Naujausios
Netikėtas atradimas
Išlikusios fotografijos pasakoja neilgą J. Burnicko biografiją: mokslo metai gimnazijoje Joniškyje, studijos vidurinėje miškų mokykloje Vilniuje, darbas Daunoravos girininkijos girininku, santuoka ir dukters gimimas. Dar – Joniškio valstybinės gimnazijos šešių klasių baigimo pažymėjimas, vidurinės miškų mokyklos atestatas.
Netikėtai šeimos archyvą papildė svarbūs dokumentai – partizanų pasižymėjimo ženklo liudijimai.
Aldona Burnickienė, partizano žmona, anapilin išėjo 2000 metais, bet visą savo amžių apie saugomus dokumentus nebuvo užsiminusi.
Pasižymėjimo ženklo liudijimus namiškiai aptiko maždaug prieš pusantrų metų tarp daug kartų kilnotų A. Burnickienės popierių. Lapai buvo perlenkti, tad teksto nesimatė.
Pilkšvai melsvos spalvos spausdinti blankai, įrašai tušu ar juodu rašalu, Jungtinės Kęstučio apygardos vado antspaudas liudijo, kad tai yra originalai. Dokumentai puikiai išsilaikę.
Viename lape rašoma, jog Pasižymėjimo ženklu „garbingoje ir teisingoje kovoje dėl Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės“ apdovanotas Miškinis GE-Br-VP, kitame – Tautvydas GEV. Miškinis apdovanotas „už drąsą ir narsumą kautynėse bei vykdant uždavinius“, Tautvydas – „už drąsą, narsumą ir atkaklumą kautynėse“.
Baltijos apygardos įsakymas parengtas 1947 rugsėjo 8 dieną, pasirašytas 1948 metų kovo 14 dieną Baltijos vado Tyliaus.
„Kokie brangūs dokumentai!“ – savo pirmą reakciją prisimena V. Kemėšis. Pradėjo aiškintis dokumentų istoriją, ieškojo M. Kliausiaus giminių. Paaiškėjo, kad perduoti relikvijos nebėra kam.
Tuomet V. Kemėšis kreipėsi į dr. Darių Juodį, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotoją. Papasakojo apie aptiktus dokumentus, pasidalijo turima medžiaga, o pažymėjimą, skirtą Tautvydui, padovanojo.
Istorikas atskleidė, kas užšifruota dokumentuose, bei parengė straipsnį „Išsaugoti partizanų dokumentai, arba partizano Miškinio istorija“, publikuotą laikraštyje „Tremtinys“.
Tylius – vienas iš daugelio Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko, partizanų generolo Jono Žemaičio slapyvardžių, juo dažnai pasirašinėdavo eidamas Jungtinės Kęstučio apygardos vado pareigas. Ši apygarda apdovanojimo lapuose, laikantis konspiracijos, vadinama Baltija.
GEV Tautvydas – Genio rinktinės vadas Martynas (Martinjonas) Kliausius (1911–1946), o GE BRV Miškinis – Genio rinktinės būrio vado pavaduotojas Juozas Burnickas (1920–1945).
Genio rinktinė buvo įkurta 1945 metais, veikė daugiausiai dabartiniame Joniškio rajone, o jos pirmasis vadas buvo Tautvydas.
Kaip ir kodėl abu dokumentai pateko pas Aldoną Burnickienę, nežinia. Paklausti nebėra ko.
„Lai būna garbė tiems, kurie pasišventusiu, atkakliu ir ryžtingu darbu, nebodami nei kieto vargo, nei kančių, nei mirties pavojaus, eina Laisvės ir Nepriklausomybės keliu!“ – rašome apdovanojimo lape.
1946 metais Genio partizanų junginys buvo pavadintas Voverės rinktine, kuri tuo metu priklausė Jungtinei Kęstučio apygardai. 1947 metų gegužę Jonas Žemaitis buvo išrinktas Jungtinės Kęstučio apygardos vadu.
1948 metų balandžio 1 dieną, Jungtinę Kęstučio apygardą padalijus į dvi dalis, buvo įkurta Prisikėlimo apygarda. 1948 metų gegužę Jonas Žemaitis įkūrė Jūros (Vakarų Lietuvos) partizanų sritį ir tapo jos vadu.
„Reikėtų stebėtis, kiek partizano žmona Aldona Burnickienė turėjo tikėjimo ateitimi, kad saugojo šiuos dokumentus, kurių saugojimas stalinizmo metais buvo iš viso pavojingas. Antisovietinio turinio dokumentų turėjimas buvo laikomas nusikaltimu. Nepaisant pavojų, dokumentai išsaugoti“, – straipsnyje rašo dr. D. Juodis.
Iš girininko – į partizanus
V. Kemėšis, aktyvus Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Šiaulių skyriaus narys, surinko žmonos tėvo istoriją, stengiasi, kad jo vardas nebūtų pamirštas.
J. Burnickas gimė 1920 metų kovo 19 dieną Melnių kaime (Joniškio valsčius). Tėvai Stasys ir Juozapota buvo stambūs ūkininkai, turėjo apie 80 hektarų žemės.
Gimė keturi vaikai: Jonas, Julija, Juozas ir Ona. Vaikai anksti neteko mamos – Juozapota mirė 1924 metais.
Antroje S. Burnicko santuokoje gimė dar dvi atžalos – Elena ir Valė.
Juozas Burnickas mokėsi Pošupių pradinėje mokykloje, Joniškio gimnazijoje baigė šešias klases. 1939 metais įstojo į vidurinę miškų mokyklą Vilniuje. Baigė ją jau sovietų okupuotoje Lietuvoje 1941 metų balandį.
Išlikusiame atestate pirmu punktu nurodytas politinis švietimas įvertintas penketu, antru punktu įrašyta rusų kalba – ketvertu. Tik po šių mokomųjų dalykų rikiuojasi tiesiogiai su miškininkyste susijusios disciplinos (Joniškio valstybinės gimnazijos šešių klasių baigimo pažymėjime, išduotame 1939 metais, vertinimai prasideda nuo tikybos bei lietuvių kalbos ir visuotinės literatūros).
Tapęs atestuotu miškininku, J. Burnickas pradėjo dirbti Daunoravos girininkijos girininku.
1942 metais susituokė su šiauliete Aldona Motuzaite. Pora susipažino Joniškyje, kur Aldona svečiuodavosi pas mamos seserį Ačienę – Joniškio notaro Ačo žmoną.
Šeima įsikūrė Joniškyje, name netoli bažnyčios. Šį namą tėvai Burnickai buvo nupirkę vaikams, kai šie mokėsi gimnazijoje – kad nereikėtų nuomoti buto.
Po metų gimė duktė Audronė Marija.
Užėjus Raudonajai armijai, J. Burnickas prisijungė prie partizanų. Žuvo 1945 metų gruodžio 8-osios naktį Milvydžių kaime (Joniškio valsčiuje) „karinės čekistinės operacijos metu“.
Dukra tėvo neatsimena – kai jis žuvo, jai tebuvo dveji.
Aldona Petraitytė-Gudelienė (slapyvardis Baltija), partizanų ryšininkė, paliudijo, kaip partizanų pavedimu į Joniškio gimnaziją J. Burnicko sesei Valerijai nešė pranešimą apie brolio žūtį.
Pasak V. Kemėšio, pranešimas apie vyro žūtį ir užuojauta nuo partizanų vadovybės buvo perduoti ir J. Burnicko žmonai. Kai tik raštelis buvo perskaitytas, jį iš karto sudegino A. Burnickienės mama.
Kovos draugų J. Burnickas buvo palaidotas nuošaliose Milvydžių kapinėse prie Latvijos sienos.
Jau vėliau artimiesiems kapą parodė tuo metu dirbusi kapų prižiūrėtoja, o Sąjūdžio laikais patvirtino A. Petraitytė-Gudelienė (1949 metais suimta ir nuteista, septynerius metus kalėjo lageryje Magadane).
Kapą žymi antkapinė plokštė.
Skaudūs likimai
Nuo represijų nukentėjo ne vienas Juozo Burnicko šeimos narys.
1951 metais Stasys ir Valerija Burnickai su dukterimis Elena ir Vale buvo ištremti į Tomsko srities Kargosoko rajono Vostoko gyvenvietę. Po ketverių metų gyvenimo tremtyje S. Burnickas mirė (jo palaikai perlaidoti Pošupių kapinėse).
Nors likusi šeima buvo išleista iš tremties vietos, Lietuvoje apsigyventi negalėjo, apsistojo Latvijoje, Jelgavoje. Seserys gyventi į Lietuvą grįžo tik 1991 metais.
J. Burnicko sesuo Valė, sulaukusi 91-erių, gyvena Šiauliuose, sesuo Elena pernai išėjo anapilin.
Neišvengė represijų ir J. Burnicko brolis Jonas, jis kalėjo lageryje Vorkutoje, jo žmona su vaikais 1948 metais ištremti į Krasnojarsko sritį.
Juozo Burnicko žmona su dukrele iš Joniškio persikėlė į Šiaulius pas savo mamą. Tremtis jų nepalietė.
Audronė Burnickaitė ištekėjo už Valentino Kemėšio, 1949 metų tremtinio. Šeima tebegyvena Šiauliuose – tame pačiame senelių name. Užaugino dukrą Vilūnę, sulaukė anūkių Brigitos, Bernadetos ir Emilijos, proanūkių Rusnės ir Atėnės.
Žiniomis apie tėvą A. Kemėšienė yra pasidalijusi Povilo Mataičio knygoje „Mes norėjome gyventi laisvoje Lietuvoje“.
2001 metais A. Kemėšienė, lankydama gimines JAV, susitiko su tėvo klasės draugu J. Čepuliu. Jis papasakojo, jog 1944 metų vasarą J. Burnickas su draugais traukėsi į Vakarus, bet apsisprendė likti ir kovoti su okupantais. Grįžęs į namus slapstėsi, kol įsijungė į M. Kliausiaus-Tautvydo būrį.
1999 metais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nutarimu J. Burnickui suteiktas kario-savanorio statusas, o Krašto apsaugos ministerijos įsakymu – puskarininkio laipsnis.
2013 metais ant Joniškio „Aušros“ gimnazijos sienos buvo atidengta paminklinė lenta buvusiems gimnazijos mokytojams ir mokiniams, žuvusiems už Lietuvos laisvę. Tarp keturiolikos pavardžių pažymėtas ir J. Burnickas-Miškinis.
Tremtinio Stasio Burnicko šeimos ir partizano J. Burnicko atminimą gimtinėje Melniuose saugo kryžius.
