Naujausios
Į muzikos pasaulį atvedė kanklės
Šiaulių konservatorijoje dirbanti mokytoja metodininkė Regina Marozienė tapo menotyros mokslų daktare. Jos mokslinis tyrimas apie kankles — vienintelis Lietuvoje. Kanklių istorijos, pasak daktarės, šalyje surinkta nedaug, tačiau norinčiųjų išmokti groti šiuo instrumentu daugėja.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Likimo su muzika nesiejo
— Esate pirmoji ne tik Šiauliuose, bet ir Lietuvoje menotyros mokslų daktarė, kuri tyrinėjo kankles. Kodėl šis instrumentas sudomino?
— Niekada negalvojau, kad būsiu muzikantė, tuo labiau kanklininkė. Buvau nusiteikusi prieš muziką. Planavau savo gyvenimą sieti su medicina ar filologija. Mano mama (Šiaulių konservatorijos liaudies instrumentų orkestro vadovė Regina Vaišnorienė) — kanklininkė, ji taip pat nenorėjo, kad sekčiau jos pėdomis. Tačiau likimas pakoregavo planus.
Mamos orkestrui reikėjo važiuoti į Olandiją koncertuoti ir nebuvo žmogaus, grojančio bosinėmis kanklėmis. Paklausė, gal galėčiau pavaduoti. Groti nemokėjau. Per mėnesį intensyvaus pasiruošimo išmokau. Esu toks žmogus, jei turiu tikslą — jo siekiu, jei esu ko prašoma, sunku atsisakyti.
— Taip prasidėjo gyvenimas su muzika?
— Po tokios pradžios nebeapleidau šio instrumento, juolab, kad jaučiau paskatinimą iš aplinkos. Sulaukiau pasiūlymo stoti į Šiaulių konservatoriją. Mama paruošė mane konkursui. Po trejų metų konservatorijoje sulaukiau pasiūlymo mokytis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kanklių specialybės. Išvažiavau mokytis. Akademijoje įgijau bakalauro, magistro laipsnius.
Informacijos stoka
— Kas paskatino siekti daktaro laipsnio šioje srityje?
— Apie koncertines kankles Lietuvoje nėra surinkta medžiagos. Kanklės yra jaunas instrumentas. Sugalvojau, kad reikia moksliškai pagrįsti šio instrumento istoriją, nes rašytinių palikimų nėra. Skaudu, jei šio instrumento istorija bus pamiršta.
Pasirinkau temą apie lietuvių koncertines kankles, nagrinėjau akademinį kankliavimą: kilmė, raida, perspektyvos. Darbas apima XX— XXI amžiaus pradžią. Man buvo lyg iššūkis. Tai — muzikologijos sritis, todėl atėjus atlikėjai persiorientuoti sunkoka, bet įmanoma. Įstojau ir per ketverius metus parašiau daktaro disertaciją.
Nagrinėjau, kaip iš tradicinių kanklių jos tapo koncertinėmis. Tyrinėjant koncertines kankles teko vaikščioti pas kanklių meistrus, kalbėtis su įvairiais žmonėmis, rinkti atsiminimus, Lietuvos nacionaliniame, Teatro ir kino, Šiaulių „Aušros“ muziejuose praleista ne viena valanda, asmeninėse kolekcijose ieškojau. Rinkau po kruopelytę.
— Ar kanklės tik lietuviškas instrumentas?
— Kanklės nėra tik lietuvių instrumentas. Lyginau lietuviškąsias kankles su giminingais instrumentais: latvių „kuokle“, estų “kanele“, rusų “guslėmis“, suomių “kantele“ ir kitais. Šiose tautose taip pat nėra daug mokslinių tyrinėjimų apie koncertines kankles.
Mūsų kanklės turi tiek pat stygų, kaip ir latvių instrumentas. Skambesiu mūsų koncertinės kanklės yra sodriausios ir geriausiai skambančios, labiau primena arfą.
Kanklių atgimimas
— Ar besidominčių kanklėmis, norinčių mokytis groti atsiranda?
— Nepriklausomybės metais kanklės buvo lyg ir atgimimo simbolis, tada jos vėl tapo populiarios. Vyksta kanklių koncertai, kanklių solistai garsina Lietuvą užsienyje, muzikos akademijoje paruošiama daug talentingų atlikėjų, tarptautinių konkursų laureatų, kuriasi liaudies instrumentų orkestrai ir ansambliai, kurie keliauja po pasaulį.
Šiauliuose organizuojami puikūs renginiai: Tarptautinis vaikų ir jaunimo tautinės muzikos festivalis „Tūto“, Tarptautinis Prano Stepulio kamerinių tautinės muzikos instrumentų ansamblių konkursas. Į koncertus ateina daug jaunų žmonių, kurie užsidega noru mokytis groti kanklėmis, jiems ne gėda apsirengti tautinį kostiumą.
Dabar koncertinėmis kanklėmis grojama beveik kiekvienoje muzikos mokykloje. Šiaulių konservatorijoje 13 mokinių mokosi groti, iš jų du berniukai. Atgimsta vyriško kankliavimo tradicija.
— Tradiciškai kanklėmis grodavo vyrai?
— Kanklės — vyriškas instrumentas. Iki XX amžiaus kankliuodavo tik vyrai. Moterys, užsiėmusios buities darbais, neturėdavo laiko muzikai, o vyrai turėjo tvirtus nagus ir laisvalaikiu skambindavo. Tik vėliau lietuvaitės įvaizdžio dalimi tapo kanklės, ilgos geltonos kasos, tautiniai rūbai.
Dabar globalizacijos epocha, todėl svarbu nepamiršti savo kultūros, tautinių šaknų, tradicinių. Mes esame unikalūs. Ir tik tuo mes galime būti įdomūs pasauliui.
Citata: Kanklės — vyriškas instrumentas. Iki XX amžiaus kankliuodavo tik vyrai.
GYVENIMAS: Savo gyvenimo su muzika sieti neketinusi Šiaulių konservatorijos mokytoja metodininkė Regina Marozienė ne tik tapo kanklininke, bet ir nagrinėjo koncertines kankles savo mokslų daktaro disertacijoje.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.