Iš Indijos grįžo pasikeitęs

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Ser­žas Sta­pon­kus – nuo­lat ke­ly­je.
Šiau­lie­tis Ser­žas Sta­pon­kus tris mė­ne­sius sa­va­no­ria­vo In­di­jo­je – mo­kė ko­le­džo stu­den­tus gy­ve­ni­mo pa­mo­kų. Iš­mo­ko ir pa­ts: džiaug­tis tuo, ką tu­ri, gy­ven­ti čia ir da­bar. Po de­šim­ties me­tų išė­jęs iš dar­bo mo­kyk­lo­je, Ser­žas "per­kro­vė" gy­ve­ni­mą ir įgy­ven­di­no sva­jo­nę.

Trys sva­jo­nės

Ser­žas – tar­si gy­vas si­dab­ras. Su­si­tin­ka­me Kur­tu­vė­nuo­se, kur iš Aukš­tel­kės at­vy­ko su sto­vyk­lau­jan­čiais moks­lei­viais. Grį­žęs iš In­di­jos, jau spė­jo pa­ke­liau­ti, pa­skau­tau­ti, pa­dai­nuo­ti, su­da­ly­vau­ti "Run­way Run" bė­gi­me, mo­kyk­lo­se pa­si­da­ly­ti ke­lio­nės įspū­džiais.

"Ke­lio­nės pra­džia bu­vo sva­jo­nė", – sa­ko Ser­žas. O sva­jo­nės bu­vo trys. Pa­ma­ty­ti In­di­ją ir pa­pa­sa­ko­ti vai­kams is­to­ri­ją ne iš va­do­vė­lių, te­le­vi­zi­jos, o pa­čiam "pa­čiu­pi­nė­jus". Nuei­ti į šv. Jo­kū­bo ke­lią. Ir – pa­ra­šy­ti ma­gist­ro dar­bą.

Praė­ju­sių me­tų ru­de­nį Ser­žas išė­jo iš mo­kyk­los, kur dir­bo is­to­ri­jos mo­ky­to­ju, ir "su kau­pu" įgy­ven­di­no pir­mą­ją sva­jo­nę.

No­rą iš­pil­dy­ti pa­dė­jo ne­ti­kė­tai pa­sie­ku­si ži­nia apie pro­jek­tą: tris mė­ne­sius sa­va­no­riau­ti – mo­ky­to­jau­ti – In­di­jo­je.

"Ko dau­giau be­no­rė­ti!" – ap­si­džiau­gė S. Sta­pon­kus. Iš Lie­tu­vos į In­di­ją vy­ko še­šie­se, ke­tu­ri sa­va­no­riai bu­vo iš Šiau­lių.

Nau­juosius me­tus Ser­žas su­ti­ko lėk­tu­ve.

"Sa­ko, kaip su­tik­si Nau­juosius me­tus, to­kie ir bus me­tai. Gal­vo­ju, ir vėl pri­si­dir­bau, ir vėl bus ke­lio­nių me­tai", – juo­kia­si Ser­žas.

Tre­čią va­lan­dą nak­ties Mum­ba­jaus oro uos­te bu­vo ra­mu ir gai­vu.

In­di­jos oro uos­tai, sa­ko Ser­žas, la­bai pra­šmat­nūs, tur­tin­gi, iš­puoš­ti fres­ko­mis, iš­tai­gin­gi: "Iš pra­džių pa­si­ti­ko pra­ban­ga – ne vel­tui ša­lis lai­ko­ma vie­na tur­tin­giau­sių pa­sau­ly­je, tu­rin­ti dau­giau­siai auk­so at­sar­gų. Nors vaikš­tant po gat­ves to ne­pa­sa­ky­tu­mei."

Išė­jęs iš oro uos­to pa­ma­tė bet kur mie­gan­čius žmo­nes, val­ka­tau­jan­čius šu­nis. Kaž­kas kū­re­no lau­žą, kaž­kas ga­mi­no mais­tą – tie­siog ant as­fal­to.

"Kaip jie iš­gy­ve­na, sun­ku su­vok­ti. Jų lai­mė – gy­ven­ti čia ir da­bar, džiaug­tis tuo, ką tu­ri", – sa­ko Ser­žas.

Die­ną jau svi­li­no per 30 laips­nių karš­tis. Prieš iš­vyks­tant na­mo ter­mo­met­ro stul­pe­lis bu­vo šok­te­lė­jęs iki 40.

Karš­tis, dau­gy­bė žmo­nių ir triukš­mas – toks pir­ma­sis Mum­ba­jaus įspū­dis. Tik sig­na­lai ir vai­ruo­to­jų šeš­ta­sis po­jū­tis le­mia, kad eis­mo chao­se at­si­ran­da tvar­ka.

Ne­ti­kė­ti su­si­ti­ki­mai

Į In­di­ją at­vy­kę sa­va­no­riai pir­miau­sia mo­kė­si pa­tys. De­šim­ties die­nų ap­mo­ky­mai vy­ko maž­daug už 150 ki­lo­met­rų nuo Mum­ba­jaus – eko­gy­ven­vie­tė­je.

Šią vie­tą Ser­žas va­di­na ro­ju­mi. Žmo­nės pa­tys da­ro ply­tas, per­dir­ba plast­ma­sę ir ga­mi­na ku­rą, kar­vių mėš­las virs­ta du­jo­mis, jas kū­re­na ir ga­mi­na mais­tą. Va­ži­nė­ja ne­di­de­liais elekt­roau­to­mo­bi­liais. Tu­ri sa­vo jo­gos, ajur­ve­dos mo­kyk­las.

Sa­va­no­riai mo­kė­si "Li­fe skills" – gy­ve­ni­mo pa­mo­kų. Mo­ky­mai, sa­ko Ser­žas, pra­ver­tė ir pa­čiam. Jo nuo­mo­ne, to­kias pa­mo­kas tu­rė­tų iš­girs­ti kiek­vie­nas mo­ki­nys Lie­tu­vo­je.

Gy­ve­ni­mo pa­mo­kos apė­mė dau­gy­bę da­ly­kų: stre­so, su ku­riuo vai­kai su­si­du­ria kas­dien, sto­da­mi prieš kla­sę, lai­ky­da­mi eg­za­mi­nus, val­dy­mą, gy­ve­ni­mo tiks­lus, pa­si­rin­ki­mus, dis­cip­li­ną, po­zi­ty­vų mąs­ty­mą.

Pas­kai­to­se iš­gir­do, kad in­dai la­bai jaut­rūs, sa­vi­žu­dy­bių skai­čius ša­ly­je siau­bin­gas. To­dėl sa­va­no­rių mo­ky­mai ir bu­vo skir­ti pa­ro­dy­ti, kaip su­val­dy­ti stre­są, at­si­pa­lai­duo­ti.

"Ieš­ko­jo­me prie­žas­čių, ko­dėl in­dai tu­ri tiek ma­žai sva­jo­nių, ko­dėl to­kie už­da­ri. Dėl ne­leng­vo gy­ve­ni­mo. Mes pa­sa­ko­ja­me apie Mas­lou po­rei­kių pi­ra­mi­dę: mais­tas, iš­gy­ve­ni­mas, būs­tas ir t.t. Mums be­pi­gu, tu­rint būs­tą, mais­tą, siek­ti ki­tų tiks­lų – dar­bo, sva­jo­nių, sa­va­no­rys­tės. Jiems svar­bu pa­ten­kin­ti apa­ti­nius po­rei­kius, kad ga­lė­tų sva­jo­ti apie ki­tus."

Grį­žęs na­mo, su­si­ti­ki­muo­se su moks­lei­viais Ser­žas pa­ro­do ba­sus spor­tuo­jan­čius, žai­džian­čius vai­kus. Nors pa­skui ten­ka vaikš­čio­ti su­bin­tuo­tais pirš­tais, vai­kai sau­go ava­ly­nę, tau­po pi­ni­gus ki­tiems tiks­lams.

Eko­gy­ven­vie­tė­je sa­va­no­riai pa­ty­rė stul­bi­nan­čių aki­mir­kų. Į ke­lio­nę S. Sta­pon­kus bu­vo pa­siė­męs do­va­nų gau­tą Rad­ha­nat­ha Sva­mio kny­gą "Ke­lio­nė na­mo". Ame­ri­kie­tis, ta­pęs hin­duis­tų vie­nuo­liu, pa­sa­ko­ja sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją, kaip ieš­ko­jo Die­vo. Kaip ke­lia­vo pa­siė­męs lū­pi­nę ar­mo­ni­kė­lę – Ser­žas ir­gi bu­vo įsi­dė­jęs lū­pi­nę ar­mo­ni­kė­lę. Kaip tran­za­vo Eu­ro­po­je – Ser­žas ir­gi tran­za­vo. Kaip nu­ke­lia­vo sa­vęs ieš­ko­da­mas į In­di­ją.

"Gal­vo­ju, ir aš į In­di­ją at­vy­kau! O bū­nant ap­mo­ky­muo­se prie mū­sų priė­jo žmo­gus, ku­riam vi­si pa­gar­biai len­kė­si, jis pa­lai­mi­no. Pa­si­ro­do, tai tas pa­ts žmo­gus, pa­ra­šęs kny­gą! Ir kaip ne­si­ste­bė­ti pa­sau­liu!"

Neį­ti­kė­ti­ną su­ta­pi­mą pa­ty­rė ir kar­tu mo­ky­to­ja­vęs drau­gas. Jis prieš iš­va­žiuo­da­mas klau­sė­si gar­saus mo­ty­va­to­riaus Jay Shet­ty, tu­rin­čio dau­gy­bę pa­se­kė­jų. Ir eko­gy­ven­vie­tė­je pa­ma­tė – vaikš­to JIS!

Mums be­pi­gu, tu­rint būs­tą, mais­tą, siek­ti ki­tų tiks­lų – dar­bo, sva­jo­nių, sa­va­no­rys­tės. Jiems svar­bu pa­ten­kin­ti apa­ti­nius po­rei­kius, kad ga­lė­tų sva­jo­ti apie ki­tus.

Mo­ky­to­jo pres­ti­žas

Nors Ser­žas la­bai no­rė­jo dirb­ti In­di­jos mo­kyk­lo­je, te­ko mo­ky­ti vy­res­nius – 17–18 me­tų stu­den­tus tarp­tau­ti­nia­me ko­le­dže, bū­si­mus stiuar­dus.

Dau­giau­siai lai­ko S. Sta­pon­kus pra­lei­do Ke­ra­los vals­ti­jo­je. Gy­ve­no ne­to­li Ko­čio, In­di­jos mas­tais ne­di­de­lia­me mies­te­ly­je su maž­daug 30 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų. Vie­ti­niams bal­tao­džiai at­ro­dė tik­ra eg­zo­ti­ka – jie la­bai ger­bia­mi, ypač – mo­ky­to­jai! Nors mo­ky­to­jo at­ly­gi­ni­mas In­di­jo­je nė­ra di­de­lis, bet pres­ti­žas – di­džiu­lis.

Sa­va­no­rius kvies­da­vo ren­gi­niuo­se įteik­ti do­va­nas, pri­zus. Itin gei­džia­mas da­ly­kas bu­vo sel­fis ar drau­gys­tė feis­bu­ke.

Sa­va­no­riai stu­den­tams pa­dė­jo kur­ti tiks­lus, atei­ties sva­jo­nes. In­dams apie tai sun­ku kal­bė­ti, tik vie­nas ki­tas at­sa­ko: su­si­ras­ti dar­bą.

Vie­no iš stu­den­tų Ser­žas tei­ra­vo­si, kuo už­sii­ma tė­vai. In­das paaiš­ki­no: au­gi­na gy­vu­lius, bet jis no­rė­tų ki­to­kio gy­ve­ni­mo – baig­ti moks­lus, da­ry­ti vers­lą. Jau­ni­mui svar­bu iš­trūk­ti iš kai­mo, dau­ge­lis sva­jo­ja va­žiuo­ti į did­mies­tį.

Šiau­lie­tis at­krei­pė dė­me­sį, kad pro­fe­si­jos In­di­jo­je pa­vel­di­mos. Pas vais­ti­nin­ką, gy­dy­to­ją ant sie­nos pa­ka­bin­ti pro­se­ne­lio, se­ne­lio, tė­vo po­rtre­tai: atei­ty­je ka­bės ir to, ku­ris da­bar iš­ra­ši­nė­ja ka­bi­ne­te vais­tus.

Tas pa­ts par­duo­tu­vė­je: in­das pa­si­ka­bi­nęs al­to­rė­lį, o prie jo vi­sa šei­mos di­nas­ti­ja – pre­ky­bos vers­las.

Tra­di­ciš­kai pa­da­vė­jais, ka­si­nin­kais, bu­hal­te­riais dir­ba vy­rai, bet po tru­pu­tį at­si­ran­da ir mo­te­rų.

Dar ir da­bar In­di­jo­je ga­li­ma nu­si­pirk­ti nuo­ta­ką, jau­nie­ji ne­ma­to vie­nas ki­to iki ves­tu­vių – ant­ras pu­ses su­ran­da tė­vai. Bet ši tra­di­ci­ja pa­ma­žu nyks­ta, tuo­kia­ma­si ir iš mei­lės.

Vai­ki­nas su mer­gi­na su­si­ka­bi­nę ne­vaikš­to, tik pa­si­slė­pę pa­lai­ko ran­ką. Pa­ma­tę žvilgs­nį, pa­si­trau­kia, kaip pri­gau­ti vai­kai.

Sau­lė­te­kis ar šiukš­lės?

Kas yra Lie­tu­va, ne­ži­no­da­vo 99 pro­cen­tai ir dau­giau su­tik­tų in­dų. Pa­var­gęs nuo ban­dy­mų aiš­kin­ti, iš kur at­vy­kęs, Ser­žas sa­ky­da­vo pa­pras­čiau: Šiau­rės Eu­ro­pa, Ry­tų Eu­ro­pa ar­ba tie­siog Eu­ro­pa.

Kas yra Lie­tu­va, ži­no­jo mo­kyk­los, į ku­rią šiau­lie­tis su sa­va­no­rė­mis iš Pran­cū­zi­jos ir Ja­po­ni­jos bu­vo nuė­jęs ves­ti ke­lių pa­mo­kų, di­rek­to­rius.

S. Sta­pon­kui bu­vo itin smal­su pa­ma­ty­ti, kaip mo­ko­si In­di­jos moks­lei­viai. Pa­ma­tę at­vy­kė­lius, vai­kai iš­kart pri­glu­do prie lan­gų, mo­ja­vo, šyp­so­jo­si.

"Pa­mo­kos pa­tį pri­pil­do. Kar­tais mo­ky­to­jas išė­jęs iš pa­mo­kų jau­čia­si iš­se­kęs, be jė­gų. Bet jei išei­ni pa­ky­lė­tas, įkvėp­tas, su­pran­ti, kad ir vai­kai bu­vo pa­ky­lė­ti, kaž­ką iš­mo­ko, ir pa­ts ga­vai at­ga­li­nį ry­šį."

Pris­ta­ty­da­mas ke­lio­nę Lie­tu­vos moks­lei­viams, S. Sta­pon­kus pa­ro­do skaid­rę: jo­je pa­vaiz­duo­ta te­kan­ti sau­lė ir šiukš­lės. Moks­lei­vių klau­sia, į ką jie pir­miau­sia krei­pia dė­me­sį. Dau­gu­ma at­sa­ko, jog į šiukš­les, bet yra ir to­kių, ku­rie pir­miau­sia gė­ri­si sau­lė­te­kiu.

Ser­žas ne kar­tą įsi­ti­ki­no: vis­kas pri­klau­so nuo po­žiū­rio.

Prieš vyk­da­mas į In­di­ją bu­vo ne kar­tą gir­dė­jęs, kad ten ko­ne vi­si va­gys. Šį ste­reo­ti­pą pa­nei­gė vieš­na­gė lūš­ny­nuo­se, kur Ser­žas už­su­ko į kie­mą. Drau­gai, ėję kar­tu, ne­li­ko – pa­bū­go.

Ser­žą ne­tru­kus ap­spi­to gau­ja vai­kų, vy­res­ni pa­pra­šė paau­ko­ti.

Šiau­lie­tis sa­ko, kad ke­le­tą aki­mir­kų bu­vo ne­jau­ku: pi­ni­gai, do­ku­men­tai, te­le­fo­nas.

"Dai­riau­si, kad kas nors į ki­še­nę ne­lįs­tų, pri­si­klau­sęs vi­so­kiau­sių is­to­ri­jų. Pa­sa­kiau, kad pi­ni­gų ne­duo­siu, bet ga­liu pa­mo­ky­ti žai­di­mų – pra­ver­tė pa­tir­tis, gau­ta mo­kyk­lo­je, skau­tau­jant. Pa­žai­dę ke­lis žai­di­mus, vai­kai bu­vo lai­min­gi, pa­ten­kin­ti, fo­tog­ra­fa­vo­si, ly­dė­jo pu­sę ki­lo­met­ro ir da­vė pen­kis!"

Skir­tu­mai ne­truk­do

"Ko­kia ta In­di­ja? Iš In­di­jos grįž­ta dvie­jų ti­pų žmo­nės. Vie­ni sa­ko, kad ša­lis pur­vi­na, nie­ka­da ne­be­no­rė­tų ten grįž­ti, ki­ti grįž­ta nu­švi­tę ir no­ri va­žiuo­ti vėl", – sa­ko šiau­lie­tis.

Ser­žas sa­ko pa­ma­tęs abi In­di­jas. Ne­nuš­vi­to, bet ti­ki – tik­rai su­grįš.

"Gal­būt per daug esu "su­ga­din­tas", pa­veik­tas is­to­ri­jos ir gy­ve­ni­mo, kri­tiš­kai žiū­riu į daug da­ly­kų, kaip ir į re­li­gi­jas – tu­riu su­si­for­ma­vęs sa­vo ma­ty­mą."

Šiau­lie­čiui knie­tė­jo pa­čiam vis­ką "pa­čiu­pi­nė­ti": gau­ti taš­ką ant kak­tos, pa­lai­mi­nus, pa­ra­gau­ti pra­sa­dą, lai­min­tą mais­tą.

Vals­ti­jo­je, ku­rio­je S. Sta­pon­kus gy­ve­no, vy­rau­ja hin­duiz­mas, is­la­mas, krikš­čio­ny­bė. Sto­vi me­če­tės, hin­duis­tų šven­tyk­los, žmo­nės vaikš­to pa­si­ka­bi­nę kry­že­lius.

Ne­to­li S. Sta­pon­kaus gy­ve­na­mo­sios vie­tos vei­kė baž­ny­čia, kur kiek­vie­ną penk­ta­die­nį krikš­čio­nys da­ly­da­vo mais­tą – ne­svar­bu, ti­kin­tis ar ne, ka­ta­li­kas ar hin­duis­tas.

"Jiems ne­truk­do skir­te­ny­bės. Net svas­ti­ką ir kū­jį su pjau­tu­vu ša­lia ma­tai. Ko­mu­nis­tų būs­ti­nė su vė­lia­vo­mis, o ša­lia užei­ga, kur par­duo­da­ma "Mein Kampf", – sa­ko Ser­žas.

Ser­žui bu­vo ki­lu­si min­tis nuei­ti pa­gie­do­ti vie­tos baž­ny­čio­je. Nusp­ren­dė pri­si­sta­ty­ti kle­bo­nui, pa­si­sa­ky­ti, kad Lie­tu­vo­je gie­do­jo cho­re baž­ny­čio­je, ir pa­si­tei­rau­ti, ar ga­li gi­ta­ra pa­gro­ti gies­me­lę. Nuė­jęs į mi­šias ir iš­gir­dęs rit­min­gą, tran­kią mu­zi­ką, su­pra­to: su sa­vo gies­me­le "neį­si­pai­šy­si".

Šiau­lie­čio dė­me­sį pa­trau­kė ir va­ka­ri­nė krikš­čio­nių pro­ce­si­ja: prie­ky­je ėjo or­kest­ras su triū­bo­mis ir būg­nais, pa­skui – žmo­nės su žva­kė­mis, ta­da va­žia­vo iš­puoš­tas au­to­mo­bi­lis su pa­gar­bos ženk­lais vie­nam iš šven­tų­jų, pa­skui jį se­kė bal­tai iš­si­puo­šu­sios mer­gai­tės su an­ge­liu­kais, ku­ni­gas su šven­čiau­siuo­ju.

"In­di­ja tur­tin­ga sa­vo die­vu­kais, ant kiek­vie­nos san­kry­žos pa­ma­ty­si šven­tyk­lą, ar tai bū­tų krikš­čio­nių, ar hin­duis­tų. Šven­tyk­lo­se dau­gy­bė be­si­mel­džian­čių žmo­nių. Bet baž­ny­čia, nors ir ka­ta­li­kų, vi­sai ki­tų tra­di­ci­jų."

Sten­gė­si vis­ką iš­ban­dy­ti

S. Sta­pon­kus In­di­jo­je sten­gė­si kuo dau­giau pa­ma­ty­ti, pa­ra­gau­ti, iš­ty­ri­nė­ti, kuo iš­sa­miau pa­žin­ti ša­lį.

Ėjo pa­žiū­rė­ti ir Ho­li­vu­do bei Bo­li­vu­do fil­mų. Prieš fil­mą gie­da­mas him­nas. Žiū­ro­vai į sce­nas rea­guo­ja la­bai emo­cio­na­liai. Kai bu­vo nu­žu­dy­tas prie­šas, plo­jo at­si­sto­ję iš džiu­ge­sio.

Va­žia­vo gar­siuo­ju Mum­ba­jaus trau­ki­niu. Jud­riau­sia pa­sau­lio sto­tis per die­ną ap­tar­nau­ja per 7 mi­li­jo­nus žmo­nių. Trau­ki­nys dar net ne­sus­to­ja, kai žmo­nės jau li­pa į vi­dų – ki­ti dar ne­spė­ja iš­lip­ti.

Te­ko iš­mok­ti grum­ty­nių pra­džia­moks­lį: "Bu­vo ne pi­ko me­tas, bet vis tiek al­kū­nė­mis žmo­nės kuo sku­biau brau­na­si į vi­dų, nes trau­ki­nys ten tik­rai ne­lau­kia. Pa­vy­ko į va­žiuo­jan­tį trau­ki­nį įšok­ti ir iš va­žiuo­jan­čio iš­šok­ti. Grei­tis di­de­lis, iš­ki­šau gal­vą – ša­lia stul­pai le­kia. Tam­pa aiš­ku, ko­dėl tiek daug žmo­nių kas­met žūs­ta."

Ser­žas bu­vo įsi­gi­jęs bi­lie­tą, bet, vie­ti­nių tei­gi­mu, 90 pro­cen­tų ke­lei­vių ap­siei­na ir be jų.

In­dai la­bai drau­giš­ki. Nors ir ne­ži­nos at­sa­ky­mo, vis tiek ro­dys ke­lią. Ser­žas įsi­ti­ki­no: jei no­ri tiks­liai su­ži­no­ti, kur ei­ti, tu­ri pa­klaus­ti tri­jų in­dų.

Bū­na, kad vie­ti­niai pa­tys su­sto­ja pa­vež­ti. Kvie­čia į na­mus, jiems svar­bu pa­ro­dy­ti kaip gy­ve­na. La­bai sve­tin­gi, ne­svar­bu, ar ge­riau, ar pra­sčiau įsi­kū­rę.

Pa­sik­vie­tė į na­mus ir rik­šos vai­ruo­to­jas, iš ku­rio Ser­žas mo­kė­si ma­la­ja­lių kal­bos. Na­mie – skur­das, tam­su, nė­ra lan­gų, bet žmo­na vis tiek pa­vai­ši­no ar­ba­ta.

In­dai, sa­ko Ser­žas, pa­si­da­lys pa­sku­ti­niu kąs­niu. Kar­tą vež­da­mas rik­šos vai­ruo­to­jas su­sto­jo prie už­kan­di­nės ir at­ne­šė pa­vai­šin­ti spur­gų. Paaiš­ki­no: at­ly­gi­ni­mą ga­vau.

"Perk­rau­ti" sa­ve

Ser­žą In­di­jo­je ža­vė­jo su­gy­ve­ni­mas tar­pu­sa­vy­je: net ir gy­vū­nų. Laks­to žiur­kės, ša­lia sė­di ka­ti­nas, pra­bė­ga šu­nys. In­di­jo­je ne­su­ti­ko nė vie­no lo­jan­čio šuns.

Di­džiu­lį įspū­dį pa­li­ko gam­ta.

"Ket­vir­tą va­lan­dą nak­ties išei­ni ir ko­pi dvi va­lan­das į kal­nus, kur kaž­ka­da ma­ha­ra­dža slė­pė­si nuo mon­go­lų. Ko­pi se­nais pra­min­tais ta­kais, ma­tai iš­li­ku­sius tvir­to­vių pa­ma­tus, van­dens sau­gyk­las ir kal­nuo­se pa­si­tin­ki te­kan­čią sau­lę. Ra­my­bė. Jau­ti, kad vie­ta šven­ta, iš­mels­ta. Pris­ta­ty­ta ak­me­ni­nių die­vu­kų. Į kal­nus už­li­pę vie­nuo­liai gy­ve­na ke­lis mė­ne­sius, se­mia­si gam­tos, sau­lės, die­viš­ku­mo, ra­my­bės."

S. Sta­pon­kus sa­ko In­di­jo­je iš­mo­kęs džiaug­tis tuo, ką tu­ri.

"Gal mes per daug įsi­su­ka­me į smulk­me­nas? No­ri­me dar ge­res­nio au­to­mo­bi­lio, te­le­fo­no – mums vis per ma­žai. Iš tie­sų ko­kie tur­tin­gi esa­me, tu­ri­me ir sto­gą, ir mais­to, ko dar no­rė­ti! Rei­kia su­sto­ti, pa­si­mė­gau­ti aki­mir­ka. Nuė­jęs į mo­kyk­lą ma­tau, kad ko­le­gos pa­var­gę – nuo triukš­mo, nuo vai­kų, nuo sa­vęs. Reik­tų ir jiems "res­tar­tuo­tis". Pa­vyz­džiui, Len­ki­jo­je, ati­dir­bęs 10 me­tų, ga­li pa­siim­ti ap­mo­ka­mų kū­ry­bi­nių ato­sto­gų."

S. Sta­pon­kus po de­šim­tis mo­ky­to­ja­vi­mo me­tų iš dar­bo išė­jo pa­ts – įgy­ven­din­ti sva­jo­nės. O grį­žęs jau no­ri į dar­bą! Nes grį­žo ki­toks, pa­si­kei­tęs, ži­nan­tis, ką nau­jo įdės į pa­mo­kas, kaip mo­ky­si vai­kus. Ir yra lai­min­gas!

"Trys mė­ne­siai: daug ar ma­žai?" – sa­vęs klau­sė Ser­žas.

Ke­lio­nės pra­džio­je prie Mum­ba­jaus oro uos­to įsi­dė­mė­jo ka­lę su šu­ni­mi ir tri­mis ma­žais šu­niu­kais. Kai grį­žo po tri­jų mė­ne­sių, pa­ma­tė tą pa­čią kom­pa­ni­ją, tik šu­ny­čiai jau bu­vo to­kie pat, kaip jų tė­vai.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.