
Naujausios
Išlaukti savo valandos
Kelmės kultūros centro režisierė Sandra Zakarienė niekuomet gyvenime neturėjo pertraukos nuo kūrybos. Nuolat į laisvę veržiasi minčių vulkanai.
Šiaulių universitete Estrados meno, po to dar ir pedagogikos fakultetuose specialybę įgijusi jauna šiaulietė dar studijuodama subūrė muzikuojančių aktorių trupę, vesdavo renginius, koncertuodavo, dalyvavo projekte „Mano miestas“.
Po universiteto baigimo negavusi darbo pagal specialybę nenusiminė. Įsidarbino drabužių pardavėja „Akropolyje“, tetai padėjo tvarkyti buhalterinę apskaitą.
Sandra mano, jog kiekvienas žmogus turi išlaukti savo valandos.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Likimo dovana – kūrybinga siela
Pernai Sandra Zakarienė režisavo Vasario 16 –osios minėjimą. Kelmiškiai liko nustebinti visiškai naujo požiūrio į šventę. Sudarytos sąlygos pasirodyti vietos meno saviveiklos kolektyvams, širdį gniaužė tarp pasirodymų įterpti puikiai parinkti ir Kelmės mažojo teatro aktoriaus Modesto Vaitkevičiaus skaitomi tekstai apie Tėvynę ir Lietuvos grožį.
Renginys nešė labai ryškią, jautrią emociją. Tai buvo vienas iš pirmųjų Sandros režisuotų politinių renginių. „Politinius minėjimus parengti nelengva, nes reikia derintis prie rajono vadovų pageidavimų ir publikos poreikių“, – sako režisierė.
Tačiau įgimtas kūrybingumas ir darbštumas jaunai moteriai padeda įveikti kad ir sunkiausias užduotis.
Šiuo metu Kelmės kultūros centre ji ne tik režisuoja renginius, bet rašo projektus, rengia ataskaitas, tvarko daugybę kitos, su renginiais susijusios dokumentacijos.
Vadovauja vaikų teatro studijai. Su jais jauna režisierė kuria kitokį, netradicinį teatrą. Net kai vaikai deklamuoja eilėraštį, visiškai atsisakoma rimo. Eilėraštis virsta paprasčiausiu tekstu, transliuojančiu mintį ir žinią. „Surinkau į teatrą orientuotų moksleivių grupę. Tačiau šiuolaikiniai vaikai nemėgsta eilėraščių. Į tekstą jie žiūri kitaip, ir tai palengvina darbą“, – sako Sandra.
Trečiojo amžiaus universitete režisierė senjorams dėsto teatro meną. Senjorai skaito Juozo Erlicko miniatiūras, pagal jas rengia etiudus – ir tai jiems labai patinka.
Sandra skambina pianinu, kuria dainas ir pati jas atlieka. Į savo kūrybą žiūri reikliai. Jeigu daina, kaip pati sako, neprilimpa, ją be gailesčio išmeta.
„Tekstas, melodija ir transliuojama emocija ateina iš kokio nors įvykio, meilės pojūčio gamtai, Tėvynei, šalia esančiam žmogui, vaikui“, – įkvėpimo šaltinius vardija kūrėja.
Vulkanai
Šiauliuose gimusi ir užaugusi Sandra labai myli savo miestą. Dažnai po dienos darbų sėda į automobilį ir su sūneliu Karoliu lekia į teatrą, koncertą, aplankyti tėvų, į svečius pas draugę arba pasivaikščioti po bulvarą.
Studijoms mergina taip pat pasirinko gimtąjį miestą. „Patys geriausi buvo studijų metai: išeini pusė aštuonių ir grįžtį vidurnaktį. Pavargdavau, bet būdavau laiminga“, – prisimena.
Studijuodama ji gyveno atskirai nuo tėvų, močiutės paliktame bute. Reikėjo pačiai išsilaikyti. Todėl studijuodama dar ir dirbo. Subūrė muzikavimo grupę, vesdavo renginius, grodavo vakarėliuose ir vestuvėse. Dar padėdavo ir buhalterei tetai tvarkyti buhalterinę apskaitą.
Sunkiausias periodas buvo, kai dalyvavo televizijos projekte „Mano miestas“, kur atstovavo Šiauliams: „Repetuodavome rytą nuo septynių, paskui eidavau į paskaitas, per pietų pertrauką – vėl repeticijos, po paskaitų – repeticijos iki vėlumos. Vyras namo parsiveždavo prieš vidurnaktį. Visą dieną nevalgiusią ir negėrusią. Kartais dėl dehidratacijos sutrikdavo sveikata.“
Tačiau kūrybingai Sandros sielai maksimalus gyvenimo krūvis buvo kaip tik. „Jeigu užsidaryčiau bent trims dienoms, pradėtų kažko trūkti. Nes iš galvos tuoj pat pradeda veržtis minčių vulkanai. Tuoj nori eiti ir veikti – netgi užmigti sunku. Baigusi studijas, kurį laiką dirbau drabužių pardavėja „Akropolyje“. Ten nieko nereikia galvoti. Po darbo pareini, ramiai išsimiegi. Gyvenau komfortabilų gyvenimą. Deja, supratau, kad šis komfortas – ne man.“
Darbas žmogų susiranda pats
Gimus sūneliui Karoliui, Sandra su vyru Mantu persikėlė į vyro tėviškę Valpainių kaimą. Vaikystėje čia ji praleisdavo daug laiko, nes atvažiuodavo vasaroti pas giminaičius. Čia susipažino ir su savo vyru. Augindama sūnų kartais vesdavo renginius. Tačiau tai nutikdavo labai retai. Norėjosi veiklos bent kiek artimesnės profesijai.
– Kaip pavyko rasti darbo Kelmės kultūros centre?
– Nuvažiavau į Pakražančio kultūros centrą ir pasisiūliau meno vadovui Sauliui Venckui padainuoti kartu. Taip pradėjau dalyvauti meno saviveikloje. Kartą koncertavome Kelmėje. Mane pastebėjo teatro vadovas Algimantas Armonas. Būtų priėmęs į teatrą, bet tuo metu nebuvo laisvos vietos. Tačiau laisva režisierės vieta atsirado Kelmės kultūros centre. Dalyvavau konkurse ir jį laimėjau. Buvau priimta bandomajam laikotarpiui. Pabandyti norėjau ir pati. Nežinojau, ar sugebėsiu, ar darbas bus prie širdies.
Man atrodo, jog likimas pats viską sudėlioja taip, kad atsidurtum ten, kur tau skirta. Ir darbas žmogų susiranda pats. Tik žinoma, nereikia sėdėti užsidarius. Pati turėjau žengti tą lemiamą žingsnį. Mesti kuklumą ir pasisiūlyti ten, kur gebėčiau atlikti kokią nors funkciją.
– Ar laiminga turėdama darbą pagal pomėgius ir profesiją?
– Buvo minčių prašytis darbo teatruose. Bet šiandien pagalvoju, jog teatras atimtų dar daugiau asmeninio gyvenimo, reikalautų dar didesnės aukos. Dar studijuodama ištekėjau. Vyras Mantas visiškai iš kito, ne iš meno pasaulio. Jam sunku suprasti mūsų darbo specifiką. Tenka bendrauti su daugybe žmonių. Bendrauti gražiai. Aukoti daug savo asmeninio laiko. Kitam sutuoktiniui tai nepatiktų.
Bet Mantas pažįsta mane nuo vaikystės. Žino, kaip aš bendrauju, yra dalyvavęs ne viename renginyje, šiek tiek pamatė mūsų darbo specifiką ir užkulisius. Nepyksta. Už tai esu jam labai dėkinga. Šeima man labai svarbus dalykas. Visuomet svajojau apie darnią, laimingą šeimą.
– Bet ir šiame darbe tenka aukoti ne vieną savaitgalį.
– Taip. Ir vyrui, be abejo, skaudu. Juolab, kad visą savaaitę mes gyvename atskirai. Jis komandiruotėje, aš – Kelmėje su sūneliu. Grįžta savaitgalį. O tada man renginys. Jeigu būtų atvirkščiai, aš tikriausiai, pykčiau, nepajėgčiau būti tokia tolerantiška kaip jis. O jis supranta, kad man tiesiog reikalingas tas išsunkiantis, bet drauge smagus kūrybinis procesas.
– Kiek žinau, statotės namą Valpainiuose. Ar jums, miestietei, bus gera gyventi kaime?
– Namo kol kas tik griaučiai. Man patinka kaimo erdvė. Nebūtina ten auginti gyvulius, bet manau, jog gyventi ten bus patogu. Man reikia erdvės, vienumos kampelio, kad ramiai galėčiau ieškoti medžiagos renginių scenarijams.
Pirmuosius metus važinėjau į darbą iš Valpainių. Sūnų veždavausi į darželį. Bet buvo nepatogu. Nesaugu važinėti su vaiku, ypač žiemą, kai apledėję keliai. Todėl išsinuomojome butą Kelmėje.
Įkvepia maži stebuklai
– Kūrybingų žmonių gyvenimas – sudėtingas. Iš kur semiatės stiprybės?
– Sudėtingose situacijose sakau sau: „Sandra nusiramink, galvok.“ Ir visuomet sugalvoju išeitį. Esu tokia mąstytoja. Kartais atrodo, jog mintys lenda ir pro ausis. Reikia save stabdyti. Tačiau manau, jog optimistinis požiūris padeda susitelkti.
Kiekvieną dieną bandau pradžiuginti save mažais dalykais, kuriuos vadinu stebuklais. Žmogų pradžiuginti gali ir smulkmenos. Pavyzdžiui, mažas baloje besiprausiantis paukštelis. Arba rytą pamatyta moteris, važiuojanti į darbą dviračiu. Ne su treningais, o su sijonu ir skrybėlaite kaip prancūzė. Tokie dalykai pakrauna geros nuotaikos visai dienai.
Kartais padeda perskaityta gera knyga. Tiesiog įvyksta lūžis, ima noras gyventi pagal naujas taisykles.
Autorės nuotr.
Sandra Zakarienė sako niekuomet nesusimąsčiusi apie emigraciją. Buvo išvažiavę jos pažįstamų. Bet grįžo, svetur neradę pilnatvės ir absoliučios gerovės.
Sandra Zakarienė pernai vedė Vasario 16 –osios minėjimą.
Asmeninės nuotr.
Sandros, Manto Zakarų šeima statosi namą vyro gimtinėje. Čia apsigyvens su sūneliu Karoliu.
Parodos atidaryme Sandra Zakarienė atlieka savo kūrybos dainą.
Vaikų teatro studijos spektaklis.