Išbandymų dienos įžiebė meilę sau

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
De­be­sys – ste­buk­las. Ar tik­rai kas­dien pa­ke­lia­me akis į dan­gų ir pa­ste­bi­me jų vi­ra­žus?
"Praė­jo še­še­ri me­tai ir aš po tru­pu­tį pra­de­du gy­ven­ti. Iki tol nuo­la­ti­nė bai­mė. Gal­vo­ju, ge­rai, kad jau­na iš­te­kė­jau, anks­ti gim­džiau, gal bū­čiau ne­sus­pė­ju­si...", – sa­ko rad­vi­liš­kie­tė Pau­li­na. Va­sa­rio 14-ąją bus še­še­ri me­tai, kai ji sa­vo kai­rio­jo­je krū­ty­je ap­čiuo­pė gum­be­lį.
Vė­žys, sa­ko pa­šne­ko­vė, pa­siun­tė ne tik daug skaus­mo, iš­ban­dy­mų, bet ir iš­mo­kė pa­mil­ti sa­ve, ver­tin­ti šian­die­ną.

Tik trys die­nos...

"Da­bar aš kas die­ną gro­žiuo­si de­be­si­mis, ma­tau gė­les. Svei­ki žmo­nės kaž­ko­dėl to­kių ste­buk­lų ne­pas­te­bi. Prieš li­gą to ne­ma­ty­da­vau ir aš. Bė­gau, sku­bė­jau, lė­kiau, bu­vau ne­lai­min­ga, pik­ta. Kaip vi­sos dep­re­suo­jan­čios mo­te­rys. Bu­vau vie­na iš jų", – sa­ko Pau­li­na.

O da­bar ji sva­jo­ja su­lauk­ti žie­mos su daug snie­go, sva­jo­ja, kad per kie­mą į jos glė­bį at­bėg­tų anū­kė­lė, kad ga­lė­tų išei­ti į dar vie­ną pės­čių­jų žy­gį, kad pa­vyk­tų plas­ti­nė krū­ties at­sta­ty­mo ope­ra­ci­ja...

Pau­li­na sa­ko, kad or­ga­niz­mas iš anks­to da­vė ži­no­ti apie ja­me tū­nan­čią li­gą. Vis skau­dė­jo kai­rią­ją ran­ką. Gy­dy­to­jai "nu­ra­šė" šir­džiai, pa­da­rė kar­diog­ra­mą, ke­le­tą ki­tų ty­ri­mų. Nie­ko ne­ra­dę nu­spren­dė, kad ne­ga­la­vi­mai lai­ki­ni, kad vis­kas praeis.

2012 me­tais Pau­li­na su abiem duk­te­ri­mis iš­va­žia­vo poil­sio į Mal­tą. Kai­rę ran­ką ir to­liau gė­lė. Ener­gi­jos aki­vaiz­džiai ma­žė­jo. Gy­dy­to­jai "kal­tę" su­ver­tė skyd­liau­kei.

2013 me­tais ne­ga­la­vi­mai ne­si­lio­vė. Ran­ka ir to­liau da­vė ži­no­ti apie sa­ve. Vėl pas kar­dio­lo­gus ir vėl: vis­kas tvar­ko­je, svei­ka. Esi tik 40-ies su tru­pu­čiu! Gal per­dė­tai rea­guo­ji? Vėl iš­va­žia­vo į ke­lio­nę. Ten, kur karš­ta, kur daug sau­lės, la­biau­siai ken­kian­čios ser­gan­tiems on­ko­lo­gi­nė­mis li­go­mis.

2014 me­tais va­sa­rio 14 die­ną kai­rio­jo­je krū­ty­je Pau­li­na už­čiuo­pė gum­be­lį... Va­len­ti­no die­na. Vy­ras grį­žo su kve­pa­lais, su ro­žė­mis. Kaip su­rea­ga­vo iš­gir­dęs ži­nią? Kaip ir vi­si vy­rai: vis­kas bus tvar­ko­je, priei­si prie gy­dy­to­jų, pa­gy­si.

Nak­tis į va­sa­rio 15-ąją bu­vo siau­bin­ga. Jo­kios ro­man­ti­kos, ne­rū­pė­jo nei gė­lės, nei kve­pa­lai.

Pri­sis­kam­bi­no į "Se­ną­jį bokš­tą". Ma­mo­lo­gė iš Vil­niaus Da­lia Gu­da­vi­čie­nė nu­ra­mi­no: cis­ta.

"At­va­žiuo­si trim die­nom į Vil­nių, iš­pjau­sim ir vis­kas", – pa­sa­kė ji.

Pa­ju­to, kad yra pa­si­ruo­šu­si psi­cho­lo­giš­kai. At­ro­dė, nu­si­pjaus cis­tą kaip ko­kią žo­lę ir vis­kas. Juk tik trys die­nos...

Dak­ta­rai paaiš­ki­no, tos pa­čios ope­ra­ci­jos me­tu ne­šią iš­tir­ti jos mė­gi­nį į la­bo­ra­to­ri­ją. Dėl vi­są ko...

Be ko­jų gy­ve­na, o čia...

Ba­lan­džio 14-ąją ope­ra­vo. Pau­li­na pri­si­me­na, lyg per mig­lą gir­dė­ju­si ai­dą, gro­jan­čią mu­zi­ką, skam­ban­čius me­di­kų bal­sus. Pri­si­me­na, pa­gal­vo­ju­si, "ma­tyt, ma­no maz­ge­lis jau nu­neš­tas į la­bo­ra­to­ri­ją." Pas­kui iš­gir­do kaž­ką pa­sa­kant: obaa! nie­ko ge­ro... Ir vėl už­mi­go.

"Pra­bu­dau rea­ni­ma­ci­jo­je. Apa­ra­tai pyp­si, aš kaž­ko­kia nu­si­ver­ku­si. Se­su­tės pa­si­tei­ra­vau, kas bu­vo ir ar dar tu­riu krū­tį. Ji­nai at­šo­vė, kad tai kon­fi­den­cia­li in­for­ma­ci­ja ir kad rei­kia lauk­ti gy­dy­to­jo", – sun­kiau­sius gy­ve­ni­mo mo­men­tus pri­si­me­na Pau­li­na.

Atė­ju­si gy­dy­to­ja kir­to be užuo­lan­kų: be ko­jų žmo­nės iš­gy­ve­na, o čia be pa­po...

"Kaip tik bu­vo juo­da­sis mė­nu­lis. Pa­la­tos mo­te­rys sal­džiai mie­ga, o aš gu­liu prie lan­go, ir tas mė­nu­lis taip žiū­ri į ma­ne. Psi­cho­lo­gi­nė bū­se­na siau­bin­ga", – at­si­me­na rad­vi­liš­kie­tė.

Vė­žys bu­vo iš­pli­tęs: te­ko nu­pjau­ti ne tik krū­tį, bet ir pa­ša­lin­ti vi­sus kai­rės ran­kos limf­maz­gius.

Gy­dy­mui pa­skir­ti aš­tuo­ni che­mo­te­ra­pi­jos kur­sai. Ke­tu­ri praė­jo sėk­min­gai. Po pir­mo iš­kart pra­dė­jo slink­ti plau­kai. Nors gy­dy­to­jai sa­kė, kad pra­dės tik po dvie­jų sa­vai­čių. Pir­mas kuokš­tas iš­kri­to per­brau­kus per plau­kus du­še. Pa­ma­čiu­si ėmė klyk­ti.

Pas­kui šei­mos na­rių pa­pra­šė nu­skus­ti pir­mu nu­me­riu, už­si­dė­jo ska­re­lę. Kai­my­nai va­žiuo­da­mi pro ša­lį net au­to­mo­bi­lius pri­stab­dy­da­vo, kad ap­žiū­rė­tų ją vaikš­čio­jan­čią po kie­mą...

Penk­tas kur­sas vos ne­si­bai­gė tra­giš­kai dėl ne­pa­ma­tuo­tai di­de­lės do­zės.

Į na­mus par­vež­tą mo­te­rį nak­tį tie­siog su­ra­ki­no, skaus­mas da­li­mis plė­šė vi­są kū­ną, atė­mė ko­jas, pri­rei­kė mor­fi­jaus.

"At­ro­džiau su­ra­kin­ta kaip kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lo­je. Vy­ras žiū­ri su siau­bu, šu­niu­kas žiū­ri, ma­no aša­ras lai­žo", – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė.

Penk­tas che­mo­te­ra­pi­jos kur­sas tren­kė per kau­lų čiul­pus. In­fek­ci­ja. Bu­vo sa­vait­ga­lis. Aki­mirks­niu išo­pė­jo bur­na, sun­ku ir net neį­ma­no­ma nu­ry­ti mais­to.

Ant­ra­die­nį nu­vy­ko į San­ta­riš­kes. Sku­bus ty­ri­mas pa­ro­dė, kad bal­tų­jų krau­jo kū­ne­lių – nu­lis. Izo­lia­vo spe­cia­lio­je pa­la­to­je, vie­ną po ki­tos pum­pa­vo la­ši­nes. Ats­ta­tė krau­jo kū­ne­lius.

Šeš­tas, sep­tin­tas, aš­tun­tas che­mo­te­ra­pi­jos kur­sai – ge­ro­kai silp­nes­ni. Ne­pai­sant to, svo­ris nuo 70-ies tu­rė­tų ki­log­ra­mų nu­kri­to iki 52.

"Kai rai­čiau­si iš skaus­mo, pra­šiau Die­vo, kad pa­siim­tų ma­ne. O praė­jo die­na: ačiū, Die­ve, aš iš­gy­ve­nau. Po che­mi­jos skai­čia­vau va­lan­das, pa­skui pa­ras, pa­skui sa­vai­tes".

Pri­si­min­da­ma tą lai­ką nu­si­šyp­so: iš­si­kaps­čiau.

Die­na – lyg lo­te­ri­ja

Me­tai po ope­ra­ci­jos, dve­ji, tre­ji – pa­ra­no­ja. Kiek­vie­nas pa­gė­li­mas, kiek­vie­nas dilg­te­lė­ji­mas – au­sys pa­sta­ty­tos, gal...

"Kur ei­da­vau – į kir­pyk­lą, į par­duo­tu­vę, vi­sur kar­to­da­vau tą pa­tį: mo­te­rys, tik­rin­ki­tės. Kai su­si­rgau man bu­vo 44-eri, o pro­fi­lak­tiš­kai tik­ri­na nuo 50-ies. Jei ne­bū­čiau už­čiuo­pu­si, bū­čiau jau ne­be­gy­va, nes vė­žys bū­tų iš­pli­tęs", – sa­ko ža­vi mo­te­ris.

Lai­kas jai su­sto­jo kaž­kur ties 42-ai­siais gy­ve­ni­mo me­tais. Nes ta­da jau­tė­si ge­rai, bu­vo svei­ka ir lai­min­ga.

"44-eri, 45-eri, 46-eri, dar ke­le­tas me­tų kaž­kur iš­ga­ra­vo, nes ta­da aš tar­si ne­gy­ve­nau, ne­bu­vau aš".

Da­bar, kai praė­jo jau še­še­ri me­tai, sa­ko pra­de­dan­ti po tru­pu­tį gy­ven­ti. Išė­jo į pės­čių­jų žy­gį, pra­dė­jo fo­tog­ra­fuo­ti, kel­ti nuo­trau­kas į feis­bu­ką, bend­rau­ti.

Bet ir da­bar vie­no­dų die­nų ne­bū­na: va­kar jau­tė­si ge­rai, o šian­dien ge­lia kau­lus.

"Kiek­vie­na die­na lo­te­ri­ja. Vie­ną mi­nu­tę juo­kiuo­si, o ki­tą­dien tik ver­kiu. Bū­na die­nų, kai kau­kiu iš skaus­mo ir tie­siog ne­li­pu iš lo­vos, ne­pa­ke­liu ran­kų", – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė.

Li­ga pa­tik­ri­no drau­gus. Kai ku­riuos te­ko iš­brauk­ti... Vie­na drau­gė pa­sa­kė: tu – ne žvaigž­dė, tik žvaigž­dės ser­ga ir mirš­ta.

"Man tas pa­sa­ky­mas su­tei­kė stip­rios mo­ty­va­ci­jos gy­ven­ti: juk tik žvaigž­dės mirš­ta, o ką čia aš pa­pras­ta mo­te­ris..."

Pra­džia – nuo sa­vęs

Pau­li­na da­bar jau ži­no: skau­dan­tis kū­nas ją ban­dė per­spė­ti apie li­gą. Ban­dė per­spė­ti ir šei­mos šu­ne­lis Zo­ro – jis vi­sa­da gu­lė­da­vo jos kai­rio­jo­je pa­žas­ty­je. Bet ji neį­sik­lau­sė, nes sku­bė­jo, nes rū­pi­no­si vy­ru, vai­kais, na­mais, so­dy­ba.

"Ma­tyt, man to rei­kė­jo. Bu­vau to­kia pa­ti, kaip ir vi­sos: gy­va­tė, ka­lė. Kal­ti­nau vy­rą, kad ne­my­li. O pa­si­ro­do, my­li. Da­bar jau ži­nau, kad my­lė­tų, jei ir be ko­jos bū­čiau."

Pau­li­na sku­ba pa­sa­ky­ti mo­te­rims, to­kioms pat, kaip ir ji ka­dai­se – sku­ban­čioms, le­kian­čioms, gy­ve­nan­čioms dėl vai­kų, dėl sa­vo vy­rų, sa­vęs ne­my­lin­čioms, ne­si­rū­pi­nan­čioms, ba­dau­jan­čioms, kad tik tiems pa­tiems vy­rams bū­tų gra­žios (o žiū­rėk, tie vy­rai ima ir išei­na pas put­les­nes): MY­LĖ­TI PRA­DĖ­KI­TE NUO SA­VĘS.

"Mo­te­rys, gy­ven­ki­te, džiau­ki­tės da­bar. Na­gas nu­kren­ta, blaks­tie­nos? Smulk­me­na. Spuo­ge­lis iš­dy­go – pa­ma­nyk. Aš kiek­vie­ną va­ka­rą, ka­da nuei­čiau mie­go­ti, vi­sa­da pa­dė­ko­ju: už tai, kad šian­dien at­si­kė­liau, kad vaikš­tau, kad kvė­puo­ju. Li­ga man pa­dė­jo pa­ma­ty­ti tik­rą­sias ver­ty­bes ir ver­tin­ti gy­ve­ni­mą.

Dir­ba­te mo­te­rų ko­lek­ty­ve, vi­sos pyks­ta­si, vie­na ki­tą ap­kal­bi­nė­ja? Par­duo­tu­vė­je par­da­vė­jos to­kios pik­tos, to­kios ne­lai­min­gos... Iš­si­ner­ki­te iš odos, įsi­jun­ki­te šyp­se­ną, pa­si­svei­kin­ki­te. Neat­sa­kys tuo pa­čiu? Nu­si­šyp­so­ki­te dar kar­tą. Pra­muš.

My­lė­ki­te sa­ve. Kad ir kaip be­bū­tų. Gy­ven­ki­te šian­dien. Iš­ger­ki­te tau­rę šam­pa­no, su­si­ti­ki­te su drau­gė­mis, su ar­ti­mais žmo­nė­mis. Šią aki­mir­ką pa­ste­bė­ki­te, pa­ma­ty­ki­te, nu­si­šyp­so­ki­te – jūs nu­si­šyp­so­si­te ir jums kaž­kas nu­si­šyp­sos. Kaž­ka­da vis tiek nu­si­šyp­sos. Vis­kas nu­ga­li­ma.

Kai svei­kos verkš­le­na, taip no­ri­si nu­duo­ti joms su rykš­te­le. Ei­na mo­te­rys su­si­rie­tu­sios, skau­da. Aš ei­nu. Se­suo man sa­ko: kaip tu dar ei­ni. O aš ei­nu. Taip, man skau­da, bet ei­nu, nes ry­toj ga­liu ne­beei­ti...

Žu­vo už­sie­nie­tis krep­ši­nin­kas, mū­sų ak­to­rius mi­rė – vi­si ojo­joi, siau­bas, gai­la... O ar pa­klau­sė­te ar­ti­mo žmo­gaus, kaip jis jau­čia­si, ar ma­mai pa­skam­bi­no­te, ar pri­si­glau­dė­te prie šei­mos na­rio? Už­jau­čia­me tuos žmo­nes, ku­rie kaž­kur, bet ar jau­čia­me tuos, ku­rie ša­lia?

Ir svar­biau­sia, tik­rin­ki­tės: ser­ga ir la­bai jau­nos mo­te­rys! Kai mo­te­ris svei­ka, lai­min­gas ir jos vy­ras, ir vai­kai.

Pa­ti­kė­ki­te, kaip man, su­ži­no­jus diag­no­zę, vis­ko bu­vo gai­la... Kaip aš pa­lik­siu sa­vo su­kne­les, pa­puo­ša­lus, kve­pa­lus, juk su­si­tvar­kė­me na­mus, kie­mą! Kaip aš pa­lik­siu?

O da­bar, kai praė­jo še­še­ri me­tai, nie­ko ne­gai­la. Da­bar ga­liu ra­miai kal­bė­ti apie sa­vo ne­bu­vi­mą. Jei taip nu­tik­tų, duk­roms pa­sa­kiau to­liau lai­min­gai gy­ven­ti, o vy­rui su­si­ras­ti pa­do­rią mo­te­rį, kad su­tvar­ky­tus mū­sų na­mus pri­žiū­rė­tų. Iš sa­vo pa­puo­ša­lų ka­rū­nos taip pat ne­da­ry­siu, man už­ten­ka ke­lių žie­de­lių. Vis­ką ati­duo­čiau kad tik kas su­grą­žin­tų ma­no svei­ka­tą..."

Dar lau­kia

Po ke­lių mė­ne­sių Pau­li­nos vėl lau­kia ope­ra­ci­ja. Jai bus at­lik­ta krū­ties su­for­ma­vi­mo ope­ra­ci­ja – ją ap­mo­ka Li­go­nių ka­sos.

Pa­gal pla­ną ope­ra­ci­ja vyks 12–14 va­lan­dų, krū­tis bus su­for­muo­ta iš au­di­nių nuo pil­vo.

"Ži­nau, kad po to nie­kas ne­pa­si­keis, aš vis tiek ne­tu­rė­siu limf­maz­gių, gal­būt su­triks ma­no krau­jo­ta­ka, gal dar kas. Bet po to gal ga­lė­siu nuei­ti į ba­sei­ną... Jei neiš­gy­ven­čiau? Nie­ko ne­be­bi­jau, vis tiek mir­siu lai­min­ga", – sa­ko rad­vi­liš­kie­tė.

Krū­ties ne­te­ki­mas, pa­ty­rė ji, my­lin­čiam vy­rui tik­rai ne­truk­do, bet mo­te­ris, ži­no, jau­čia­si ne­pil­na­ver­tė, kryps­ta stu­bu­ras.

"Šian­dien aš gy­ve­nu ge­rai, nė­ra iš­pli­ti­mo, me­tas­ta­zių. Kai ku­rie gy­dy­to­jai žiū­ri pro pirš­tus, ne­bent pa­ti pa­jus­čiau ki­taip. Ačiū Die­vui, ge­rą vy­rą tu­riu. Bū­na, kad vy­rai iš­si­gąs­ta, pa­lie­ka, pa­bė­ga... Gal ra­šy­ti biog­ra­fi­nę kny­gą, bet kol kas rei­kia at­lai­ky­ti ope­ra­ci­ją", – sa­ko mo­te­ris.

Mo­te­ris la­biau­siai lau­kian­ti ki­tos žie­mos, ir kad ji bū­tų su snie­gu.

"Bū­na, kad ma­no li­ki­mo drau­gės svars­to, ko­dėl man taip, ko­dėl aš... Gal­vo­ju, kad iš­ban­dy­mai duo­da­mi tik stip­riems žmo­nėms. Ser­ga­mu­mas vė­žiu da­bar kaip an­gi­na. Bet apie vė­žį bi­jo­ma kal­bė­ti. O kal­bė­ti rei­kia."

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.