Įrašas į kultūros istoriją

Įrašas į kultūros istoriją

Įra­šas į kul­tū­ros is­to­ri­ją

Kel­miš­kis mo­ky­to­jas, fo­tog­ra­fas, fil­mų kū­rė­jas Val­das Kan­čaus­kas bu­vo pa­kvies­tas dirb­ti Šo­kių die­nos vi­deo­re­ži­sie­riu­mi 2013 me­tų res­pub­li­ki­nė­je dai­nų šven­tė­je. 2014 me­tais jis dir­bo Pa­sau­lio lie­tu­vių dai­nų šven­tė­je. Kel­mė­je ma­žai kas apie tai ži­no­jo. Val­das ne­bu­vo pa­kvies­tas į Sa­vi­val­dy­bę, kur pa­gerb­ti Dai­nų šven­tės da­ly­viai ir ko­lek­ty­vų va­do­vai. Re­ži­sie­rius li­ko už kad­ro. Bet di­džiuo­ja­si, kad iš­liks Lie­tu­vos kul­tū­ros is­to­ri­jo­je.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Sa­vam kraš­te pra­na­šu ne­bū­si

Kel­mė­je ne­daug kam ži­no­mas Val­das Kan­čaus­kas ži­no­mas Lie­tu­vo­je. Jis bend­rau­ja su me­ni­nin­kais, kul­tū­ros žmo­nė­mis. Taip 2013 me­tais bu­vo pa­ste­bė­tas Res­pub­li­ki­nės dai­nų šven­tės re­ži­sie­riaus, na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­to Gin­ta­ro Za­rec­ko. Jis pa­kvie­tė jau­ną kel­miš­kį fil­mų kū­rė­ją tap­ti šo­kių die­nos vi­deo­re­ži­sie­riu­mi. Po me­tų Val­dui pa­ti­kė­ta ir Pa­sau­lio lie­tu­vių dai­nų šven­tės Šo­kių die­nos vi­deo – re­ži­sie­riaus mi­si­ja.

„Tai ma­no di­džiau­sias iš­šū­kis ir di­džiau­sias pa­sie­ki­mas, – iki šiol ne­sle­pia džiaugs­mo Val­das. – Dirb­da­vom iki ke­tu­rių pen­kių va­lan­dų ry­to. Rei­kė­jo daug drą­sos. Per die­ną du kon­cer­tai. Prieš va­ka­ri­nį kon­cer­tą vis­ką tar­si už­blo­ka­vo, apė­mė di­džiu­lis stre­sas. Bet ne­pa­da­riau nė vie­nos klai­dos. Tai įver­ti­nau tik pa­sku­ti­nį kar­tą pa­spau­dęs myg­tu­ką.“

Vė­liau Val­das daug ir sun­kiai dir­bo, kad su­mon­tuo­tų fil­mą apie šven­tę. Kai įra­šą pa­siū­lė Sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jams, jie sun­kiai pa­ti­kė­jo, jog kel­miš­kis bu­vo tos šven­tės vi­deo­re­ži­sie­riu­mi.

Sva­jo­jo dirb­ti karš­tuo­se taš­kuo­se

Kur­ti fil­mus spe­cia­lio­jo pe­da­go­go – lo­go­pe­do spe­cia­ly­bę Šiau­lių uni­ver­si­te­te įgi­jęs kel­miš­kis mo­kė­si sa­va­ran­kiš­kai. Nuo try­li­kos me­tų pra­dė­jo fo­tog­ra­fuo­ti apa­ra­tu „Sme­na“. Sva­jo­jo tap­ti fo­to­žur­na­lis­tu ir ke­liau­ti į karš­tus pa­sau­lio taš­kus, kur vyks­ta ka­ras, kur ken­čia žmo­nės.

Kai at­si­ra­do ga­li­my­bės fil­muo­ti, Val­das tuoj pat iš­ban­dė sa­vo jė­gas.

Ki­nas bu­vo įau­gęs į jo gy­ve­ni­mą. Val­do se­ne­lis dir­bo kont­ro­lie­riu­mi Kel­mės ki­no teat­re. Vi­suo­met ap­si­ren­gęs kos­tiu­mą, pa­si­ri­šęs kak­la­raiš­tį ki­no teat­ro fo­jė su­tik­da­vo ki­no mė­gė­jus, tarp ku­rių bū­da­vo ir vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to bei par­tko­mo vei­kė­jų. Se­ne­lis į ki­no teat­rą daž­nai nu­si­ves­da­vo ir Val­dą.

Kai nu­si­pir­ko fil­ma­vi­mo ka­me­rą, pa­ts pra­dė­jo kur­ti fil­mu­kus. Pir­mie­ji mon­ta­žai iš šių die­nų pa­siek­tos aukš­tu­mos at­ro­do juo­kin­gi. Ne­mo­kė­jo fil­mų kar­py­ti. Ką nu­fil­muo­da­vo, tą ir su­dė­da­vo. Pas­kui to­bu­li­no­si įvai­riuo­se se­mi­na­ruo­se. Mo­kė­si, kaip pa­ts sa­ko, iš sa­vo klai­dų.

Da­bar jo dar­bų skry­nio­je ne vie­na vi­deo­juos­ta apie mo­ki­nius, sto­vyk­lau­to­jus, gam­tą.

Pas­ta­ruo­ju me­tu bend­ra­dar­biau­ja su po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tu. Su­kū­rė juos­tą apie sau­gią kai­my­nys­tę. Šiuo me­tu ku­ria apie po­li­ci­jos rė­mė­jus. Atei­ty­je ke­ti­na pa­si­gi­lin­ti į Kel­mės is­to­ri­ją.

„Ne­mėgs­tu žmo­nių, ku­rie dir­ba kaip ro­bo­tai ir nuo­lat lau­kia ka­da ir kiek jiems pri­kap­sės į są­skai­tą, – svars­to po­nas Val­das. – Man tiek vi­deo- juos­to­se, tiek fo­tog­ra­fi­jo­je svar­biau­sia emo­ci­ja. Emo­ci­ją sten­giuo­si pa­gi­lin­ti, pa­rink­da­mas ati­tin­ka­mą mu­zi­ką. Tiek san­ty­kiuo­se su žmo­nė­mis, tiek kū­ry­bo­je man svar­biau­sia tik­ru­mas ir nuo­šir­du­mas.“

Pie­ši­nys Pre­zi­den­tės gim­ta­die­niui

Nuo­šir­du­mo Val­das ypač daug gau­na dirb­da­mas su Kel­mės spe­cia­lio­sios mo­kyk­los mo­ki­niais. Vai­kai jį iš­rin­ko my­li­miau­siu mo­ky­to­ju. Vos įė­jęs į kla­sę Val­das pir­miau­sia pra­juo­ki­na vai­kus, pa­sa­ky­da­mas ką nors juo­kin­go. Tik pa­skui pa­pra­šo su­si­kaup­ti ir pa­si­mo­ky­ti ma­te­ma­ti­kos ar in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų.

„Mo­ky­da­ma­sis ar­ba kur­da­mas vai­kas tu­ri jaus­tis ge­rai, bū­ti links­mas, sau­gus“, – įsi­ti­ki­nęs mo­ky­to­jas.

Kaip lais­va­sis ne­for­ma­laus ug­dy­mo mo­ky­to­jas Val­das ra­šo pro­jek­tus, juos pa­tei­kia ak­re­di­tuo­ti Sa­vi­val­dy­bės spe­cia­lis­tams ir gau­na fi­nan­sa­vi­mą iš Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos fo­tog­ra­fi­jos ir vek­to­ri­nio pie­ši­mo bū­re­lių veik­lai.

Vek­to­ri­nis pie­ši­mas, tai pie­ši­mas kom­piu­te­riu. „Ga­li bū­ti, jog Lie­tu­vo­je nie­kas dau­giau mo­kyk­lo­se to­kiu bū­du ne­pie­šia. Bet aš esu tech­no­lo­gas ir sten­giuo­si sa­vo veik­lo­je nau­do­ti kuo dau­giau tech­no­lo­gi­jų.“

Jo ug­do­mi spe­cia­lių­jų po­rei­kių vai­kai pie­ši­nių kon­kur­suo­se var­žo­si su ki­tų Lie­tu­vos bei už­sie­nio mo­kyk­lų mo­ki­niais ir juos nu­ga­li. Iš 5000 tarp­tau­ti­nia­me kon­kur­se da­ly­va­vu­sių pie­ši­nių at­rink­ti du ge­riau­si Kel­mės spe­cia­lio­sios mo­kyk­los vai­kų dar­bai. Jų au­to­rius pel­nė ant­rą­ją vie­tą ir dip­lo­mą bei pra­mo­gų. Bu­vo ir dau­giau įvai­rių pie­ši­nių kon­kur­sų lau­rea­tų.

Ne­se­niai Kel­mės Že­mai­tės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je su­reng­ta Kel­mės spe­cia­lio­sios mo­kyk­los mo­ki­nių vek­to­ri­nio pie­ši­mo dar­bų pa­ro­da.

V. Kan­čaus­ko mo­ki­niai pla­nuo­ja su­kurti pie­ši­nį ir ar­tė­jan­čio gim­ta­die­nio pro­ga pa­do­va­no­ti Lie­tu­vos Pre­zi­den­tei.

Kar­tais mo­ky­to­jas vai­kams vež­tis į na­mus duo­da fo­toa­pa­ra­tą. „Ko­kių gra­žių ir įtai­gių nuo­trau­kų jie pa­da­ro! Kaip mo­ka pa­gau­ti bū­tent tą mo­men­tą!“ – džiau­gia­si mo­ky­to­jas.

Taip gi­mė pro­jek­tas „Aki­mir­kos“, ku­riam vai­kai pa­da­rė apie 800 nuo­trau­kų. Iš jų teks at­rink­ti pa­čias ge­riau­sias nuo­trau­kas pa­ro­dai.

Reng­ti pa­ro­das, pa­sak mo­ky­to­jo, – ne­pi­gus ma­lo­nu­mas. Pa­vyz­džiui, ne­se­niai su­reng­tai pie­ši­nių pa­ro­dai vie­no pie­ši­nio at­spaus­di­ni­mas kai­na­vo apie 5 – 6 eu­rus.

Blo­gų vai­kų nė­ra

Mo­ky­to­jo dar­bą Val­das pa­mė­go nuo 19 me­tų, nors dar ne­tu­rė­jo dip­lo­mo. Vos bai­gęs vi­du­ri­nę mo­kyk­lą jis pra­dė­jo va­ži­nė­ti dirb­ti į „Žil­vi­čio“ va­sa­ros sto­vyk­lą Kark­lė­je. Čia sa­vo vai­kus at­vež­da­vo dau­ge­lis Lie­tu­vos me­ni­nin­kų ir ki­tų įžy­my­bių. Da­bar kai ku­rie bu­vę sto­vyk­lau­to­jai – pra­de­dan­tys ar jau įžy­mūs ak­to­riai, žmo­nės, pa­sie­kę ki­tų pro­fe­si­nių aukš­tu­mų.

Į sto­vyk­lą pa­dir­bė­ti bent po po­rą pa­mai­nų kel­miš­kis mo­ky­to­jas va­ži­nė­ja iki šiol, kiek­vie­ną va­sa­rą.

„Blo­gų vai­kų nė­ra. Yra tik ne­ran­dan­tys su jais bend­ros kal­bos suau­gu­sie­ji, – įsi­ti­ki­nęs po­nas Val­das. – Vai­kus rei­kia gerb­ti. Bū­ti jų drau­gu, už­ta­rė­ju. Ne­tik­ru­mą ir ne­nuo­šir­du­mą vai­kai la­bai grei­tai pa­jau­čia.“

Au­to­rės nuo­tr.

Val­do Kan­čaus­ko ar­chy­vuo­se tūks­tan­čiai fo­tog­ra­fi­jų, tarp jų ne­ma­žai au­to­port­re­tų.

Įs­pū­din­go, dau­giau kaip dvie­jų met­rų ūgio kel­miš­kį Val­dą Kan­čaus­ką, stu­di­juo­jan­tį Šiau­liuo­se, bu­vo pa­ste­bė­jęs krep­ši­nio tre­ne­ris An­ta­nas Se­rei­ka. Ta­čiau krep­ši­nis Val­dui ta­po tik po­mė­giu. Ša­lia de­ši­nė­je Kel­mės ra­jo­no ta­ry­bos na­rys Vy­tau­tas Bar­kaus­kas, kai­rė­je vi­ce­me­ras Izi­do­rius Šim­kus.

Val­do KAN­ČAUS­KO as­me­ni­nės nuo­tr.

Tap­ti dai­nų šven­tės vi­deo re­ži­sie­riu­mi Val­das Kan­čaus­kas lai­ko di­džiau­siu sa­vo pa­sie­ki­mu.

Su Pa­sau­lio lie­tu­vių dai­nų šven­tės cho­reog­ra­fais Val­das Kan­čaus­kas pa­gerb­tas Lie­tu­vos pre­zi­den­tū­ro­je.

Val­das Kan­čaus­kas pa­mo­kas kar­tais ve­da ir gam­to­je.

Sau­sio try­lik­tą­ją mo­ky­to­jas Val­das Kan­čaus­kas ir jo mo­ki­niai pa­si­puo­šė neuž­mirš­tuo­lė­mis.

Kiek­vie­ną va­sa­rą dirb­da­mas „Žil­vi­čio“ vai­kų poil­sio sto­vyk­lo­je Val­das Kan­čaus­kas įsi­my­lė­jo jū­rą.

Val­do KAN­ČAUS­KO nuo­tr.

Val­do Kan­čaus­ko nuo­trau­ko­je pa­slap­tin­gai at­ro­do Kel­mės dva­ras.

Va­sa­ra pa­jū­ry­je.