Išbandytas odisėjos

Išbandytas odisėjos

Iš Šiaulių kilęs verslininkas Jonas Krivickas — buriuotojas, įveikęs ne kiekvienam įkandamą Horno ragą. Jonas šiemet su LTU 1000 „Ambersail“ jachtos komanda leidosi į tūkstantmečio odisėją. Nors Šiauliai turi buriuoti tinkamą Rėkyvos ežerą, Jono pažintis su burėmis prasidėjo Kaune.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Buriuoti su bet kuo negali

J. Krivickas Šiauliuose baigė J. Janonio gimnaziją, kurioje ilgus metus mokytojavo jo tėvas kraštotyrininkas, Šiaulių miesto garbės pilietis Jonas Krivickas.

Buvęs šiaulietis šypsosi: mokyklos laikais buriavimas nebuvo jo aistra. Nors dabar ir gailisi — juk Rėkyvos ežere būtų gavęs puikų pradžiamokslį.

J. Krivickui išvažiavus gyventi į Kauną, gyvenimas suvedė su Barselonos olimpinių žaidynių dalyviu Valdu Balčiūnu. Jis ir pakvietė išbandyti buriavimą.

„Buriuoti su bet kuo negali. Turi pasitikėti žmogumi, žinoti, ko iš jo tikėtis“, — sako “Ambersail“ komandos narys. Tąkart išbandymą J. Krivickas įveikė. Ir burių ramybėje nebepaliko: pradėjo plaukioti sportiniais laivais. Galiausiai likimas pasiūlė išbandymą — Lietuvos tūkstantmečio odisėją aplink pasaulį.

Kelionės etapų kapitonai rinkosi komandas. Penktosios komandos kapitonas Simonas Steponavičius pasikvietė ir Joną.

„Komandoje svarbu ir psichologinis suderinamumas, ir žinios. Laive reikia ir daktaro, ir elektriko“, — sako buriuotojas. Jachtoje “Ambersail“ buvo penki kompiuteriai, palydovinis ryšys — visas šis “ūkis“ priklausė Jonui.

Fizinė jėga laive, pasakoja keliautojas, visada reikalinga, nes oro sąlygos nelepino. Didžiausias vėjas, su kuriuo teko galynėtis, buvo 72 mazgai. Pasak buriuotojo, panašus jausmas apimtų iškišus galvą iš tokiu greičiu važiuojančio automobilio.

Teko ilgas etapas

J. Krivickui teko įveikti etapą nuo Oklando iki Ušuajos (Naujoji Zelandija — Pietų Amerika). Tai — vienas iš dviejų ilgiausių kelionės etapų, įgula Ramųjį vandenyną skrodė 28 dienas. Įveikta 13 tūkstančių kilometrų.

Etapo nariai kelionę sausio 7 dieną pradėjo Naujojoje Zelandijoje, kur nemenką atstumą įveikusi jachta buvo kone išardyta ir iš naujo surinkta. Ši techninė apžiūra buvo iš anksto numatyta, nes, pasak Jono, šioje šalyje, ko gero, laivų daugiau nei mašinų.

Jūreiviai pabendravo ir su vietiniais lietuviais. Pastarųjų sutiko nedaug: Naujojoje Zelandijoje tuo metu buvo atostogų metas. Dar nuo Antrojo pasaulinio karo į tolimą kraštą nublokšti lietuviai pasakojo savo gyvenimo istorijas, o atvykusius pastaraisiais metais domino reali Lietuvos situacija: neradę stebuklų, svarsto, grįžti ar negrįžti namo.

Aplankė antlietuvą

Parengta jachta tęsė kelionę. „Monitoriuje atstumas — tik 4 centimetrai. Bet nežinai, kas tavęs laukia juos įveikiant, nes realybėje reikia plaukti mėnesį“, — pasakoja Jonas.

Pakeliui vienai nakčiai sustojo Čathamo salose. Buriuotojas juokauja, kad ši šalis — antilietuva: jei durtumei pirštu gaublyje, pirštas išlįstų prie mūsų šalies. Lietuvių čia nesutiko.

Po trumpo stabtelėjimo, laukė, atrodė, nesibaigiantis plaukimas ir dieną, ir naktį. O aplink — tik vanduo.

Buriuotojams palikus Naująją Zelandiją, temperatūra siekė 30 laipsnių karščio, o priplaukus Horno ragą, liko tik 5 laipsniai šilumos. Vandens ir oro temperatūra nesiskyrė. Buriuotojus prausė lietus ir vargino vėjas.

Apiplaukti Horną buriuotojui reiškia tą patį, ką alpinistui — įkopti į Everestą. Iššūkiui ryžtasi ne bet kas. Stabdo sudėtingos geografinės ir oro sąlygos: anksčiau keliautojai bandydavo ir mėnesį praplaukti sąsiaurį, bet nepavykdavo. Ne vienas paminklas drąsuoliams ten pastatytas.

„Mums pasisekė, — šypsosi buriuotojas. — Ne kiekvienas gali pasigirti, bet aš nesipuikuoju“.

Buriuotojai tapo broliais

Vanduo — nežmoniška jėga. Saugos diržas — būtinybė, nes neprisirišęs esi tarsi savižudis.

„Atėjus bangai, tik pajunti, kad pakilai į viršų ir nusileidai. Net nespėji suprasti, kas darosi. Jei būtum neprisirišęs, net nespėtum susivokti. Iškristum už borto — nė prasmės nebūtų tavęs ieškoti“, — sako Jonas. Todėl įgulos nariai saugojo ir save, ir vieni kitus.

Mėlynių, nusibrozdinimų buvo, bet, svarbiausia — pavyko išvengti rimtesnių traumų. Nors laive buvo įrengta vietinė operacinė, o laivo kapitonas — chirurgas.

Buriuotojas džiaugiasi, kad kelionėje nekilo psichologinės trinties: „Ko gero, kapitonas ne po kartą “išmėsinėjo“ kiekvieno žmogaus charakterį. Dabar jaučiamės kaip artimiausi giminaičiai. Susitinkame — apsikabiname. Pasidarėme kaip broliai“.

Sudėtinga kasdienybė

Keliautojai perplaukė per aštuonias laiko juostas. Laive buvo gyvenama pagal Grinvičo laiką, kuris plaukiant nuo realaus vienu metu skyrėsi dvylika valandų. Tad diena painiojosi su naktimi.

Buriuotojai laikėsi ritmo: keturias valandas dirbti, keturias — ilsėtis, keturias — miegoti. Suprasdami, koks reikalingas poilsis, bendrakeleiviai stengdavosi kiek įmanoma laikytis ramybės, nes būtent virš gultų virė gyvenimas. Sunkiau buvo iš pradžių. Vėliau, pripratę prie garsų, keliautojai miegodavo kaip kūdikėliai.

„Jausmo žodžiais neperteiksi. Elementariausi dalykai, kuriuos kasdien darai, esant sudėtingoms oro sąlygoms, pasidaro nesuvokiamai sunkūs: nusiprausti, išvirti valgyti reikia daug pastangų“, — sudėtingą kasdienybę apibūdina buriuotojas.

Suspaudė gerklę

Jonas sako, kad šis nuotykis virto kelione, sustiprinusia vertybes. Ypač jaudino sutikimai su tautiečiais. Buriuotojai suprato, jog tai, kas daroma, buvo reikalinga. Ypač jautrus momentas, kai buriuotojai po pasaulį keliavusią vėliavą atnešė į Dainų šventę, o visi žiūrovai atsistoję plojo. „Suspaudė gerklę“, — prisipažįsta Jonas.

Dabar bendražygiai susitinka varžybose. Jonas lenktyniauja RS klasėje. Sportiniai laiveliai nėra pritaikyti ilgesniam plaukimui, didelių žygių su jais neįveiksi, bet kelionės ilgesį apmalšina.

Buriuotojo 15-etė dukra ir 9-erių sūnus irgi kartais buriuoja. Bet dukra turi kitą pomėgį — lanko karatė, o sūnus linkęs į muziką.

J. Krivickas šypsosi: „Kaip vilkui būna — vis į mišką žiūri. Taip ir su buriavimu. Vėl norisi. Bet negali į viską spjauti ir išplaukti. Šeima, namai, darbai.“

ATEITIS: „Ar bus didesnių darbų — pamatysime. Bet, pasirodo, juos galima įveikti. Tokiam nuotykiui reikia ryžtis be abejonės“, — nedvejoja Jonas Krivickas.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

IŠBANDYMAS: Buriuotojams Ramiajame vandenyne teko iškęsti šaltį...

...didžiulį bangavimą...

... ir audringą vėją

HORNAS: Penktoji „Ambersail“ komandą įveikė buriuotojų svajonę — Horno iškyšulį. Buriuotojai įsiamžino prie paminklo žuvusiems jūreiviams. Jonas Krivickas — pirmas iš kairės.

Nuotr. iš Jono KRIVICKO archyvo

išnaša: „Monitoriuje atstumas — tik 4 centimetrai. Bet nežinai, kas tavęs laukai juos įveikiant, nes realybėje reikia plaukti mėnesį.

FAKTAS: Nuo 2008 metų spalio 5 dienos iki 2009 metų liepos 5 dienos „Tūkstantmečio odisėjos“ jachta “Ambersail“ LTU 1000 nuplaukė 43 427 jūrmylių.