Į Rumuniją – griauti stereotipų

Į Rumuniją – griauti stereotipų

Į Ru­mu­ni­ją – griau­ti ste­reo­ti­pų

Šiau­lie­čių Šim­kų šei­ma ne­be pir­mą kar­tą į ke­lio­nes po Eu­ro­pą lei­džia­si au­to­mo­bi­liu. Šią va­sa­rą ke­lia­vo po Ru­mu­ni­ją. Per 13 die­nų nuo na­mų iki na­mų nu­va­žia­vo per 4 600 ki­lo­met­rų. Kiek­vie­nos die­nos įspū­džiais, kad ir kaip bū­tų pa­var­gu­si, Er­nes­ta Šim­kie­nė da­li­jo­si „Fa­ce­book'e“. Ke­lio­nė bu­vo pil­na at­ra­di­mų ir su­grio­vė ne vie­ną mi­tą apie šią ša­lį.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Šiek tiek pla­no, šiek tiek eksp­rom­to

Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jos kul­tū­ri­nių ren­gi­nių ir pa­ro­dų ku­ra­to­rė Er­nes­ta Šim­kie­nė su vy­ru ir tri­mis sū­nu­mis į Ru­mu­ni­ją bu­vo su­si­ruo­šę jau prieš ket­ve­rius me­tus, ta­čiau ta­da ko­ne nuo Lie­tu­vos pa­sie­nio te­ko ap­si­su­kus grįž­ti, nes su­ne­ga­la­vo vie­nas iš ke­liau­to­jų.

Žiū­rė­da­mi į že­mė­la­pį ir rink­da­mie­si marš­ru­tą šiai va­sa­rai vėl pri­si­mi­nė Ru­mu­ni­ją. Ka­dan­gi ke­liau­ja nuo­sa­vu au­to­mo­bi­liu ir dar su vai­kais (pen­kio­li­kos, de­vy­ne­rių ir sep­ty­ne­rių me­tų) ren­ka­si ne­to­li­mas ša­lis, kad ke­lio­nė per daug ne­nu­var­gin­tų.

Ke­lia­vo per Len­ki­ją, Slo­va­ki­ją, Veng­ri­ją. „Daug me­tų bu­vo ne­pa­tir­ta tai, kad tik­ri­no Vengrijos–Rumunijos pa­sie­ny­je ir įva­žiuo­jant, ir iš­va­žiuo­jant. Mui­ti­nin­kai pa­pra­šė ati­da­ry­ti ba­ga­ži­nę, tik­ri­no pa­sus“, – pa­sa­ko­ja ke­liau­to­ja.

Na­muo­se Šim­kai su­si­dė­lio­jo tik marš­ru­to pra­džią ir už­si­sa­kė pir­mas pen­kias nak­vy­nes vieš­bu­čiuo­se.

„Mes – eksp­rom­to mė­gė­jai. Ne­sam lin­kę vis­ko su­si­dė­lio­ti, už­si­sa­ky­ti iš anks­to, nes iš pa­tir­ties ži­no­me: nu­va­žiuo­ji kaž­kur, la­bai pa­tin­ka, bet tu­ri sku­bė­ti iš­va­žiuo­ti, nes jau ki­tur su­pla­nuo­ta“, – sa­ko Er­nes­ta.

Ki­tas nak­vy­nes pla­na­vo ir už­si­sa­ki­nė­jo ke­liau­da­mi. Ar ne­bu­vo ri­zi­kos, kad ne­ras kur ap­si­sto­ti?

E. Šim­kie­nė sa­ko, kad pa­ts ge­riau­sias lai­kas ke­liau­ti yra apie Jo­ni­nes. Tu­ris­ti­nis se­zo­nas dar tik pra­si­de­da, to­dėl vieš­bu­čiuo­se ne­sun­kiai ga­li­ma ras­ti vie­tų. Ne­ki­lo pro­ble­mų ir šį kar­tą.

Be to, vi­sa­da yra ga­li­my­bė per­nak­vo­ti pas gy­ven­to­jus. Tai žy­miai pi­giau, ta­čiau ke­liau­jant pen­kie­se ne­si­no­rė­jo ri­zi­kuo­ti. Be to, vieš­bu­čiuo­se ke­liau­to­jai kai kur gau­da­vo ne tik pus­ry­čius, bet ir va­ka­rie­nę. Šei­mi­nin­kai net pa­si­tei­rau­da­vo, ko­kių pa­tie­ka­lų pa­ruoš­ti.

Ru­mu­nų vir­tu­vė Er­nes­tai pa­si­ro­dė ga­na „sun­ki“. Jie val­go daug avie­nos, sū­rių, o bul­ves daž­nai pa­kei­čia ku­ku­rū­zai ar ku­ku­rū­zų kruo­pų ko­šė, bly­nai.

Pra­kal­bus apie vieš­bu­čių kai­nas, E. Šim­kie­nė sa­ko, kad jos tik­rai „įkan­da­mos“, ma­žes­nės nei, pa­vyz­džiui, Len­ki­jo­je pa­ke­lės mo­te­ly­je vi­siš­kai ne­vaiz­din­go­je vie­to­je.

Taip pat šiek tiek ma­žes­nės nei Lie­tu­vo­je mais­to, de­ga­lų, mu­zie­jų bi­lie­tų kai­nos. Pa­vyz­džiui, įė­ji­mas į tu­ris­tų lan­ko­miau­sią Dra­ku­los (Bra­no mies­to) pi­lį jų pen­kių as­me­nų šei­mai at­siė­jo 90 lė­jų, tai yra apie 20 eu­rų. Įė­ji­mas į ki­tus mu­zie­jus, vie­nuo­ly­nus kai­na­vo per­pus pi­giau. Be­veik vi­sur ga­li­ma at­si­skai­ty­ti kor­te­le.

Į ke­lio­nę – su in­ter­ne­tu ir na­vi­ga­ci­ja

Pla­nuo­da­ma ke­lio­nę E. Šim­kie­nė bu­vo įsi­gi­ju­si kny­gą apie Ru­mu­ni­ją ir Bul­ga­ri­ją ang­lų kal­ba, ta­čiau ji ne­la­bai pa­si­tei­si­no. Daug pa­to­giau bu­vo nau­do­tis at­pi­gu­siu in­ter­ne­tu, be to, ir in­for­ma­ci­jos apie lan­ky­ti­nus ob­jek­tus ten ras­da­vo dau­giau. La­bai pra­ver­tė ir prieš pat jų ke­lio­nę pa­si­ro­dęs žur­na­lo „Ke­lio­nės ir pra­mo­gos“ nu­me­ris, ku­ria­me bu­vo ra­šo­ma apie Ru­mu­ni­ją.

Er­nes­ta sa­ko, kad Ru­mu­ni­jo­je bū­tų sun­ku iš­si­vers­ti be na­vi­ga­ci­jos, mat ši ša­lis iš­si­ski­ria tuo, kad ne į vi­sus lan­ky­ti­nus ob­jek­tus nu­krei­pia ke­lio ženk­lai.

Ke­liau­to­ja sa­ko, kad prieš vyks­tant į ke­lio­nę rei­kė­tų ge­rai ap­gal­vo­ti, ko no­ri­si: ar pa­ma­ty­ti kuo dau­giau pi­lių, se­no­vi­nių mies­tų, ar pa­ke­liau­ti po kal­nus, o gal pra­mo­gų ir poil­sio prie jū­ros. Ru­mu­ni­jo­je ga­li­ma ras­ti vis­ko.

Ke­lio­nė­je Šim­kai su­si­pa­ži­no su šve­dų, viet­na­mie­čių, bri­tų ke­liau­to­jais, ku­rie ir­gi at­ra­do Ru­mu­ni­ją kaip pui­kią ša­lį poil­siui ir ke­lio­nėms, kai ku­rie čia at­vyks­ta jau ne pir­mą kar­tą.

Jau bū­da­mi Ru­mu­ni­jo­je to­li­mes­nei ke­lio­nei tu­rė­jo tris pla­nus: va­žiuo­ti gi­lyn į ša­lį ir pa­ke­liau­ti po Tran­sil­va­ni­ją, vyk­ti prie jū­ros į Bul­ga­ri­ją ar­ba ap­lan­ky­ti Bu­ka­reš­tą, Ru­mu­ni­jos sos­ti­nę. Cent­ri­nės Ru­mu­ni­jos gam­tos ir ar­chi­tek­tū­ros pa­mink­lų gro­žis taip pa­ke­rė­jo, jog ki­tus du va­rian­tus be di­des­nių svars­ty­mų at­me­tė.

Dau­gu­ma ke­lių Ru­mu­ni­jo­je ge­ri, vis­gi ke­liau­to­jams Er­nes­ta pa­ta­ria nu­si­teik­ti, kad iki kai ku­rių ob­jek­tų teks kra­ty­tis itin duo­bė­tais ke­liais ar­ba kil­ti į sta­čias įkal­nes.

Iki go­ti­ki­nio Visc­ri kai­me­lio, ku­ria­me re­zi­den­ci­ją tu­ri Ang­li­jos prin­cas Čarl­zas, te­ko įveik­ti siau­bin­gai duo­bė­tą 10 ki­lo­met­rų at­kar­pą. Bet ke­lio­nė bu­vo ver­ta pa­stan­gų. Vie­na­me iš kie­mų šiau­lie­čiai iš­vy­do, kaip ro­mų tau­ty­bės jau­nuo­liai me­di­niais pa­ga­liais va­no­ja ką tik iš­kep­tus di­de­lius duo­nos ke­pa­lus – taip ati­tran­ko ap­de­gu­sią plu­tą, pa­skui dar pa­tri­na kaž­kuo pa­na­šiu į švit­ri­nį po­pie­rių.

Kal­ba – ne pro­ble­ma

Ru­mu­ni­jo­je su vieš­bu­čių šei­mi­nin­kais, ka­vi­nė­se dau­giau­siai su­si­kal­bė­da­vo ang­lų kal­ba, nors ju­to, kad kai kur, ypač šiau­ri­nė­je ša­lies da­ly­je, bū­tų ga­li­ma su­si­šne­kė­ti ir ru­siš­kai. Ži­no­ma, ne vi­si mo­ka už­sie­nio kal­bą, bet vi­sa­da su­ran­da, kas ga­lė­tų pa­ver­tė­jau­ti ar­ba sten­gia­si paaiš­kin­ti ženk­lais.

„Ieš­ko­jom ug­ni­kal­nio, su­sto­jo­me gy­ven­vie­tė­je prie vie­no na­mo ir jau ruo­šė­mės to­liau ei­ti pės­čio­mis. Iš kie­mo išė­jęs žmo­gus pra­dė­jo ro­dy­ti ženk­lais, kad va­žiuo­tu­me to­liau. Iš pra­džių pa­gal­vo­jom, kad ne­no­ri, kad prie jo na­mų sta­ty­tu­me au­to­mo­bi­lį, pa­skui su­pra­to­me, kad ga­li­ma pri­va­žiuo­ti ar­čiau“, – pri­si­mi­nu­si šyp­so­si Er­nes­ta.

Ru­mu­nai šiau­lie­čiams pa­si­ro­dė drau­giš­ki žmo­nės. Er­nes­ta sa­ko vi­sa­da sten­gia­si ne­pai­sy­ti ste­reo­ti­pų, pa­vyz­džiui, to­kių, kad Ru­mu­ni­ja – ro­mų kraš­tas.

„Gal tik įsi­vaiz­da­vau, kad, tar­kim, tur­guo­se jie bus įky­res­ni, siū­lys sa­vo pre­kes, temps už ran­kos, bet nie­ko to­kio ne­bu­vo. Ži­no­ma, jų ten yra, pre­kiau­ja su­ve­ny­rais, ki­tom smulk­me­nom, bet vi­siš­kai neį­ky­ri“, – sa­ko mo­te­ris.

Te­ko ap­si­lan­ky­ti ir au­to­ser­vi­se. Pra­dė­jo strig­ti stab­džiai. Vie­na­me ser­vi­se nie­kuo ne­ga­lė­jo pa­dė­ti, bet nu­ro­dė, kur ras­ti ki­tą. Ir ki­ta­me ser­vi­se pro­ble­mą iš­spren­dė ne iš kar­to, te­ko su­grįž­ti. Už pa­kar­to­ti­nį re­mon­tą meist­rai at­ly­gio jau neė­mė. Abie­juo­se ser­vi­suo­se at­si­ras­da­vo žmo­gus, ku­ris mo­kė­jo kal­bė­ti ang­liš­kai, to­dėl ne­ki­lo bė­dų dėl su­si­kal­bė­ji­mo. Kiek yra ke­lia­vę, tai bu­vo pir­mas kar­tas, kai au­to­mo­bi­liui pri­rei­kė re­mon­to ser­vi­se.

At­ra­di­mai

Bier­tan mies­te­ly­je ke­liau­to­jai ap­lan­kė įtvir­tin­tą go­ti­ki­nę baž­ny­čią, ku­rios zak­ris­ti­ja bu­vo ra­ki­na­ma 17 už­rak­tų, o vie­na­me iš baž­ny­čią juo­sian­čios aukš­tos tvo­ros bokš­tų yra pa­tal­pa, ku­rio­je už­ra­kin­da­vo skir­tis no­rin­čias po­ras. Pa­tal­po­je bu­vo tik vie­nas sta­las, vie­na lo­va, vie­na kė­dė, vie­nas pei­lis ir vie­na ša­ku­tė. Pa­sa­ko­ja­ma, kad me­to­das bu­vo toks veiks­min­gas, jog per 400 me­tų iš­si­sky­rė tik vie­na po­ra.

Me­no­ty­ri­nin­kei E. Šim­kie­nei di­džiau­sias at­ra­di­mas Ru­mu­ni­jo­je bu­vo ne vie­ną šimt­me­tį skai­čiuo­jan­tys vie­nuo­ly­nai, ku­rių sie­nos iš­ta­py­tos ne tik iš vi­daus, bet ir iš išo­rės. Šie vie­nuo­ly­nai net pri­ly­gi­na­mi Siks­to kop­ly­čiai, ta­čiau Er­nes­ta ste­bi­si, kad jie nė­ra įtrauk­ti į jo­kius bend­ro­sios me­no is­to­ri­jos va­do­vė­lius, ži­ny­nus.

Dau­gu­ma vie­nuo­ly­nų yra vei­kian­tys, juo­se, kaip ir prieš šim­tą ar dau­giau me­tų vaikš­to vie­nuo­liai ir vie­nuo­lės. Vie­nuo­ly­nų at­mos­fe­ra hip­no­ti­zuo­jan­ti.

„Pas­kui su vy­ru kal­bė­jo­mės, kad ke­lio­nė­je pri­trū­ko ko­kių 10 va­lan­dų, kad ga­lė­tu­me ra­miai pa­sė­dė­ti vie­na­me ar ki­ta­me vie­nuo­ly­ne“, – šyp­so­si Er­nes­ta.

Ypač lai­ko ne­pa­lies­ta yra šiau­ri­nė Ru­mu­ni­jos da­lis. Ke­liau­da­mi po šį kraš­tą Šim­kai ma­tė lai­do­tu­vių ei­se­ną. Vi­sos mo­te­rys vil­kė­jo pa­na­šio­mis tam­sio­mis gė­lė­to­mis su­kne­lė­mis. Vė­liau su­ži­no­jo, kad tai se­nų­jų tra­di­ci­jų re­lik­tas.

E. Šim­kie­nė sa­ko, kad tik ke­liau­da­mas po Ru­mu­ni­ją su­pran­ti, koks tai gam­tos ir is­to­ri­jos pra­sme tur­tin­gas kraš­tas ir kiek ma­žai mes apie jį ži­nom, nors yra pa­ly­gin­ti ne­to­li nuo Lie­tu­vos.

„Ki­ta ver­tus, gal ta­me ir ža­ve­sys, kad ke­lio­nė­je ga­li vi­sa tai at­ras­ti“, – svars­to Er­nes­ta.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Šiau­lie­čių Šim­kų šei­ma šią va­sa­rą at­ra­di­nė­jo Ru­mu­ni­ją: spal­vin­gą, kont­ras­tin­gą, nuo­sta­baus gro­žio ša­lį, kar­tais nu­ke­lian­čią šim­tu ar dar dau­giau me­tų į praei­tį.

Pir­mo­sios die­nos Ru­mu­ni­jo­je at­ra­di­mas – spal­vin­go­sios Sa­pan­tos ka­pi­nai­tės.

Ru­mu­nai au­gi­na daug avių. Jas kal­nuo­se ga­no pie­me­nys.

Ša­kė­mis su­krau­tos šie­no ku­pe­tos Ma­ra­mu­re­šo re­gio­ne ke­liau­to­jus nu­ke­lia ko­ne šimt­me­čiu at­gal.

La­biau­siai tu­ris­tų lan­ko­ma Bra­no pi­lis, esan­ti ne­to­li Bra­šo­vo mies­to, Tran­sil­va­ni­jo­je. Jo­je ra­šy­to­jas Bre­mas Sto­ke­ris „ap­gy­ven­di­no“ sa­vo ro­ma­no per­so­na­žą Dra­ku­lą. Vis­gi nė­ra is­to­ri­nių duo­me­nų, kad Dra­ku­los pro­to­ti­pas Va­la­ki­jos prin­cas Vla­das Dra­ku­la bū­tų iš tik­rų­jų jo­je gy­ve­nęs.

Bu­če­džio kal­nuo­se, Pie­tų Kar­pa­tuo­se, stūk­so Sfink­są pri­me­nan­ti uo­la.

Ru­mu­ni­jos cent­re esan­tis Bra­šo­vas 15–16 am­žiu­je bu­vo svar­biau­sias Tran­sil­va­ni­jos mies­tas. Čia su­si­mai­šę dau­gy­bė ar­chi­tek­tū­ros sti­lių.

Gė­ly­nuo­se sken­di UNES­CO sau­go­mi me­di­niai Bar­sa­nos vie­nuo­ly­nai Ma­ra­mu­re­šo re­gio­ne, Šiau­rės Ru­mu­ni­jo­je.

Vie­nas gra­žiau­sių Ru­mu­ni­jos kai­mų – Ri­me­tea. Kai­mas skai­čiuo­ja aš­tuo­nis šim­tus me­tų. Kaž­ka­da tai bu­vo svar­bus kal­na­ka­sy­bos ir kal­vys­tės cent­ras. Už pa­stan­gas iš­lai­ky­ti vi­du­ram­žių dva­sią yra įver­ti­nas eu­ro­pi­niu ap­do­va­no­ji­mu.

Vo­ro­ne­to vie­nuo­ly­nas (Bu­ko­vi­na, Šiau­rės Ru­mu­ni­ja). Kiek­vie­nas kvad­ra­ti­nis mi­li­met­ras iš­ta­py­tas tiek vi­du­je, tiek išo­rė­je re­li­gi­niais pa­sa­ko­ji­mais.

Trans­fe­ge­re­šo ke­lias yra aukš­čiau­sias ir vie­nas pa­vo­jin­giau­sių Ru­mu­ni­jos ke­lių, ei­nan­tis per Fe­ge­re­šo kal­nus. Apie 90 ki­lo­met­rų ke­lias bu­vo pa­sta­ty­tas dik­ta­to­riaus Ni­ko­la­jė Čau­šes­ku su­ma­ny­mu apie 1970 me­tus, tam at­ve­jui, jei so­vie­tai įsi­verž­tų į Ru­mu­ni­ja, kad vie­ti­niai ka­riai ga­lė­tų grei­tai per­kirs­ti kal­nus.

Ra­koš už­ge­sęs ug­ni­kal­nis – vie­nas iš tų ob­jek­tų, link ku­rių ve­dan­čia­me ke­ly­je nė­ra jo­kių ro­dyk­lių.

Tur­dos drus­kų ka­syk­la nu­ste­bi­no sa­vo mas­te­liu, di­zai­nu, pra­mo­go­mis. Ten ga­li­ma pa­plau­kio­ti po­že­mi­nia­me drus­kin­ga­me eže­re.