Naujausios
Norėjo kaip nors įamžinti kaimo atminimą
Ąžuolinis keturių metrų trisdešimties centimetrų aukščio kryžius, kurį puošia įrėžti per visą aukštį ir kryžmą ąžuolo lapai, iškilo Povilaičių kaimo laukuose maždaug ties vieta, kur kadaise stovėjo Egidijaus Gunčio senelių Uršulės ir Prano Vilčiauskų sodyba. Kad kiekvienas sustojęs jį apžiūrėti žinotų, kam kryžius skirtas, įrėžtas užrašas: „Povilaičių kaimo atminimui“.
„Daug metų gyvenu Beržėnuose, bet vis pravažiuodavau pro tas vietas, aplankydavau, pasižvalgydavau. Kažkas traukė, nors seniai neliko nei jokių pastatų, nei kitų ženklų, tik kur ne kur dar buvusias sodybas ženklina išlikę medžiai, – pasakojo Egidijus Guntis. – Vieno tokio apsilankymo metu ir kilo mintis kaip nors įamžinti gimtąjį Povilaičių kaimą. Geriausia – pastatyti kryžių.“
Jo minčiai pritarė tėveliai Danutė ir Vaclovas Gunčiai, brolis, kiti artimieji. Tada vyras ėmėsi žygių, kad realiai galėtų šį sumanymą išpildyti. Nes viena yra pasakyti, pasvajoti, o visai kita – padaryti. Reikėjo iš pradžių gauti sutikimą iš dabartinio žemės savininko ūkininko, kad leistų kryžių toje vietoje statyti, taip pat leidimą, suderinti koordinates su Joniškio rajono savivaldybės administracija. Visa tai užtruko nemažai laiko, kaip vyras pasakojo, netgi ilgiau nei paties kryžiaus gaminimas. O išdrožė jį Rudiškių medžio meistras Kęstutis Zastarskis. Ąžuolo medieną iš nuosavo miško parūpino E. Guntis, atvežti į vietą, pastatyti kryžių technika pagelbėjo Algis Aukselis, žentas Valdas Žigas.
Į kryžiaus šventinimo iškilmes lapkričio 11-ąją susirinko būrys buvusių kaimo gyventojų, jų vaikų, anūkų, dabar gyvenančių Rudiškiuose, Šiauliuose, Šimkūnuose ir kitur. Kryžių pašventino Gruzdžių Švč. Trejybės parapijos klebonas Donatas Klimašauskas.
Gyventojų neliko jau 1989-aisiais
Visiškai ištuštėjės Rudiškių seniūnijos Povilaičių kaimas – ne šių laikų pasekmė. Jis išnyko dar prieš Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą 1990-aisiais. Kaip rodo Statistikos departamento duomenys, didžiausias šis kaimas buvo tarpukariu – 1923 metais registruota net 2019 gyventojų. O 1989 metais Povilaičiuose nebebuvo nė vieno gyventojo, kai prieš dešimtmetį dar skaičiuoti 7, o 1970 metais – 62. Žmonės kėlėsi į didesnes gyvenvietes, vaikai išvyko gyventi kitur.
E. Guntis Povilaičiuose su tėvais gyveno maždaug iki septynerių metų.
„Tėvams kolūkis skyrė namą Buvainiuose. Bet ten jie labai trumpai apsistojo, nenorėjo gyventi tremtinių namuose ir netrukus persikraustė į Beržėnus, kur gyvena iki šiol. Aš taip pat įsikūriau Beržėnuose, – pasakojo E. Guntis. – Iš anų laikų pamenu, kad Povilaičių kaime buvo viena gatvė ir dar pasimėčiusių sodybų toliau. Mano atminty ir iš tėvų pasakojimų išlikusios pavardės kai kurių gyvenusių žmonių: Skrebių, Mačiūnų, didelė Odminių šeima, Aukseliai, Radvilai, Paražinskai, Vilčiauskai, mano proseneliai iš tėvo pusės – Gunčiai...“
Dabar Povilaičiuose – tik atviri laukai, pavieniai medžiai, ženklinantys sodybų buvimo vietas, ir miškelis, kuriame kadaise vietos gyventojai grybaudavo, uogaudavo. Nuo šiol vaizdą papildys iš toli matomas pastatytas kryžius.
