Irakiečiai vadovavosi lietuvio instrukcijomis

Irakiečiai vadovavosi lietuvio instrukcijomis

Po pusmečio misijos Irake grįžęs Lietuvos karinių oro pajėgų (KOP) Aviacijos bazės Oro operacijų grupės vadas pulkininkas leitenantas Dainius Guzas šypsosi: Lietuva po Irako jam atrodo tarsi smaragdinis kraštas.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Mokė irakiečius

Trisdešimt devynerių metų Dainiui Guzui ši misija buvo pirmoji. Į Iraką pulkininkas leitenantas išskrido vasario mėnesį. Prisimena: vėliau visus šešis mėnesius akyse stovėjo jam mojuojantys žmona ir trys vaikai.

Pirmasis sustojimas — keturios dienos stovykloje Kuveite. Pirmieji įspūdžiai — generatorių triukšmas ir smėlis. Karštis dar nekepino — dieną temperatūra įšildavo iki 15— 20 laipsnių šilumos.

Iš Kuveito karininkas buvo pervežtas į stovyklą Bagdade, kur koalicijos Aviacijos mokymų komandos štabe praleido porą savaičių. Tuomet sulaukė pasiūlymo važiuoti į bazę šiauriau Bagdado — Tadži. Šioje bazėje jis, vienintelis lietuvis, tarnavo Sparno operacijų centro patarėju bei instruktoriumi skraidymui.

D. Guzas pastebi: Sadamo Huseino laikais irakiečiai kariai standartinių procedūrų nenaudodavo, juridinės bazės neturėjo: buvo tik patrankų mėsa. Dainiaus darbas buvo mokyti juos dirbti, planuoti, prižiūrėti techniką.

Kariai lietuviui sakė: „Irakiečiai gimsta gudrūs, bet išmokyti būti kvailiais“. Bet karininkui bendrą kalbą rasti pavyko.

Irake D. Guzas skraidė apie 10 valandų — kuomet irakiečiams trūkdavo žinių skrydžiams. Skraidydavo su sraigtasparniu Mi-8, tik naujausios modifikacijos, vadinamos Mi-171. Bet, pasak karininko, prietaisai, įranga Lietuvoje daug geresnė: irakiečiai tebenaudoja 50 metų senumo.

Savo misiją D. Guzas vadina sėkminga. Tik jos pradžioje įvyko incidentas: irakiečiai dėl kvalifikacijos stokos įskridę į dulkių debesį sudaužė sraigtasparnį: žuvo aštuoni žmonės. Prietaisai rodė, kad jie buvo nepasiruošę skrydžiui.

Išskirtinis bruožas — vaišingumas

„Aviatoriai, su kuriais dirbau, bendravo draugiškai, o ne su aviatoriais nebendravau“, — paklaustas apie vietinių nuotaikas, juokiasi D. Guzas.

Bet karininkas pastebėjo: kuomet skrisdavo sraigtasparnis būtent su Irako vėliava, vaikai griūdami bėgdavo ir mojuodavo.

Dainiaus teigimu, išskirtinis kolegų irakiečių bruožas — vaišingumas, kuris net vargindavo. „Kai tik nuvažiavau, ir prasidėjo: “Užeik, užeik. Vakarienės“. Atrodo, pabėgai, o jau skambina: “Tu turėtum važiuoti su mumis“, — pasakoja karininkas.

Su irakiečiais lietuvis bendravo angliškai, bet turėjo ir vertėją — oficialiems dokumentams versti. Vertėju dirbo atsargos generolas, Rusijoje baigęs aukštąją mokyklą bei Italijoje apsigynęs daktaro laipsnį.

Gyvenimo kontrastai

Grįžę iš Afganistano kariai pirmiausia įvardija į akis krintantį skurdą. Irake, pasak D. Guzo, skurdas nėra akivaizdus. Irakiečių išsilavinimo lygis nėra žemas, jie raštingi, apsiskaitę.

Skrisdamas virš Tigro ir Eufrato upių, lakūnas matė kanalų sistemą, augančius javus, kurių per metus nuimami keli derliai. Bet būdavo, kad 200 kilometrų ruože išvysdavo tik keletą traktorių, ir tuos pačius — stovinčius kieme. O laukuose — plušo moterys — su pjautuvais rankose.

„Kaimiečiai turi ir po tris moteris. Miestiečiai — po vieną. Moterys visame pasaulyje vienodos: nori daugiau dėmesio. Jei turi kelias moteris, privalai joms vienodai dėmesio skirti: kiekvienai pastatyti atskirą ir vienodą namą, nė vienos nenuskriausti. Kaimiečiams tą dėmesį skirti paprasčiau — visoms po pjautuvą...“ — šmaikštauja karininkas.

Dainiui vietiniai sakė: jei bent viena datulių palmė kieme auga, vadinasi, šeimininkas turi pinigų ir gerai gyvena.

Aukščiausia kasta Irake — prieinantys prie naftos. O skurdo ir prabangos kontrastas — ženklus. Ypač, tarp kaimiečių ir gyvenančių Bagdado centre. Prie upės palmių giraitėse stovinčių namų su vitražais pavydėtų ir vakarietis.

Karštis — per 50 laipsnių

„Ištikimi“ karių palydovai misijoje Irake — karštis ir dulkės. Aukšta temperatūra šalyje pradėjo kilti jau nuo gegužės mėnesio. Dainius savo akimis termometre matė gyvsidabrio stulpelį ties +51.

Ištverti karštį padeda tai, kad oras sausas, drėgmės beveik nėra. Karininkas juokauja: pučiantis vėjas Irake primena plaukų džiovintuvą: visai negaivina. Naktimis oras „atvėsta“ iki +38.

„Lietuvoje gerai — yra šalto vandens. O ten ir šaltas vanduo — karštas. Nori atsigaivinti, atsuki — saugokis, kad neapsiplikintum“, — juokiasi karininkas.

Pasak D. Guzo, praeita žiema Irake buvo labai sausa, lijo tik porą kartų ir nepriplakė dulkių. Kiekvieną savaitę kildavo dulkių audros ir tęsdavosi po kelias dienas — tokie metai buvo tik apie 1960-uosius.

Dainius šypsosi: dabar, grįžęs namo, kartais tarsi mažas vaikas laksto po lietų.

Po Irako karininkui Lietuva — tarsi smaragdinė šalis. Dainiui irakietis draugas, pamatęs Lietuvos nuotraukas, konstatavo: „Pas jus — žalia dykuma“. O išvažiuojant pavydėjo: “Vėl į savo žaliąją dykumą išvažiuoji?“

Pavojaus nesureikšmina

Dainiui tarnaujant misijoje, Afganistane žuvo lietuvis karys. Mirtis D. Guzo požiūrio į misiją nepakeitė. Karininkas įsitikinęs — lietuvius kažkas saugo, nes per visą misijų laikotarpį žuvo du lietuviai, o Estija, nors ir mažesnė šalis, jau palaidojo penkis karius.

„Irake žmonės kariauja trisdešimt metų — nuo karo su Iranu. Čia pastoviai šaudo. Mano žmona, kirpėja, klausė, kaip į tai reaguoju. O aš jos paklausiau: “Kai su žirklėmis kerpi plaukus, ar labai nervina žirklių češkėjimas?“

Juk kiekvieną darbą lygi kažkoks garsas. Jei šalia sprogo bomba — lygiai tas pats. Atsitiktinių kulkų kariai yra radę lovoje. Man neteko: esu radęs prie slenksčio. Tiesiog nekreipi dėmesio. Jei lemta būti pakartam — nenušaus„, — pavojaus nesureikšmina D. Guzas.

Karininkas nekomentuoja, ar reikia lietuvius siųsti į misijas Afganistane ir Irake. Tai, pasak D. Guzo, politikų, matančių valstybės strategiją, darbas.

Paklaustas, jei būtų galimybė dar vienai misijai, ar vyktų, D. Guzas juokiasi: „Kadangi gali skaityti mano žmona, sakysiu, kad ne“.

Tik prisipažįsta, kad nelabai norėtųsi grįžti į tas pačias pareigas, nes darbo buvo itin daug: darbo diena tęsdavosi nuo 6 ryto iki 11 vakaro. Ir — be išeiginių.

Pavargo nuo karo

„Gyvenimas verda: griauna — stato — griauna“, — taip Irako kasdienybę apibūdina D. Guzas. Pasak karininko, žmonės, su kuriais bendravo, džiaugiasi, kad baigėsi S. Huseino era.

„Jie sakė: galbūt ateis laikas, ir pailsėsime nuo karo. Su manimi dirbę irakiečiai iš “dūšios“ kariauja dėl taikos. Keliems draugams buvo 40— 45 metai: jie visą gyvenimą gyveno kare. Vienas suskaičiavo: iš Karo mokyklos laidos likęs vienas.

Jie irgi turi šeimas: kiekvieną dieną skambindavo. Visi žmonės turi jausmus. Jie irgi ne mediniai. Ir dar karštesni už mus„, — sako D. Guzas.

SĖKMĖ: Grįžęs iš misijos Dainius Guzas džiaugiasi, kad su irakiečiais pavyko rasti bendrą kalbą.

IŠBANDYMAS: Lietuvos karinių oro pajėgų (KOP) Aviacijos bazės Oro operacijų grupės vadui pulkininkui leitenantui Dainiui Guzui misija Irake buvo pirmoji. Karininkas Tadži bazėje buvo vienintelis lietuvis tarp amerikiečių ir irakiečių.

Jono TAMULIO nuotr.

DARBAS: Pulkininkas leitenantas Dainius Guzas misijoje Irake su kolegomis.

PALMĖ: Vietiniai Dainiui Guzui sakė: jei bent viena datulių palmė kieme auga, vadinasi, šeimininkas turi pinigų ir gerai gyvena.

Nuotr. iš Dainiaus GUZO albumo