Naujausios
Į sceną – su meile širdyje
Naujosios Akmenės Ramučių gimnazijos direktorės pavaduotoja Violeta Serbintienė atvirauja: „Teatras – mano aistra“. Gimnazijoje stato Talentų klubo spektaklius. Pelno aukščiausius įvertinimus Lietuvoje, o Akmenės kultūros „profesionalų“ bandoma sumenkinti, nustumti į pašalį.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
V. Serbintienė Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje yra įgijusi choro dirigento ir chorinių disciplinų dėstytojo kvalifikaciją.
Gebėjimai padeda jos pomėgiui – režisuoti spektaklius. Daug skaito apie teatrą ir pasikliauja intuicija.
Ją nuolat lydi įtampa. Todėl, kad dažnai trukdoma su kūryba prasimušti į garsesnes scenas. Pedagogę bandoma ignoruoti: neturi režisūrinio išsilavinimo, atseit nesilaiko spektaklių statymo abėcėlės.
„Kai su gimnazistų spektakliais išėjau į platesnius vandenis, turiu nuolat įrodinėti, kad nesu koks dramblys,– sakė V. Serbintienė. – Esą kam nesilaikau teatro abėcėlės paraidžiui ir kitų kanonų“.
Bemaž prieš dvidešimt metų ji kaip režisierė debiutavo miuziklu „Eglė – žalčių karalienė“. Jame dainavo tuomet moksleivis Dovydas Kumpikevičius, kuris vėliau su liaudiškos muzikos kapela „Ventukai“ išgarsėjo kaip solistas. Vaidino kiti iki šiol su muzika nesiskiriantys anuometiniai gimnazistai.
Spektakliui muziką sukūrė pati, o žodžiai – Salomėjos Nėries. Vėliau viską ėmė daryti atvirkščiai – renkasi profesionalų muziką, o tekstus kuria pati.
Rajono jaunimo teatrų apžiūros „Pastogė“ komisijai režisierė per vargus įrodė, kad „Eglė – žalčių karalienė“ verta atstovauti rajonui regiono ture. Jame laimėjo teisę vaidinti finale. O ten organizatoriai suteikė garbingą poziciją – savo pasirodymu užbaigti festivalį.
Vėliau pradėtoje rengti apžiūroje „Šimtakojis“ pristatė spektaklį „Išrinktoji“. Režisierė vėl ginčijosi su rajono turo įtakingais komisijos nariais, siūliusiais nebesiųsti kolektyvo į regiono turą. Vis dėlto išsiuntė.
„Išrinktoji“ laimėjo ture, pasiekė finalą, grįžo su diplomantų titulu.
Ir miuziklas „Spragtukas“ iš rajono išvažiavo. Tačiau režisierė turėjo ilgai aiškinti, kodėl spektaklyje dominuoja šokis ir daina.
Rajono ture spektaklį „Mažasis princas“ nuvertinęs komisijos pirmininkas iš Sedos motyvavo: „Kas bus, jei kiekvienas matematikos mokytojas pradės režisuoti spektaklius“.
Režisierė argumentavo, kad režisuota ne iš lubų. Po daugybės panašių miuziklų peržiūrų rado savą interpretaciją. Visgi leido atstovauti rajonui.
Prieš dvejus metus pristatė muzikinį spektaklį „Prašau, mylėkit mano Lietuvą“.
„Tuomet pirmą kartą rajono turo vertinimo komisijoje buvo net dviejų profesionalių teatrų darbuotojai, kurie iškart pasakė: spektaklis turi keliauti toliau, – sakė V. Serbintienė. – Jiems nekilo jokių klausimų, ar turiu režisūros diplomą, ar kūrinys atitinka žanro reikalavimus, o vertino produktą. Jie sakė: istorijos pamoką turi pamatyti visi“.
Paskelbus aštuonis geriausius šalies jaunimo spektaklius tarp jų buvo ir akmeniškių. Vėliau juos su spektakliu kvietė kelios kultūros įstaigos. Parodytas Seime. Taip pat Prezidentūroje. Šį pavasarį ruošiamasi į Karo akademijos sceną.
Prieš kelias dienas akmeniškiai iš valstybės šimtmečio renginių organizatorių gavo pasiūlymą 2018 metų vasario 16-ąją parodyti Trakų pilyje spektaklį „Prašau, mylėkit mano Lietuvą“.
Atrodo, nieko stebėtina, kad režisierė ir šių metų „Šimtakojo“ apžiūrai nusprendė panaudoti ką geriausiai įvaldžiusi – naudoti pamokos formą.
„Aš jau vieną istorinę pamoką anksčiau sukūriau, ji pelnė aukščiausią įvertinimą, ir nemanau, kad yra prastesnis naujos temos atskleidimas, – sakė V. Serbintienė. – Juk nereikia jaunimui siūlyti depresuchų, nedera mėgautis scenoje svaidomais buteliais. (Būtent toks spektaklis buvo Akmenės rajono jaunimo teatrų apžiūroje pripažintas geriausiu – redakcijos pastaba). O reikia idėjų, kažko šviesaus, aktualaus – ir visa tai neprikišamai susieti su patriotiškumu ar pilietiškumu. Būtent tam tinkama istorinė asmenybė Martynas Mažvydas, kurio pirmajai lietuviškai knygai šiemet sukanka 470 metų“.
„Šimtakojo“ apžiūros rajoninė komisija tai atmetė. Pirmą kartą sprendimas priimtas, nedalyvaujant spektaklių režisieriams. V. Serbintienė liko nustebinta tokio uždarumo. Lyg teatras – ne kūrybinis objektas. Apmaudžiausia, kad pedagogė negalėjo apginti savo aktorių.
Tačiau jie išvažiavo atstovauti rajonui, kai su komisijos išvadomis nesutinkanti mokytoja kreipėsi į Lietuvos liaudies kultūros centrą, kuris organizuoja „Šimtakojį“. Patikino, kad spektaklio nederėtų numarinti, jis vertas išeiti į platesnes scenas. Ir sulaukė vardinio kvietimo į aukštesnį apžiūros etapą.
Kretingoje vykusiame regiono ture gimnazistų kūrinys pelnė aukščiausią įvertinimą. Ir pateko į „Šimtakojo“ laureatų šventę Pasvalyje, čia pasirodė pačioje programos pabaigoje – o tai lyg nerašyta taisyklė, kad tokia pozicija suteikiama labiausiai vertinamam spektakliui.
„Kai repetuoju su vaikais, išryškinu jų pačias geriausias savybes, – sakė V. Serbintienė. – Taip mes tampame susaistyti nenusakomu ryšiais. Atrodo, esame lyg vienas kumštis“.
Neatsitiktinai paskutinėmis akimirkomis prieš kiekvieną spektaklį vadovė kartoja: „Neturite išeiti į sceną be meilės žiūrovui. Neturite vien tam, kad parodyti koks aš fainas. Visą meilę reikia nešti širdyje ir išdalinti žiūrintiems spektaklį“.
Ir visi : „Kartu mes viskas ir niekas po vieną“.
Mokytoja spektaklius stato ne pačiai sau, ne vertinimo komisijai, o šiandienos žiūrovui:
„Turiu apgalvoti, kurioje vietoje padaryti, kad žiūrovui būtų giedra ir linksma, o kurioje vietoje, kad širdelę suvirpintų. Kad jis patirtų visą emocijų paletę. Kad pajustų ėjimą kulminacijos link, o paskui užplūstų džiaugsmas“.
Būtent dėl to net spektaklį „Romeo ir Džiuljeta“ režisierė yra pastačiusi kitokį – be mirties.
„Vaikai nepaprastai manimi tiki, tad kas sumanyta, viską padaro, o aš labai myliu savo vaikus“, – sakė V. Serbintienė.
Ji stengiasi apginti savo trupės kūrybą. Todėl ir netyli, kai mato provincialumą, nemokšiškumą, kai jaučia povandenines sroves.
Autoriaus nuotr.
Pedagogė Violeta Serbintienė jaučia, kaip auklėtiniai ja pasitiki, todėl stengiasi apginti jų kūrybą.
Naujosios Akmenės Ramučių gimnazijos pedagogė Violeta Serbintienė daugybę kartų turėjo įrodinėti, kad jos sukurti spektakliai yra verti platesnės auditorijos.
Nevengianti šmaikštauti Violeta Serbintienė taip lengviau suranda kelią į kitų širdis.