Į Sibirą ištrėmė, supainiojus šeimas

Reginos MUSNECKIENĖS nuotr.
Sibire gimęs Algirdas Rimkus į Lietuvą tėvų buvo parvežtas trejų metų. Visą savo gyvenimą jis praleido gimtinėje, Užvenčio krašte. Čia vedė merginą iš savo krašto, augino vaikus, dirbo. O, susigrąžinęs tėvų ir senelių žemę, ūkininkauja.
Kelmės rajone, Užvenčio seniūnijos Girnikų kaime gyvenantis Algirdas Rimkus ir jo mama Aleksandra Rimkienė buvo vieni iš pirmųjų Lietuvos tremtinių, dar sovietiniais laikais, 1988-aisiais, išdrįsę pareikalauti reabilitacijos, o vėliau padėję rašyti prašymus dėl reabilitacijos dar kelioms dešimtims tremtinių šeimų.

Algirdo mama Aleksandra buvo samdinė. Tėvas Boleslovas trėmimo metu jau buvo atidavęs savo šešis hektarus žemės, gyvulius bei padargus kolūkiui, ir pats jame dirbo. Šeima buvo ištremta supainiojus ją su kito Rimkaus šeima.

Tėvo žemę pasidalijo sūnūs

Algirdo seneliai Magdelena ir Stasys Rimkai turėjo 36,63 hektaro žemės ir miško tuometiniame Užvenčio rajone Sarakiškių kaime. Jie augino šešis sūnus ir dukrą. Po senelio mirties ūkį paveldėjo jo vaikai. Tėvų sodyboje su motina liko gyventi ir ūkiu rūpintis sūnūs Juozas, Leonas, Kostas ir Boleslovas.

Vėliau Boleslovas vedė pas jo tėvą samdine dirbusią merginą Aleksandrą ir atsiskyrė nuo brolių. Žemės jiems teko nedaug – puspenkto hektaro dirbamos ir pusantro hektaro miško.

Vokiečių okupacijos metais šeima priglaudė iš Leningrado atvežtą rusę Aniutą su trimis mažamečiais vaikais. Motiną ir vaikus ūkininkai išgelbėjo nuo bado mirties. Atsidėkodama už tai, ji šiek tiek padėjo prie ūkio darbų. Todėl vėliau, kurpiant bylą dėl ištrėmimo, šis faktas buvo traktuotas, kaip darbo jėgos išnaudojimas.

Samdinė ir kolūkietis neišsigelbėjo

Sovietų valdžiai pradėjus kolektyvizacijos procesą, Boleslovas Rimkus kaip ir daugelis kitų Užvenčio valsčiaus gyventojų savo žemę ir gyvulius atidavė 1949 metais susikūrusiam „Tiesos“ kolūkiui, ir pats jame dirbo. Šeima augino 1945 metais gimusį sūnų Vytautą.

Nepaisant to, 1951 metų spalio antrosios naktį į Aleksandros ir Boleslovo Rimkų kiemą įvažiavo sunkvežimis. Jame – Kolainių krašto liaudies gynėjai. Sugužėję į trobą, enkavėdistai liepė per dešimt minučių susiruošti.

Per tris savaites buvo sukurpta Rimkų šeimos byla. Apskaitytas visas jau mirusio Stasio Rimkaus turtas: 36 hektarai žemės, 3 arkliai, 5 karvės. Esą Rimkai išnaudojo samdinius, priešinosi tarybų valdžiai, niekas iš šeimos netarnavo tarybinėje armijoje, neturi ypatingų nuopelnų valstybei, nėra apdovanoti ordinais ir medaliais.

Šeima pripažinta buožėmis. Ją nuspręsta ištremti. Išimtis dėl garbaus amžiaus padaryta tik našle likusiai Boleslovo motinai Magdelenai Rimkienei ir 1939 metais gimusiam Aleksandros Rimkienės sūnui Adolfui, kuris gyveno ne su tėvais, o Dangvietų kaime su žemės nė turtų neturėjusia savo močiute Morta Staputiene.

Boleslovo Rimkaus šeimą su šešerių metų sūneliu Vytautu išvežė į Užventį. Ten jau buvo surinkta „liaudies priešų“ ir iš kitų kaimų: Luokės, Upynos, Viekšnelių.

Tai buvo jau keturioliktas lietuvių trėmimas. Algirdo Rimkaus motinos Aleksandros pasakojimu, tarp jų buvo ir neturtinga valstietė Andrijaitienė iš Kerbėdlaukio kaimo, kolainiškio valstiečio Stelmakovo žmona su trimis vaikais. Jos vyras buvo uždarytas į kalėjimą už tai, kad paviešino, jog liaudies gynėjai žiauriai elgiasi su žmonėmis. Streckių šeima. Našlys Gricius su trimis nepilnamečiais vaikais. Jis Sibire po metų mirė. Vaikai tremtyje liko vieni.

Sunkvežimiai pajudėjo link Pavenčių geležinkelio stoties. Čia, dar kartą tikrinant į vagoną lipančius tremtinius, paaiškėjo, jog kolūkyje jau dvejus metus dirbančio Boleslovo Rimkaus šeima supainiota su jo broliu Juozu Rimkumi. Pradėta svarstyti – gal paleisti nekaltą žmogų. Tačiau enkavėdistų vyresnysis pasakęs: „Ar ne vis tiek? Šiandien vežame vienus, rytoj – kitus.“

Nakvynės avių kergimo punkte

Po ilgos ir vargingos kelionės traukinio gyvuliniuose vagonuose tremtiniai atsidūrė Krasnojarsko krašte, Užursko rajone, Malo Imyšo gyvenvietėje.

Ten buvo įsikūręs „Staliniec“ kolūkis. Tačiau nebuvo kur apgyvendinti naujai atvežtų tremtinių. Naujiesiems gyventojams pasiūlyta avių kergimo punkto patalpa. Išvarginti ilgos kelionės žmonės patys turėjo išsikuopti mėšlą iš avidės, nusipjauti beržų, ir iš jų pasidaryti gultus.

Aleksandra ir Boleslovas Rimkai privalėjo dirbti kolūkyje. Prižiūrėjo gyvulius. Šeima visomis išgalėmis kabinosi į gyvenimą, kad ir svetimame krašte. Iš pradžių buvo sunku. Situacija palengvėjo po Stalino mirties. Kolūkis buvo perorganizuotas į tarybinį ūkį. Padidėjo uždarbiai. Už plėšininių žemių įsisavinimą 1957 metais Boleslovas Rimkus jau ne kaip tremtinys, o kaip laisvas pilietis buvo apdovanotas medaliu.

1955 metais Rimkams gimė dar vienas sūnus Algirdas. Dar po metų išėjo įsakas, kad Rimkų šeima išlaisvinta iš specialios gyvenvietės ir „nuimta“ nuo įskaitos. Gali išvažiuoti iš Krasnojarsko krašto kur tik nori – į visą plačiąją tėvynę, išskyrus Sarakiškių kaimą, iš kur buvo atvežti.

Tik kur grįžti? Visas turtas nacionalizuotas. Nei namų, nei jokių apyvokos daiktų. Sūnus Vytautas čia lanko mokyklą. Pirmūnas.

Rimkai nusprendė pasilikti dar porai metų, kad užsidirbtų pinigų oresniam įsikūrimui Lietuvoje. Mat, Boleslovas Rimkus gavo darbo tiltus statančioje lietuvių statybininkų brigadoje, kuriai vadovavo tremtinys Venslauskas. Ten neblogai mokėjo.

Gimtinė sutiko kaip liaudies priešus

1958 – ųjų rudenį Rimkai nusprendė važiuoti į Lietuvą. Surizikavo grįžti į gimtąjį Užvenčio kraštą. Tik ne į Sarakiškių, iš kur buvo ištremti, o į Dangvietų kaimą. Po septynerių metų tremties buvo labai pasiilgę artimųjų. Tremtinius priglaudė Dangvietų kaime gyvenusi Aleksandros Rimkienės motina Morta Staputienė, kuriai jau reikėjo globos. Prisiregistruoti pavyko už 500 rublių kyšį kolūkio pirmininkui.

Tačiau rajono valdžia ir kai kurie aplinkiniai nelabai patikliai žiūrėjo į sugrįžėlius. Laikė juos liaudies priešais. O gal ir bijojo, kad nepareikalautų savo turto?

Rimkų sūnus Vytautas, nors ir puikiais pažymiais baigė mokyklą, negalėjo studijuoti teisės, nes užaugo tremtinių šeimoje. Kaip ir daugelis sugrįžusiųjų iš Sibiro jis rinkosi rusų kalbos mokytojo profesiją. Bet baigęs pedagoginį institutą darbo gavo tik vaikų kolonijoje, Gruzdžiuose. Sunki vaikystė Sibire ir nepavydėtinas darbas Lietuvoje išsekino fizines ir psichines jėgas. Vytautas mirė dar visiškai jaunas, vos peržengęs trisdešimtmetį.

B.Rimkus įsidarbino tarybiniame ūkyje statybose. Kai nepajėgė dirbti statybose, plušėjo ūkio laukuose. Tačiau vėliau pašlijo sveikata. Atsiliepė Sibire patirti sunkumai ir kentėtas šaltis. Atsisakė sąnariai. Paskutinius septyniolika savo gyvenimo metų tremtinys Boleslovas pavaikščiojo tik su ramentais. Pensijos gavo po 35 rublius per mėnesį. Trūko darbo stažo. Darbo tremtyje neužskaitė.

Mirė 1983 – iaisiais, taip ir nesulaukęs nei laisvos Lietuvos, nei reabilitacijos.

Aleksandra Rimkienė iš viso negavo pensijos. Maitinosi tik iš nedidelio ūkelio, kuris buvo leidžiamas kaime gyvenantiems kolūkiečiams. Gauti tremtinės pensiją pradėjo, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę.

Už savo vyrą Boleslovą septyneriais metais jaunesnė moteris dar sulaukė laisvos Lietuvos. Trejetą metų dar pasidžiaugė laisve. Tačiau Sibiro šalčiai jai, kaip ir vyrui, padovanojo reumatą, kuris vargino paskutiniuosius gyvenimo metus.

Apie tremtį ir gyvenimą Sibire ji dar spėjo papasakoti jaunesniajam savo sūnui Algirdui, kuris į Lietuvą grįžo, būdamas trejų metų ir iš tos šalies, kurioje gimė, nelabai ką teprisiminė.

Pareikalavo reabilitacijos ir kompensacijos

Aleksandra sulaukė ir reabilitacijos. Dar sovietiniais laikais, 1988 metais ji su sūnumi Algirdu kreipėsi į Lietuvos TSR prokurorą. Savo pareiškime išdėstė, jog buvo ištremti nekaltai, supainiojus su kitu Rimkumi. Iš jų atimti gyvuliai ir visas nekilnojamas turtas.

Apie neteisėtą tremtį, moralinę ir materialinę skriaudą, atimtas politines teises 1988 metų gegužės mėnesį Algirdas Rimkus parašė ir laiške „Jaunimo gretų“ redakcijai. Laiškas buvo persiųstas prokuratūrai.

Birželio 24 -ąją Kelmės rajono milicijos viršininkas gavo prokuratūros užduotį apklausti keturis – penkis Rimkų šeimą pažinojusius žmones.

Palonių kaimo gyventojas Kostas Maksimovas paliudijo, kad Boleslovas Rimkus ir kiti jo broliai įstojo į kolūkį, nenaudojo samdomos jėgos, o vokiečių okupacijos metais iš Leningrado fronto atvežtai rusei moteriai ir trims jos vaikams išgelbėjo gyvybę.

Panašiai paliudijo ir kitas apklaustasis Nikolajus Markulis, patvirtinęs, jog Rimkus niekuomet nenaudojo samdomos jėgos. Tą patį tvirtino ir jo žmona Zinaida.

Palonių kaimo gyventoja Vera Ananjevienė liudijo, jog tarybų valdžios metais Rimkus įstojo į susikūrusį „Tiesos“ kolūkį ir stropiai jame dirbo. Į TSRS gilumą kaip antitarybinis elementas B. Rimkus išvežtas neteisėtai. Jis nebuvo buožė ir netrukdė kolūkinei santvarkai.

Šiuos liudijimus tuometinis Kelmės rajono milicijos viršininkas išsiuntė Lietuvos TSR Vidaus reikalų ministerijos Informacinio centro viršininkui papulkininkiui Aleksandrui Pečiuliui. Ten atsidūrė ir A. Rimkaus „Jaunimo gretoms“ rašytas laiškas.

Pareikalauta ir tremtinių šeimos konfiskuoto turto aprašo. Konfiskuota melžiama karvė įvertinta 500 rublių, paršas – 200 rublių, paršiukas – 70 rublių, 50 kilogramų kviečių – 50 rublių. Rašte konstatuojama, jog šis turtas perduotas „Tiesos“ kolūkiui.

Realiai nacionalizuoto turto buvo daugiau. Pavyzdžiui, iš baldų paminėta tik vienintelė lova. Be to, buvo nugriauta Boleslovui priklausiusi jauja ir iš jos medienos brigadininkas pasistatė namą. Algirdas sako turėjęs teisę atsiimti ir šitą namą. Tačiau jame jau buvo pasikeitę keli gyvenojai. Tuo metu gyveno šį namą nusipirkusi šeima, kuri augino našlaites mergaites. „Atimti iš žmonių pastogę neleido nei širdis, nei sąžinė“, – pasakoja A. Rimkus.

1988 metų rugsėjo 20 dieną tremtinių Aleksandros ir Boleslovo šeima buvo reabilituota. Sužinoję, jog Rimkai pasiekė, kad būtų reabilituoti, į Algirdą Rimkų kreipėsi ne vienas Užvenčio krašto tremtinys, prašydamas, kad ir jam padėtų parašyti prašymą dėl reabilitacijos.

59 lapų byla

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, Algirdas Rimkus susigrąžino savo tėvo ir dalį senelio žemės. Atgauta Nepriklausomybe ir žeme dar spėjo pasidžiaugti ir jo motina Aleksandra, kuri mirė 1993 – iaisiais.

Praėjusių metų vasario 8-ąją iš Lietuvos ypatingojo archyvo Algirdui Rimkui pavyko gauti ir jo šeimos tremties bylos kopijas. „Norėjau žinoti kaip viskas buvo“, – paprastai savo žingsnį reikalauti bylos kopijos aiškina Sibire gimęs užventiškis.

Bylą Nr. 31356/5 sudaro 59 puslapiai. Apklausos. Turto aprašai. Komendantūros raportai. Tremtinių išvaizdos smulkus aprašymas tose vietose, kur turėtų būti nuotraukos.

Algirdas Rimkus buvo labai nustebęs, kad byloje atsidūrė ir „Jaunimo gretų“ žurnalui rašytas jo laiškas. Ir tai, kad net 1988 metais, jau papūtus permainų vėjams, dėl tremtinių šeimos reabilitacijos jiems nė neįtariant buvo apklausinėjami kaimynai. KGB dirbo stropiai. Iki pat paskutiniųjų savo dienų...