Išgražėjusi Lietuva traukia sugrįžti

Asmeninė nuotr.
Gyvenimas Anglijoje Tomui Musneckiui padėjo pamiršti asmeninius išgyvenimus ir sutvirtėti materialiai. Tačiau vaikinas svajoja grįžti į Lietuvą.
Jau septyneri metai Anglijoje, Scunthorpe mieste, gyvenantis kelmiškis Tomas Musneckis į Lietuvą grįžo gegužės pradžioje. Ne atostogų. Į mamos laidotuves. Artimiausio žmogaus netektis jauną vaikiną sukrėtė, privertė perkainoti vertybes. Užduoti sau klausimus: „Kas svarbiau – daugiau laiko praleisti su artimaisiais, kurie šioje žemėje laikini, ar uždirbti daugiau pinigų?
Nors Anglijoje jau spėjo nusipirkti nuosavą namą, ir turi nuolatinio gyventojo statusą, Tomas svarsto sugrįžti į išgražėjusią Lietuvą.

Vertė naują gyvenimo puslapį

Baigęs vadybos bakalauro studijas Vilniaus universitete Tomas Musneckis dirbo vyriausiuoju specialistu Kauno teritorinėje darbo biržoje. Atlyginimas pradedantį specialistą tenkino. Profesinė karjera klostėsi gerai. Tačiau ką tik sukurtos šeimos gyvenimas nebuvo sklandus kaip tikėtasi. Netrukus įvyko skyrybos.

Atsigauti po patirtos dvasinės traumos jaunas vyras nusprendė atversdamas visiškai naują gyvenimo puslapį. Ir ne Lietuvoje.

Vaikystės draugas jau kuris laikas gyveno ir dirbo Anglijoje. Pakvietė: „Atvažiuok“. Ir Tomas, metęs viską, ko buvo pasiekęs Lietuvoje, išvyko į Šiaurės Angliją, Scunthorpe miestą, kuriame apie 82 tūkstančiai gyventojų.

Darbo ir ieškoti nereikėjo. Draugas pirko automobilį didelėje įmonėje. Juokais paklausė: „Gal turite kokio darbo?“. „O kas norėtų dirbti?“ „Aš“, – nesikuklindamas atsakė Tomas. Kitą dieną jį pakvietė pokalbiui. Nuo savaitės pradžios vaikinas jau turėjo darbą. Darbas – ofise. Tomas turėdavo nufotografuoti į draudiminius įvykius patekusius automobilius ir sukelti nuotraukas į įmonės informacinę sistemą. Atlyginimas tris kartus didesnis negu Kauno darbo biržoje.

Tomą vertino dėl puikios anglų kalbos – dar būdamas studentu jis dvi vasaras dirbo Amerikoje. Be to, mokėjo rusų kalbą. Tai buvo labai svarbu, nes pasitaikydavo nemažai automobilių pirkėjų iš rusakalbių šalių.

„Man kaip emigrantui labai pasisekė, – pirmąsias emigracijos dienas mena Tomas. – Jau nuo pirmų dienų viskas atrodė labai lengva ir paprasta. Kai emigrantai pasakoja apie Jungtinę Karalystę, jie dažniausia remiasi Londono patirtimi. Bet kodėl būtinai reikia važiuoti į Londoną? Ten būsto nuoma brangi. Didesnė konkurencija.

Šiaurės Anglija laikoma skurdesniu kraštu. Todėl būstą čia galima išsinuomoti už 60 svarų per savaitę. Darbo ir čia yra. Metalo fabrikas, prekybos centrai, logistikos įmonės.

Kelmė Scunthorpe mieste gerai žinoma. Čia ne viena šeima iš mūsų krašto. Kelmėje vos sudurdavo galą su galu. Buvo pavargę nuo gyvenimo. O ten atsigavę, turi savo būstus, darbą, keliauja. Net mentalitetas pasikeitęs. Ten ir diplomų neturintys, iš minimalios algos gyvenantys žmonės puikiai verčiasi. Nes minimumas leidžia ir normaliai pragyventi, ir paatostogauti užsieniuose.“

Keitė profesiją

Padirbėjęs pustrečių metų Tomas nusprendė pirkti namą. Paskolą iš banko gavo gana lengvai. Penkių kambarių, daugiau kaip šimto kvadratinių metrų kotedžas viengungiui lyg ir per didelis. Tačiau lietuvaitis tai suprato kaip neblogą investiciją. Įsipareigojo 25 metams. Bankui kas mėnesį reikia mokėti po 290 svarų. Jeigu tokį namą nuomotųsi, kainuotų dvigubai brangiau. Be to, nekilnojamąjį turtą tose vietose labai greitai nuperka. Rasti išsinuomoti tinkamą būstą – sudėtinga.

Paėmęs paskolą kelmiškis pajautė, jog inteligentiškas darbas firmoje, kurioje dirbo nuo pirmųjų emigracijos dienų, neatneš tiek pajamų, kad patenkintų visus poreikius. Juolab, kad namas prašėsi remonto. Be to, kainuoja ir jo išlaikymas.

Tuomet veiklus vaikinas nusprendė įgyti vilkiko vairuotojo profesiją. Ši profesija ten labai paklausi. Tris mėnesius Tomas mokėsi teoriją, keturis savaitgalius – praktinio vairavimo. Eismas Anglijoje – labai sudėtingas. O vilkiko vairuotojas privalo būti itin atidus. Menkiausia klaida gali brangiai kainuoti.

Jau trys su puse metų Tomas verčiasi individualia vilkiko vairuotojo veikla. Dažniausia veža prekes prekybos tinklui.

Už kiekvieną vilkiko kabinoje prie vairo praleistą valandą mokama 15 svarų sterlingų. Tačiau daugelis lietuvių vairuotojų viduryje savaitės ima išeigines dienas, o savaitgalį dirba. Mat, šeštadienį už valandą moka 16, sekmadienį – 18 svarų. Be to, savaitgalį – mažesnis judėjimas.

„Vilkikų vairuotojų Linkolnšyro grafystėje, kur įsikūręs Scunthorpe miestas, vis dar trūksta. Todėl šią nišą noriai užpildo lietuviai, – pasakoja Tomas. – Apskritai, lietuviai Šiaurės Anglijoje jau užėmę geresnes pozicijas, palyginus su lenkais, bulgarais ar rumunais. Jie jau išmokę kalbą, pabaigę mokslus dirba vadybininkais. Lenkai dažniausia dirba sandėliuose. Rumunai ir bulgarai – fabrikuose.“

Pirmaisiais emigracijos metais Tomas bandė studijuoti universitete. Norėjo įgyti programuotojo specialybę. Buvo gavęs ir studento paskolą. Tačiau suderinti darbą ir studijas buvo labai sunku. Be to, susirgus mamai, tekdavo dažnokai vykti į Lietuvą. Vaikiną apniko depresija. Po pusmečio teko mesti mokslus.

Apskritai, Anglijoje jaunimas taip nepuola į aukštąsias mokyklas kaip Lietuvoje. „Ten nėra motyvacijos siekti mokslo aukštumų. Mokslas – gana brangus. Į universitetus stoja tik išskirtinai gabūs. Kiti nesivargina. Geriau baigia, pavyzdžiui, traktorininko kursus. Traktorininkas ten uždirba 32 tūkstančius svarų per metus“, – pasakoja Tomas.

Tomas taip pat mato vilkiko vairuotojo darbo privalumų. Važinėdamas pažįsta vis daugiau gražių Anglijos vietų. Ten puikiai išsaugotas istorinis ir kultūrinis paveldas. Be to, vaikiną žavi labai aukšta darbinių santykių kultūra. Ten šventas reikalas laiku atsiskaityti už darbą, išleisti darbuotoją atostogų, padėti susirgus jam ar šeimos nariui. Tačiau šimtaprocentinio pasitenkinimo savo veikla nėra. Dirba tik dėl pinigų, kurie padeda įvykdyti finansinius įsipareigojimus, keliauti, užsiimti mėgstamais dalykais.

Tomas norėtų „ištempti“ bent dešimtmetį Anglijoje. Tuomet jam priklausytų minimali angliška pensija – 650 svarų.

„Mamos mirtis privertė perkainoti vertybes, – atvirai kalba Tomas. – Norėčiau grįžti į Lietuvą. Lietuva tokia išgražėjusi. Čia puiki, nesuniokota gamta. Be to, svetimoje šalyje labai trūksta artimųjų. Norėčiau su jais praleisti daugiau laiko. Ateina toks supratimas, kad neverta vaikytis pinigų, kad žmogui materialiųjų vertybių reikia ne tiek ir daug.“

Nuolatinis gyventojas

Jungtinei Karalystei pasitraukus iš Europos sąjungos, peržiūrimi visi čia gyvenantys emigrantai. Tie, kurie gyvena jau penkerius metus, tą laiką dirbo ir mokėjo mokesčius, nepakliuvo į teisėtvarkos akiratį, gauna nuolatinio gyventojo statusą. Tokį statusą gavo ir Tomas. Todėl jam paprasčiau bus įvažiuoti į Angliją, lankyti Lietuvą ir vėl sugrįžti.

Tuo tarpu nedirbantiems emigrantams bus sunkiau. Ir per koronaviruso epidemiją grįžo tokie, kurie nedeklaravę išvykimo iš Lietuvos, Anglijoje neturi gyvenamosios vietos, dirba atsitiktinius darbus arba visai nedirba. Anglija apsivalys. Daugelis bus išsiųsti ten, iš kur atvyko.

Mieste, kur Tomas gyvena, daug lietuvių. Feisbuko paskyroje jų iš Scunthorpe ir aplinkinių miestelių prisiregistravę apie penkis tūkstančius. Yra dvi lietuviškos parduotuvės.

Minėdami Baltijos kelio trisdešimtmetį, lietuviai susikabino rankomis. Švenčia ir Rasas arba Jonines bei kitos lietuviškas šventes.

Dauguma Šiaurės Anglijoje įsikūrusių lietuvių patenkinti gyvenimu. Nesiruošia grįžti į Lietuvą. Pragyvenimas ten lengvesnis negu Lietuvoje. Atlyginimai, kad ir minimalūs, leidžia oriai gyventi. Maistas pigesnis ir kokybiškesnis negu Lietuvoje. Paslaugos – kiek brangesnės.

„Pavyzdžiui, Kelmėje, jeigu nori apsikirpti, privalai užsirašyti iš anksto ir kelias dienas palaukti, kol ateis eilė. Ten, jokių išankstinių registracijų. Tiesiog užsuksi į pakistaniečio ar iraniečio kirpyklėlę ir po pusvalandžio išeisi apsikirpęs“, – palygina Tomas.

Dirbantiems emigrantams Anglija patogi ir dėl vaikų politikos. Vaikus auginančioms mamoms ten faktiškai nereikia dirbti. Pakanka vaiko pinigų ir pašalpų. Anksčiau kai kurios lenkų šeimos atvykdavo susitvarkydavo formalumus, kad gautų vaiko pinigus, ir išvykdavo atgal į savo šalį, kur sėkmingai iš gaunamų pinigų pragyvendavo. Dabar tokių dalykų nebeliko.

Užtai patys anglai augina daug vaikų. Daugiavaikė šeima ten jokia naujiena. Trys ar keturios atžalos nėra daug.

„Kai grįžtu į Lietuvą, matau besitraukiančias arba visai uždaromas mokyklas, darosi nejauku, – dalijasi įspūdžiais Tomas. – Anglijoje – viskas atvirkščiai. Statomos naujos mokyklos, vaikų darželiai. Daugėja vaikų ir jaunimo. Visuomenė jaunėja. Nes Anglijoje apsimoka gimdyti. Susidaro įspūdis, jog žmonėms čia nėra dėl ko liūdėti. Daugelis laimingi, patenkinti gyvenimu, neturintys didesnių rūpesčių.“

Antra vertus, ir tarp anglų yra visokių žmonių. Kai kurie mėgsta dejuoti kaip ir lietuviai. Dėl dažno lietaus. Dėl politikos. Dėl emigrantų. Tačiau dauguma anglų – labai korektiški: nepasakys jokios pastabos, nesiskųs. Neparodys nepasitenkinimo net tuomet, kai padavėja kavinėje vietoj kavos be cukraus į puodelį įdeda penkis šaukštelius.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.