Į Šiaulius karo atblokštos ukrainietės stichija – virtuvė

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Janos Malcevos pomėgis – maisto gamyba, iki karo ukrainietė mokėsi Kulinarijos akademijoje.
Jana Malceva Šiauliuose gyvena jau beveik metus – karas 36 metų ukrainietę su paaugle dukra, seserimi ir dukterėčia atbloškė praėjusių metų kovo pradžioje. Janos aukštojo mokslo diplomai liko namuose, dabar ji dirba valymo paslaugų įmonėje. Lietuvoje ukrainietė nepamiršta savo didžiosios aistros – kulinarijos. Tęsia ir namuose vykdytą veiklą – rūpinasi beglobiais gyvūnais. Siunčia ir paramą Ukrainos kariams – sako kitaip tiesiog negalinti.

Ilga kelionė

Ukrainietei išsitrynė iš atminties, kurią dieną pernai atvyko į Šiaulius – žino tik, kad buvo 2022 metų kovas.

Janos vyras iki karo apie penkerius metus dirbo Lietuvoje, Norvegijoje statybininku, praėjusių metų vasarį kaip tik laukė naujos darbo vizos. Prieš kelerius metus Jana į Lietuvą buvo atvykusi atostogų. Prisimena, kaip nuliūdo, kad autobusas iš Klaipėdos į Vilnių nesuko Kaunan – labai norėjo pamatyti šį miestą. Dabar nusišypso: gyvenimas nelengvu keliu grąžino į Lietuvą.

Janos šeimos namai – Sumų srityje, iki Rusijos sienos – tik 4 kilometrai.

„Tą naktį miegojome. Kad prasidėjo karas, sužinojome penktą ryto, paskambino draugė, kurios vyras – kariškis. Jis tuo metu buvo Charkive – Charkivas jau atakuojamas. Priėjau prie lango, prieš akis – pasieniečiai ir šarvuotos mašinos.“

Nors kalbų apie karą buvo, Jana sako nesiruošusi – žvelgusi pro rožinius akinius. Tiesiog nenorėjo tuo tikėti.

Po draugės skambučio pažadino dukrą, paskambino sesei, mamai – visos gyvena netoliese. Pirmosios karo valandos Janai atrodo kaip išblukęs sapnas.

„Siena arti, supratau, kad jie bet kurią akimirką gali čia pasirodyti. Atsimenu, kad imame kuprines, dokumentus – svarbiausia, kad būtų pasas. Išėjome pas mamą – norėjosi visiems būti vienoje vietoje.“

Sesuo apsisprendė išvažiuoti. Jana nutarė likti, tik dukrą patikėti seseriai. Sesuo išvyko su septyniolikmečiu sūnumi, kuris jau studijavo Lenkijoje, ketverių mažyle ir trylikamete Janos dukra. Šeimą iki sienos išlydėjo vyras.

„Sesuo vyko per centrinę Ukrainą, nes buvo nesaugu nei sukti link Kyjivo, nei link Charkivo. Atvykę į Čerkasus paskambino: „Pamiršome namie dokumentus. Ką daryti?!“ Sėdime: aš, mama, patėvis, vyras, ką daryti? Su patėviu imame dokumentus, sėdame į mašiną.“

Dabar Jana dėkoja Dievui, kad kirto tik ukrainiečių blokpostus. Važiavo ilgai, nes sutiko daug Ukrainos kariuomenės technikos, jai užleisdavo kelią.

Ukrainietės akyse atgyja išgyvenimas: kone „pilvu“ žemę liečiantis naikintuvas, vyrų balsai blokposte, jog lėktuvas mūsų, o skrenda žemai, kad radarai neužfiksuotų. Jana sako, kad tarsi smiltys smėlio laikrodyje kaupėsi emocijos – atėjo baisios realybės suvokimas.

Važiavo nežinodami kur, nes Vakarų Ukrainoje giminių neturi, vienintelis tikslas buvo išvežti sesers sūnų į Lenkiją mokytis. O kur toliau – jokio plano, užrištomis akimis. Pakeliui bandė prisiminti klasės draugus, pažįstamus, į kuriuos galėtų kreiptis.

„Ir kiti taip jautėsi: dvi–trys savaitės ir viskas baigsis, negali ilgai tęstis. Atvažiuosime, apsisuksime ir grįšime namo. Galvojau, nespėsime atvažiuoti, jau viskas bus pasibaigę. Tuoj, tuoj – veikė savisauga.“

Jau vėliau, Lietuvoje, Jana žiūrėjo laidą, joje ukrainiečių žurnalistas kalbino moteris Vilniuje. Skirtingos moterys pasakė tą patį: pusę metų gyveno mintimi, kad tuoj viskas baigsis.

Lenkijos sieną pasiekė per šešias paras. Janos organizmas varginančios, bemiegės kelionės neatlaikė, teko kviesti greitąją pagalbą.

Nuo sienos persėdo į vieną mašiną. Į Lenkiją pavežė patėvis, nes jis dėl amžiaus galėjo kirsti sieną. Sesers vyras liko Lvivo srityje, įsijungė į karines pajėgas. Janos vyras kariuomenei buvo netinkamas dėl sveikatos problemų, liko namie. Mama nė nesvarstė išvykti, rūpinasi sergančiu broliu.

Košė iš televizoriaus

Sumų sritis dabar nuolat apšaudoma. Kai tik pasiekia žinia apie oro pavojų, Janą iškart persmelkia mintis: o jeigu? Tuomet skambina mamai, draugėms: kur jūs, ar jau nusileidote į rūsį?

Kartą iš draugės gavo žinutę: „Žinok, mes įpratome.“ Kaip galima priprasti?! Paaiškino: dabar jau pagal garsus atskiria, kuo apšaudoma, koks atstumas.

Viena Janos draugė augina šunį, kuris, tik išgirdęs kad ir mažiausią sprogimą, klibina rankeną: „Nataša, jau laikas.“ Ir pirmas leidžiasi į rūsį. Kai buvo stipriai apšaudyta centrinė ligoninė, šuo iš anksto pajuto pavojų – įspėjo.

Jana sako nenorinti būti piktdžiugiška, bet... Pacituoja išgirstą frazę apie laukiančius rusų pasaulio: atskrendanti raketa neklausia, lauki ar ne. Jos draugės kaimynas ilgą laiką kalbėjo: „Čia gi broliai.“ Po ligoninės apšaudymo kaimynas išgyveno, bet stipriai nukentėjo. Ir tada, po daugelio metų, jam atėjo nušvitimas.

„Koks tikslas griauti ligoninę? – retoriškai klausia Jana. – Man kartais atrodo, kad jiems tereikia iššaudyti raketas, yra vadas, kuriam reikia atsiskaityti. Dabar daugiausia dirba artilerija, iš savo pusės apšaudo, spaudinėja mygtukus ir taip galbūt linksminasi. Neseniai mūsų mieste žuvo berniukas, kai prasidėjo apšaudymas, jis dviračiu važiavo namo. Skeveldra kliudė, kai iki namų buvo likę apie 100 metrų. Jam buvo gal 14 metų.“

Jana ilgai ieško žodžio, kaip pavadinti rusus. Sako, laikydamasi cenzūros, jei rašytų, tiesiog dėtų daugtaškį.

Ukrainietės mamos broliai ir sesuo gyvena Saratove. Kai Janos mama pirmą karo dieną parašė, jog „jūsiškiai mus jau bombarduoja“, sesuo atsakė: „Nusipelnėte.“

„Mama klausia, ką mano vaikai, anūkai nusipelnė?! Aš mamai pasakiau: nebetęsk. Ta moteris gimusi 1964 metais. Sėdi prieš stačiakampį, kuris vadinasi televizorius. Jei taip kalba pensininkai, suprantu, nėra kas veikti, tik sėdėti prieš televizorių. Bet kai kalba dideliame mieste jaunas žmogus, mano nuomone, tai jau dugnas. Jau nekalbant apie tai, kad tai tikra mamos sesuo, kuri gimė Ukrainoje.“

Janą įskaudino ir pusseserės įrašas instagrame. „Ji mano bendraamžė, ne tai, kad valgė 30 metų sovietinę košę. Nežinau, ar televizoriumi minta, bet maitinasi gerai. Kalbu metaforomis, sarkazmu, nes galvoje viskas taip apsivertė – kaip kalbėti apie tuos daugtaškius, kurie iš tiesų yra giminės.“

Nenuleidžia rankų

Jana vėl grįžta į kelionės akimirkas. Kur sukti iš Lenkijos? Sesers vyro giminaitė patarė: jei tikrai neturite, kur pasidėti, važiuokite į Šiaulius.

Pirmomis dienomis, prisimena Jana, neišėjo iš buto. Gyveno tarsi kiaute, skafandre. Iš rankų nepaleido telefono, nes Sumuose situacija blogėjo.

„Mes buvome čia, o mūsų mintys buvo ten. Iš viso to pažadino vaikai, jiems reikėjo dėmesio. Kartais vaikus lyginu su savimi, kaip aš reagavau į karą Čečėnijoje, paskui Gruzijoje. Viena yra išgirsti apie karą, visai kas kita – pajausti. Man tuo laiku nebuvo 10 metų. Mums buvo pateikinėjamos rusų žinios. Tada neatsiverčiau žemėlapio, nepažiūrėjau, kaip tokia mažytė šalis gali atnešti siaubą tokiai didelei šaliai, dabar suprantu, kad tai buvo didelis propagandos debesis.“

Šiauliuose reikėjo ieškoti vaikų darželio, mokyklos. Iškilo darbo klausimas. „Sau aiškinome taip: jei reikės grįžti, mes galėsime visko atsisakyti, mums to reikia tik dabar. Man atrodo, mes ir dabar taip tebegyvename – kad vieną dieną grįšime namo.“

Jana – istorikė ir teisininkė. Abu aukštojo mokslo diplomus paliko namuose. Suprato, kad nemokėdama kalbos darbo pagal specialybę tikrai neturės. Sesuo – ekonomistė. Šiauliuose ukrainietės ieškojo bet kokio užsiėmimo.

Dabar abi dirba valymo įmonėje. Jana savo komandai sugalvojo lietuvišką pavadinimą – ne valytojos, o „Fėjos pašluostės“.

„Mano gyvenimas buvo įdomus, aktyviai dvejus metus užsiėmėme benamiais gyvūnais“, – ukrainietė grįžta į gyvenimą iki karo.

Kai karas prasidėjo, geradarės rūpinosi apie 30-ia šunų: „Supratome, kad nebus kuo maitinti. Mūsų rajone tik viena kepykla kepė duoną, bet bijojo išvežioti, nes buvo pavojinga. O kuo šerti šunis? Sumų sritis – tarsi rankos galas, nuo visur buvo atkirsta. Iš kur gauti maisto, kuo maitintis ir maitinti?“

Rado išeitį tuomet, nenuleidžia rankų ir dabar. Šiauliuose Jana tęsia darbus, kreipiasi į tarptautines organizacijas, kad padėtų vaistais, maistu. Benamių gyvūnų dabar daug, pasienio kaimų nebėra, jie apšaudomi kartais ir po kelis kartus per dieną. Jana matė video apie močiutę, kuri iki paskutiniosios laikėsi namuose, nes turėjo ožką, vištų, šunį. Galiausiai liko tik ji ir šuo, nes ožką, vištas užmušė. Pagaliau ir ją sūnus įkalbėjo išvykti į miestą.

Jana rūpinasi ne tik beglobiais gyvūnais. Kiek galėdama, perka ir siunčia paramą Ukrainos kariams: „Kitaip aš negaliu.“

Stichija – virtuvė

Praėjusių metų pavasarį Jana socialiniuose tinkluose patalpino žinutę, jog gamina maistą ir gali pasidalyti savo įgūdžiais.

Virtuvė, šypsosi, jos stichija. Ukrainoje mokėsi online Kulinarijos akademijoje pas garsią virtuvės šefę Olgą Martinovskają. Pirmą kursą baigė, o antrą nutraukė karas. Bet kulinarai ir toliau bendrauja socialinių tinklų grupėje.

Geras virtuvės šefas, neabejoja Jana, turi turėti gerą uoslę ir netgi būti alchemikas.

Gaminti ukrainietė pamėgo dar vaikystėje. Prisimena, kaip netoliese gyvenanti teta atnešdavo bandelių.

„Suvalgai ir galvoji, kodėl nėra daugiau. O todėl, kad reikia iškepti, – šypsosi Jana. – Tai buvo laikas po 90-ųjų, kai vietoje saldainių valgėme juodą duoną su juodųjų serbentų uogiene, nes braškių uogienė jau buvo suvalgyta. Aš iki šiol nenoriu uogienės, tiek atsivalgiau. Arba – patys darydavome saldainius, visi žinojo šį receptą: trys šaukštai acto, trys šaukštai vandens ir devyni šaukštai cukraus.“

Kulinarinis skelbimas Janai padėjo susipažinti su lietuviais, kurie tapo draugais, mėgstančiais jos maistą. Su seserimi patiekalus gamino ir klientų namuose, rengė šventes. „Virtinukai su kopūstais, bulvėmis, vyšniomis, šonkauliai, karpis grietinėje, barščiai“, – vardija meniu Jana.

Jei lieka laiko, užsakymus priima ir dabar. Pagaminti gali daug ką – nuo ukrainietiškos virtuvės patiekalų iki „Napoleono“ torto.

Kas skaniausia pačiai Janai iš ukrainiečių virtuvės? Niekada neatsisakytų barščių! Ukrainiečių barščiai yra saugomi UNESCO, o barščių receptų skaičiuojama net 160.

Skaniausi barščiai – pastovėję, vakarykščiai. Tikrieji barščiai buvo verdami ant krosnies, tiksliau, troškinami. Neskubėdamas sultinys turi perduoti skonį daržovėms, o daržovės – sultiniui.

Tarp gausybės barščių receptų yra ir barščiai su vyšniomis. Jana pabandė juos išvirti. Suprato, kad protėviai vyšnią naudojo dėl rūgšties.

Janos močiutė, gimusi 1922 metais, mėgo pasninko barščius su žuvimi, pupelėmis. Už Kijevo, Vakarų Ukrainos link, populiarūs barščiai su grybais.

Yra ir barščiai su specialios veislės parūkytomis kriaušėmis, ir su džiovintomis slyvomis.

„Jei žiūrėtume istoriškai, ukrainiečiai buvo žemdirbiai. Mėsos produktus naudojo labiau šventėms. Pagrindiniai valgiai – polianycia (duona) ir virtinukai. Virtinukų su mėsa istoriškai nėra“, – paaiškina Jana.

Populiarūs trikampiai blynai „nalysniki“, Vakarų Ukrainoje garsus patiekalas „banaš“ – kukurūzų košė su grietine, brinza.

Pasak Janos, autentiškus patiekalus nelengva pagaminti, nes yra daugybė niuansų, reikia chemijos žinių: gali būti, kad greičiau pavyks išmokti kepti kruasanus nei „banaš“.

Anksčiau prieš užmigdama Jana domėdavosi kulinarija. Dabar klausosi analitikų – kokia Ukrainos situacija.

O kaip jaučiasi šiandien, praėjus jau beveik metams Lietuvoje? Prieš atsakydama Jana atsidūsta: „Jaučiuosi vis tiek nepilnavertė. Ne dėl to, kad esu ne savo šalyje, bet dėl to, kad mano šaliai blogai. Laisvalaikiu neišeinu iš namų, nėra motyvacijos.“

Jau beveik metus Jana nematė mamos ir vyro – gelbėja videopokalbiai. Važiuoti iki Sumų kol kas neišdrįsta – bijo atsirasti nelaiku ir nevietoje.

 

RECEPTAI

Barščiai su grybais ir džiovintomis slyvomis (10 porcijų)

Tikri barščiai verdami ant krosnies, bet receptas pritaikytas gaminti ir šiuolaikinėje virtuvėje.

Reikės: 600 g šviežių baravykų, 200 g džiovintų slyvų, 4 burokėlių, 1 kg bulvių, 6 pomidorų, 4 svogūnų, 3 morkų, 1 kopūsto, 1 šaukšto druskos, 4 lauro lapų, 10 juodųjų pipirų, 1 šaukšto maltos rūkytos paprikos, žiupsnelio raudonėlio, 7 litrų vandens, aliejaus.

Šviežius grybus nuvalyti, nuplauti, supjaustyti nedideliais gabalėliais. (Jei naudojami džiovinti, pusvalandį pamirkyti vandenyje ir 20–30 minučių pavirti.) Grybus supilti į puodą, pasūdyti, kai vanduo užvirs, įdėti lauro lapelį, juodųjų pipirų. Grybus virti 20–30 minučių, išgriebti.

Kol grybai verda, pomidorus nuplikyti verdančiu vandeniu, nulupti odelę ir supjaustyti mažais gabalėliais. Burokėlius ir morkas supjaustyti juostelėmis, bulves – kvadratėliais, svogūną – smulkiai.

Į gilią keptuvę įpilti aliejaus, suberti susmulkintą svogūną, pakepinti iki auksinės spalvos. Į svogūnus suberti morkas, pakepinti. Tuomet sudėti burokėlius, viską gerai išmaišyti. Galima įpilti šiek tiek grybų sultinio, kad geriau troškintųsi. Įberti šaukštą rūkytos paprikos, išmaišyti ir toliau troškinti. Sudėti pjaustytus pomidorus. Įberti žiupsnį raudonėlio. Kai daržovės gerai išsitroškins, supilti į grybų sultinį. Sudėti bulves, susmulkintus kopūstus. Kai vanduo vėl užvirs, į barščius suberti grybus, nuplautas slyvas. Įberti juodųjų pipirų, kelis lauro lapelius. Dar kelias minutes pavirti. Barščius galima paskaninti grietine, žalumynais.

Barščiai tinkamai išvirti, jei įbestas į sriubą šaukštas lieka stovėti.

Virtinukai su bulvėmis

Tešlai reikės: 400 g miltų, 200 g vandens, 3 šaukštų aliejaus, pusės šaukštelio druskos.

Įdarui: 800 g bulvių, 1 svogūno, šaukšto aliejaus.

Paskaninimui: 1 svogūno, 2 šaukštų aliejaus.

Nulupti, supjaustyti ir išvirti 800 gramų bulvių.

Išsijoti 400 gramų miltų. Įberti pusę šaukštelio druskos ir gerai išmaišyti. Supilti verdantį vandenį (kad būtų patogiau, miltuose padaryti duobutę ir įpilti 200 gramų verdančio vandens) ir išmaišyti. Tada įpilti tris šaukštus augalinio aliejaus ir minkyti tešlą. Pirmiausia išmaišyti mentele ar šaukštu, o kai tešla atvės, minkyti rankomis, kol taps vientisa ir elastinga. Išminkytos tešlos paviršių patepti aliejumi.

Supjaustyti vidutinį svogūną ir pakepti, kol pasidarys skaidrus. Nupilti vandenį, kuriame virė bulvės, bulves paskaninti maltais juodaisiais pipirų. Puode, kuriame virė bulvės, palikti kelis šaukštus vandens, kad bulvės lengviau susitrintų.

Pakepintus svogūnus suberti į bulves ir vėl viską sutrinti. Pagal skonį įberti druskos ir pipirų.

Padalinti tešlą į kelias dalis. Kiekvieną gerai iškočioti, kol gabalėliai pavirs dideliais plonais lakštais. Su stikline ar lėkštute išpjauti tešlos apskritimus.

Į tešlą dėti bulvių įdarą.

Užvirinti vandenį, šiek tiek pasūdyti. Virtinukus po vieną atsargiai panardinti į vandenį. Kai visi virtinukai bus puode, šaukštu atsargiai pamaišyti, kad nesuliptų. Kai vanduo užvirs ir virtinukai iškils į paviršių, dar pavirti 2–3 minutes. Jei tešla buvo iškočiota storiau, virti 4–5 minutes.

Padažui smulkiai supjaustyti nedidelį svogūną ir pakepinti aliejuje iki auksinės spalvos.

Išgriebus virtinukus, kiaurasamčiu nuvarvinti vandenį, sudėti į dubenį ir užilti keptais svogūnais. Išmaišyti.

Bulvių kukuliai su kopūstais

Bulvių tešlai reikės: 1 kg bulvių košės, 3 šaukštų miltų, 1 kiaušinio, druskos, juodųjų maltų pipirų pagal skonį. Įdarui – 250 g troškintų kopūstų.

Išvirtas bulves sutrinti ir palikti atvėsti. Įmušti kiaušinį, įberti miltų, druskos, pipirų ir gerai išmaišyti, kad masė būtų vienalytė ir neliktų gumuliukų. Ant miltais pabarstytos lentos tešlą padalyti į dalis (maždaug šaukšto dydžio gabalėliais).

Formuoti bulvių kukulius. Tešlos gabalėlį apvolioti miltuose, suploti, į vidurį dėti įdarą – troškintus kopūstus. Suformuoti kukulį.

Bulvių kukulius su troškintais kopūstais apkepti aliejuje iš abiejų pusių iki auksinės spalvos. Iškeptus kukulius dėti į servetėle padengtą lėkštę, kad susigertų riebalų perteklius. Tada perdėti į kitą lėkštę.