Naujausios
Išgirdęs akmens kalbą
Skulptorių Joną Vaicekauską žavi smūgis ir ieškojimas. Šias aistras kūrėjas sudeda į akmenį, kuris, paliestas kalto, atskleidžia netikėtas formas. Pažinęs akmenį, vyras bando perprasti ir medžio kaprizus.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Pradėjo nuo „Kryžkalnio Motinos“
Akmuo Ginkūnuose gyvenančiam J. Vaicekauskui gerai pažįstamas — jį kalti pradėjo prieš beveik keturis dešimtmečius. Tuomet 22-ejų metų vyras, studijavęs fiziką, įsidarbino Dailės kombinate Vilniuje. Pirmasis „krikštas“ — pjedestalas Kryžkalnyje statytai Broniaus Vyšniausko “Kryžkalnio Motinai“.
Skulptorius prisimena: pjedestalą kalė labai spalvinga kompanija. Kalė vyrai labai primityviai, kaip prieš tūkstantį metų — pačių pasigamintais plieniniais kaltais. Naujos technologijos skulptoriui iki šiol ne prie širdies.
Pirmieji smūgiai į akmenį buvo lemtingi: „Man patiko smūgis. Juk smūgiuoti žmogus pradeda įsčiose — reikia atsikovoti erdvę, pareikšti apie save. Taip ir akmenyje“.
Kaldavo visą dieną: po dešimt valandų. Nepametant ritmo.
Prieš 35-erius metus atvykęs į Šiaulius, patirties ir žinių sėmėsi iš Aloyzo Toleikio. „Jis — akademistas, o mes jauni maištavome“, — jaunatviškas diskusijas atsimena skulptorius. A. Toleikis, tikras pedagogas, skatino — bandykite, darykite!
Pirmieji J. Vaicekausko darbai gimė iš Lietuvos mitologijos: stengėsi iš kitų menininkų Tarybų Sąjungoje išsiskirti tautiškumu. Skulptorius šypsosi: anuo metu kalė ir „Rūpintojėlį“ — tik be vainiko, nes kitaip meno taryba “nepraleisdavo“.
Būta ir kuriozų: kurdamas „Priespaudą“, skulptorius iškalė veidą, panašų į Leonido Brežnevo. Teko perkalti.
1982 metais Šiaulių dailės galerijoje J. Vaicekauskas kartu su Kaziu Bimba surengė pirmąją akmens skulptūros parodą Liaudies meno draugijos istorijoje: akmenį „atvedė“ į salę.
Keičiantis santvarkai ir perorganizuojant Liaudies meno draugiją į Tautodailininkų sąjungą, J. Vaicekauskas vadovavo Šiaulių skyriui.
Džiaugsmas — ieškojime
„Kūryba ir ieškojimas man visiškai nesiskiria. Matote — kiek akmenų, — mosteli ranka. — Jie natūralūs: ieškau. Kai dirbu, ieškau formos. Liaudies menas man — rankų džiaugsmas, o profesionalesni darbai — labiau konceptualūs. Gal dėl to, kad esu dvynys, sugebu pasidalinti“.
Menininko kieme guli skulptūros. Prie namo iš nedidelių akmenų sukrauta piramidė, nuglūdinti pajūrio akmenukai rado vietą kambaryje. Akmuo šiuose namuose gerbiamas.
„Akmuo yra ypatingas, — neabejoja. — Kartais prigludus norisi su juo kalbėti“.
J. Vaicekauskas žino: skirtingi akmens meistrai renkasi skirtingus akmenis. Vieni ieško stačių kampų, kiti — kad į akmens formą iš karto įsigyventų kūrėjo mintis. Ginkūniškiui patinka visus išbandymus atlaikęs akmuo. Patikimas.
„Sakoma, kad akmuo turi dvi biografijas. Pirmasis gyvenimas — formavimasis gelmėje, kitas — kelionė pas mus su ledynais. Man labiau patinka aptakūs akmenys. Jei ledynai stumdami suformavo riedulį, jis neįgavo stačių kampų, vadinasi, jis niekada neįtrūko ir neturėtų trūkti“.
Su ieškojimu susijęs ir vienas iš dabartinių skulptoriaus pomėgių — lobio paieškos metalo detektoriumi. Nors labai vertingų daiktų nėra radęs, džiaugsmą teikia pats ieškojimas. Kaip ir tinkamo akmens paieška.
Akmuo tapo turtu
Menininko rankoms paklūsta ne tik akmuo, bet ir medis. Prieš dvidešimt metų Juodkrantėje, Raganų kalne, „apsigyveno“ skulptoriaus “Žvaigždikis“. Prisėsti galima ir ant stilizuoto suolelio, vaizduojančio pusiau nuvalgytą žuvį. Šiemet menininkų plenere Juodkrantėje tikėjosi kurti naujus darbus, bet teko gelbėti senuosius. Patikina — medis kaprizingesnis, akmuo — aiškesnis.
Akmentašys kilęs iš Kaišiadorių — krašto, kur akmenys laukuose nesimėto. Žemaitija gerokai turtingesnė. Prisimena — jau gyvendamas Šiauliuose, važiuodavo į poligonus, kur gulėdavo melioratorių suvežti akmenys. Kai kuriuos išgelbėdavo: būdavo gaila gyvo akmens.
Anksčiau nevertintas akmuo, pastebi akmentašys, dabar pasidarė turtas. Ir skelbimų laikraščiuose pilna: „Parduodu akmenis“. O kai J. Vaicekauskas prieina prie laukuose stūksančios akmenų krūvos, dažnas ūkininkas iš karto teiraujasi, kokiu reikalu.
Kuria pleneruose
Vasarą skulptorius kaltu mosuoja Kelmėje vykstančiuose pleneruose. Čia gyvenusio skulptoriaus Juozo Liaudansko dvasia sutelkia ir suburia akmentašius.
Šiame mieste sukurti darbai randa vietą skvereliuose. Skulptorius įsitikinęs — Kelmėje aplinka kameriškesnė nei Šiauliuose, o erdvės labai simpatiškos.
„Nuvažiuoji ir supranti — čia gali stovėti tavo kūrinys. O Šiauliuose nežinau tokių vietų. Aikštėms tokie darbai netiktų — joms reikia monumentalios skulptūros“.
Akmentašys neskaičiuoja, kiek darbų išvažinėjo po Lietuvą. Ir dabar kartais kapinėse „susitinka“ savo kūrinį. Šio skulptoriaus sukurtas paminklas rymo ir ant Šalkauskių šeimos kapo senosiose Šiaulių kapinėse.
J. Vaicekauskas nemėgsta serijinių darbų, juos vadina „bambonkėmis“. Vienas užsakovas pasiūlė padaryti linksmą žmogeliuką. Atsisakė.
„Yra meistrų, kurie padarys bet ką: Mariją su kūdikiu ar su sopuliais. Man taip neišeina. Kiek visokių nykštukų pridaryta ir aš dar vieną darysiu?“
Ilgus metus pedagoginį darbą dirbęs skulptorius neslepia — verslininko gyslelės neturi. O iš parodų į kiemą sugrįžę darbai tebelaukia jiems skirtos erdvės.
AKMENTAŠYSTĖ: Skulptorius Jonas Vaicekauskas tiki, kad akmentašystė Lietuvoje nemirs. „Atsiranda puspročių“, — šypsosi.
PASIRINKIMAS: Jonui Vaicekauskui akmenys — tarsi gyvi. Arčiausiai širdies — visus išbandymus atlaikę ir patikimi.
LAŠAS: Jono Vaicekausko akmeninis „Lašas“.
KŪRYBA: Grįžę iš parodų, skulptoriaus kūriniai savo erdvės laukia kieme.
SMŪGIS: „Man patiko smūgis“, — pažintį su akmeniu prisimena Jonas Vaicekauskas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
išnaša: „Man patiko smūgis. Juk smūgiuoti žmogus pradeda įsčiose — reikia atsikovoti erdvę, pareikšti apie save. Taip ir akmenyje.“