­čių dva­ro su­tar­tis, su­da­ry­ta no­ta­ro 1928 me­tais, ku­rios „gal­va“ pa­puoš­ta her­bu – Vy­čiu.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.