Naujausios
Į sceną nenori atnešti tuštumos
Po pasirodymo šventiniame „Triumfo arkos“ koncerte kelmiškė solistė Diana Tiškovaitė nepajėgė nuslėpti nuostabos, išgirdusi, jog pateko į televizijos projekto pirmąjį dešimtuką. Dianos gyvenimas bent jau laikinai keičiasi, tačiau vertybės lieka. Svarbiausia moteriai — į sceną neatnešti tuštumos ir dainuoti neprarandant savasties.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Nelengva emocijas rodyti kamerai
Diana Tiškovaitė save vadina kamerine soliste, kuriai labai svarbus dainavimas žiūrovui.
„Patekusi į “Triumfo arkos“ filmavimus, jaučiausi keistai, nes emocijas reikėjo rodyti... kamerai. Salėje, tiesa, klausėsi labai išprusę žmonės, bet dėl to dainuoti buvo dar sunkiau. Apskritai, visa televizijos virtuvė man naujiena, šou pasaulyje esu visiška naujokė“, — sakė D. Tiškovaitė.
Solistei kol kas sunkiausia prisitaikyti prie didelių tempų. 15 minučių repeticija prieš filmavimą su orkestru, ir viskas. Taiklios, profesionalios dirigento Modesto Pitrėno pastabos. Mariaus Jampolskio šiltumas ir nuoširdumas.
„Vytauto Juozapaičio komentaras man buvo netikėtas. Jis mane pavadino grynuoliu. Nenoriu abejoti jo žodžių nuoširdumu, priimu juos kaip pripažinimą. Man tai labai svarbu, ir to užtenka“,— įspūdžiais dalijosi Diana Tiškovaitė.
Jau numatyti trys tolimesni filmavimai. Diana dainuos Edvardo Grygo Solveigos dainą, ištrauką iš miuziklo „Vargdieniai“ ir baroko epochos kompozitorius G. F. Hendelio kūrinį.
„Bus įdomu, ar susitvarkysiu su tokiu skirtingu repertuaru, ar pavyks nusiteikti, įveikti nuovargį. Svarbu, kad į sceną neatsineščiau tuštumos“, — sakė D. Tiškovaitė.
Solistė prisipažino, kad ją kartais apima nerimas ir baimė, kad „Triumfo arka“ nesuprastėtų, nors kol kas intelektuali muzika kuria aukštesnio lygio, geresnį šou.
Didelis dėmesys gąsdina
D. Tiškovaitė jau pajuto didesnį dėmesį negu sulaukdavo anksčiau.
Po pirmojo pasirodymo „Triumfo arkoje“ Kelmėje ją sveikino daugybė žmonių. Tiek telefono skambučiais, tiek gatvėje, tiesdami ir spausdami rankas, linkėdami sėkmės, tvirtybės, klausdami, gal reikalinga kokia pagalba.
„Didelis dėmesys mane gąsdina. Aš prie jo neįpratusi. Anksčiau mane neblogai žinojo Kelmės rajone, dar Šiaulių apskrityje. O dabar, staiga, televizija tarytum apšvietė visai Lietuvai. Kažkaip keista. Bet iš tų sveikinančių žmonių sklinda labai gera energetika. Ir aš jaučiuosi tvirčiau“, — pasakojo D. Tiškovaitė.
Vilniuje, kol vyksta repeticijos ir filmavimai, kelmiškė gyvena Pavilnio rekolekcijų namuose, kuriuos prižiūri Marijos tarnaičių kongregacijos seserys. „Ir jos skleidžia šilumą. Kartais nueinu su seserimis pabendrauti, pasikalbėti. Ten randu ramybę“, — sakė Diana, vėl išvykstanti į sostinę visai savaitei.
Dianos laukia labai daug išbandymų: gyvenimas ant ratų, įvaizdžio kūrimas ir savasties išsaugojimas. Kelmiškė įsitikinusi, kad jai pavyks.
Norėjo siūti drabužius
D. Tiškovaitė — tikra kelmiškė. Baigusi vidurinę ir muzikos mokyklą, ji išvyko mokytis į Rokiškio kolegiją.
„Tėvelių nuopelnas, kad ten atsidūriau. Kelmės muzikos mokykloje man nepatiko, sunkiai sekėsi. Su muzika sieti savo ateities neplanavau. Maniau, geriausiai man tiktų koks nematomas darbas. Norėjau būti siuvėja ir siūti gražius, praktiškus drabužius. Bet mano norai Rokiškyje apsivertė“, — pasakojo D. Tiškovaitė.
Kolegijoje vokalo dėstytoja įžvelgė Dianos talentą. Dėstytoja stengėsi, kad mergina pakliūtų į Muzikos akademiją. Tačiau gyvenimas savaip sudėliojo taškus. D. Tiškovaitė įstojo į Klaipėdą, ieškodama patogumo ir saugumo, o klasikinio dainavimo studijas baigė pas docentę Vidą Kuraitę.
„Mano mokytoja man “įkalė“ šventą tiesą: gali būti bet koks dainininkas, bet kaip atrodyti, bet privalai išlikti žmogumi. Dauguma mokytojos pastabų, patarimų įvertinu ir suprantu tik dabar, praėjus dešimtmečiui“, — pasakojo D. Tiškovaitė.
Po studijų ji grįžo namo. Rengė solines programas, mokė dainavimo vaikus Meno mokykloje. Vėliau įkūrė Operos studiją, kurioje dalyvauja įvairaus amžiaus žmonės, perėjo dirbti į Kelmės mažąjį teatrą. Dalyvavimą „Triumfo arkoje“ Diana vadina proga pasisakyti, kad ir provincijoje gyva profesionali klasikinė muzika.
Nuojauta tyli
„Aš gyvenu Kelmėje, mieste, kuriame artistas pats turi viskuo rūpintis, tampau dekoracijas spektakliams, dainuoju šaltose mokyklose, visiškai nejausdama jokio nepatogumo ar nuoskaudos, rašau aranžuotes, pavyzdžiui, “Užburtajai fleitai“, mokau prisiliesti prie klasikinio dainavimo tuos, kurie anksčiau dainuodavo nebent užstalėje. Aš esu tokia. Manau, kad kiekvienas žmogus yra savęs vertas. Gal žiūrovas manyje ras kažką tokio, kas jam patiks, bus malonu, ir įvertins?“, — svarstė D. Tiškovaitė.
Jos artimiausi žmonės — tėvai ir penktokas sūnus Valentas. Mama rūpinasi, kaip dukrai seksis, kaip pavyks konkuruoti.
„Dažniausiai mane mama kritikuoja. Ne visada švelniai, subtiliai ir, mano nuomone, teisingai. Ji niekuomet manęs nei popino, nei liaupsino, nors ir augau šeimoje viena. Tėvas — visai kitoks: išsiblaškęs, kaip ir aš pati. Jis mane vis drąsina. “Gal čia, vaikeli, tavo ateitis?“, — pasakė, sužinojęs apie mano sėkmę. Apsiverkėme abudu nežinia dėl ko“, — susigraudina Diana.
SVAJONĖ: „Ateityje labai norėčiau turėti savo studiją, kurioje taikyčiau muzikos terapiją. Būtų ramu. Ir man, ir tiems, kurie pas mane ateitų. Žmogus turi jaustis ramiai ir saugiai“, — šypsojosi kelmiškė solistė Diana Tiškovaitė.
Autorės nuotr.