Naujausios
Gerumo akcijos kelias
Pradžia liūdnais 2009-ųjų krizės metais. Jolita dirbo įmonės „Lietuvos dujos“ Šiaulių filiale. Įmonė suorganizavo idėjų banką. „Vienur kokią šeimą parėmė. Mums kilo mintis, kad turime daug vaikų namų. Ir aš nuvažiavau į „Šaltinį“. Nuo jo ir pradėjome, nuo vaikučių“, – prisimena moteris.
Pradžia kukloka, bet visai neblogai sekėsi. Iš pradžių buvo daug skeptikų. Darbuotojai – vieni vyrai, buvo visokio požiūrio, kad ir jų vaikams visko trūksta. Tačiau po akcijos dujininkus vaikai pakvietė į koncertuką, visiems labai patiko.
„Taip prasidėjo mūsų draugystė. Tačiau greitai supratome, kad tiems vaikams didžiausia dovana, kad mes ateidavome, jiems reikia žmonių. Jie visko turi – ir maisto, ir daiktų. Pradėjome ieškoti socialinės pagalbos stokojančios šeimų“, – pasakojo Jolita.
Kitais metais „Lietuvos dujos“ organizavo akciją paremti Vilniuje nemokamai žmones maitinančią valgyklą. Filialų prašė atsiųsti rankdarbių, kuriuos aukcione pardavinėjo, o gautus pinigus skyrė valgyklai. Jolita siuvo lėles, kurios sėkmingai buvo parduotos aukcione.
„Bet mums to buvo maža ir mes vėl važiavome pas vaikus“, – šypsosi moteris.
Ji kreipėsi į miesto Socialinių paslaugų centrą, ir ten jiems pasiūlė bendradarbiauti su socialine darbuotoja ir jos kuruojamomis šeimomis. Prasidėjo nauja draugystė.
Žmonės įmonėje keitėsi, po kelerių metų ta veikla atslūgo, tačiau dalis bendradarbių norėjo tęsti.
Moterį maloniai stebino, kaip žmonės labai nuoširdžiai rinko pinigus, patys pamatė rezultatus – surinkdavo nemažas sumas. Pirko skalbimo mašinas, virykles, spintas, baldus. Jolita net neprisimena, kiek dviaukščių lovų buvo nupirkta, nes paprastai tose šeimose daug vaikų.
„Buvo ir nusivylimo. Į kokį penktą aukštą mūsų vyrai velka viryklę ar sofą. Ateiname, o mama girta. Nerodo jokių pastangų. Atvažiuodavo vyrai darbo metu su aprangomis, dujų transportu. Aš aiškinu, kad čia ne įmonės parama, o patys žmonės savo valia renka pinigus ir Kalėdoms jums dovanoja dovanas. Sako: o ką jums čia reiškia. Nesulaukėme ne tik dėkingumo, bet net džiaugsmo. Kokius ketverius metus šefavome tas šeimas“, – pasakoja Jolita ir apie patirtus nusivylimus.
Ten jų laukia
Kartą moteris Šiaulių rajono savivaldybės kaimiškojoje seniūnijoje ant durų pamatė užrašą „Socialinė darbuotoja“. Užėjo pas ją. Nuo to karto pradėjo bendradarbiauti su socialine darbuotoja Zinaida Baltramaitiene. Jolita iš socialinės darbuotojos gauna vaikų, augančių socialinės rizikos šeimose Aukštelkės, Pakapės, Vinkšnėnų, Sutkūnų, Lingailių, Toliočių kaimuose, sąrašą su įvardintais jų troškimais.
Lapkričio pabaigoje šį sąrašą kartu su kukliu kvietimu prisidėti prie gerumo akcijos moteris išsiuntinėja elektroniniu paštu savo bičiuliams, pažįstamiems, bendraminčiams, akciją viešina socialiniuose tinkluose.
„Pamatėme – ten mūsų laukia. Vaikai atvirukų, padėkų, darbelių pridarę visokių. Pamatėme skurdo didelio, tačiau namus rasdavome iščiustytus. Aišku, čia ir socialinės darbuotojos indėlis buvo, kad jie pasitempdavo, bet rasdavome ir blaivius, ir viralu kvepėdavo, sofos užklotos kuo nors. Ateini, tavęs laukia su šypsenomis. Tos šeimos socialinės rizikos, matosi, kad jose alkoholio bėdos eina iš kartos į kartą. Dauguma mamos vienos augina vaikus“, – dalijasi savo patyrimais.
Taip iki iki 2015-ųjų. Įmonę reorganizavo, darbuotojai išsiblaškė, Jolita perėjo dirbti į Regioninės plėtros departamentą. Tačiau gruodžio pradžioje buvę dujininkai ir vėl jai skambina: „Jolita, ar ką nors darysi“.
Svajonių dovana – žadintuvas
Lapkričio pabaigoje Jolita vėl rašė laišką socialinei darbuotojai – ar šiais metais galime draugauti.
Jolita gavo apie 10 šeimų vaikų sąrašą, kuriame – vaikų vardai, amžius ir poreikis. Moteris vardija: vienam vaikui reikia paltuko, kitam visko, nes gyvena labai skurdžiai. Kaimo vaikai kuklūs. Jiems reikia batų, nori sportinio kostiumo, jie neprašo žaislų, na, nebent apie „Lego“ koks vaikas pasvajoja.
„Septynmetė mergaitė paprašė žadintuvo. Kai socialiniuose tinkluose paskelbiu apie akcijos rezultatus, atsiranda vis naujų žmonių norinčių prisidėti. Sūnaus pirmoji mokytoja prisijungė. Ji turėjo gražų rožinį žadintuvą ir atidavė, pririnkome tai mergaitei visokių gražių drabužėlių. Sužinojome, kol susiruošėme važiuoti, ją paėmė iš mamos, nes rado ją visiškai girtą. Mergaitę laikinai globoja giminaičiai. Net verkiau, kai socialinė darbuotoja pasakė, kad mažylės dėdė parašė, jog mergaitė, gavusi dovanas, pasakė: šiandien laimingiausia diena gyvenime. Ji gavo žadintuvą, kurio labai norėjo, nes pramiega į mokyklą“, – jautriai pasakojo moteris.
Jolitos akyse kai kurie vaikai jau užaugo. Kaip pati sako, atvykus pirmą kartą, rado „pipiriuką“, o dabar atvažiavus sutinka aukštą dailią paauglę. Vaikai apsikabina, pasakoja savo patirtis. Taip pat ir mamos, kartais pasidžiaugia susiradusios darbą.
Padėti vaikams pavyksta pasitelkti vis daugiau bendraminčių. Moteris pabrėžė, kad neima bet kokių daiktų. Ji veža vaikams ne labdarą, o dovanoja dovanas, ir jos turi būti kokybiškos.
Savo kontoroje moteris renka dėžutes nuo kopijavimo popieriaus. Dovanoms pakuoti.
„Kai perku baldus, nueinu pas pardavėją, jis paderina su savo vadovybe. Paaiškinu, kad mes labdarai perkame, neužtenkame, kiek galėtų mums nuleisti. Kai nuleidžia, žiūrime, kad dar koks reikalingas dalykas išeina. Kažkada pirkome dviaukštę lovą, liko dar ir mažylio maniežui.“
Žmonių pasitikėjimas jaudina
Jolita pastebėjo, kad šiemet ypatingai daug buvo norinčių prisidėti prie jos akcijos. Daiktus kaupė namų garaže. Pritrūko laiko. Dalį dovanėlių nuvežė Motinos Teresės namuose gyvenančių šeimų vaikams.
O dovanas kaimiškosios seniūnijos vaikams šįmet pati nuvežti negalėjo. Nuvežė į seniūniją ir perdavė socialinei darbuotojai. Buvo sutarusios į šeimas važiuoti penktadienį, tačiau nuo trečiadienio sugriežtinus karantiną, sumanymo teko atsisakyti.
„Pirmadienį, antradienį dar dirbau, o trečiadienį keliauti nebegalima. Pirmadienį verčiausi per galvą visą naktį, kad kaip įmanoma supakuoti dovanas ir nuvežiau socialinei darbuotojai. Ji vistiek lanko šeimas ir išvežiojo joms. Visas šis procesas – tai vieno žmogaus darbas, aš neturiu organizacijos, man pritrūksta laiko“, – sakė gerumo ambasadorė.
Moterį stebina vis daugiau norinčių prisidėti prie jos gerų darbų akcijos. Jolita daug metų dainuoja chore „Bičiulis“. Leido knygą 2013 metais mirusio choro vadovo Stasio Žalalio atminimui. Ieškodama informacijos, jį pažinojusių žmonių, komentaruose rado jo buvusių studentų, surinko jų atsiminimus.
„Tą knygą parašėme ir pristatinėjome Kuršėnų meno mokykloje, o jai tuo metu vadovavo Ilona Vaičiulienė, buvusi maestro studentė. Šiais metais ji pati dosniai prisidėjo prie akcijos Ji patikėjo manimi, skyrė nemenkus pinigus. Kita buvusi maestro studentė Rūta Meškonytė Martinkėnienė seka mano veiklas socialiniuose tinkluose ir šiemet pati panoro prisidėti dovanomis. Atvyko net iš Pasvalio rajono Pumpėnų su dukryte ir vyru! Atvežė puikių dovanėlių vaikams – drabužėlių, stalo žaidimų, žaislų, saldumynų bei triratuką, paspirtuką ir arkliuką. Kita mieste žinoma, tačiau kukli šeima ne tik finansiškai parėmė mūsų akciją, bet ir skyrė daug dovanų – barbių, aksesuarų mergaitėms, knygų. Kai tiek daug aukoja, aš jaučiuosi skolinga. Kaip nepavesti, kaip pateisinti, kad aš tikrai viską sąžiningai darau. Tie žmonės nėra mano artimi bičiuliai, jų pasitikėjimas mane labai jaudina“, – pakylėtai kalbėjo Jolita.
Namų šiluma – į Londoną
Jolitos šventų Kalėdų dienos šiais metais bus kuklios – švęs dviese su vyru. Abu vaikai gyvena Londone, jau pusantrų metų jų nematė. Tačiau Britanijos sostinėje įsikūrusius vaikus jau pasiekė mamos siuntinys. Į jį Jolita ne tik prideda įvairių namuose gamintų gerybių, tačiau kiekvieną daiktą atskirai supakuoja, prirašo raštelių, kad svetimoje šalyje gyvenančias atžalas nors kiek sušildytų tėvų namų šiluma.
Jolita Donėlienė turi labai konkrečią profesiją – inžinierė mechanikė. Ne vienerius metus dirbo televizorių gamykloje konstruktore, kol gamykla subyrėjo. Teko išbandyti įvairių darbų.
Be kasmet gerumo akcijų organizavimo, ji apsčiai turi ir visuomeninės veiklos – yra K. Donelaičio draugijos, šv. Kazimiero ordino organizacijos narė, dainuoja „Bičiulių“ chore.
