Naujausios
Į Monblano viršūnę gimnazistus vedė jų mokytojas
Ventos gimnazijos turistai savo dažnų kelionių žemėlapyje šiemet pasižymėjo aukščiausią Europos kalną Monblaną — 4808 metrai. Užkopė trys gimnazistai, vedami kūno kultūros mokytojo.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Kelionės išvakarėse — tragiškos žinios
Ventos gimnazijos turistų būrelio nariai dar užpraeitą vasarą tvirtai apsisprendė kopti į aukščiausią Europos kalną — Monblaną. Svarstė, kad galėtų išsiruošti iki aštuonių žmonių grupė, nes tiek telpa į mokytojo Vytauto Šiurkaus autobusėlį. O pasiryžo tik trys auklėtiniai.
Tačiau galėjo būti dar prasčiau. Mat mokytojas baiminosi, kad tėvai paskutinėmis pasiruošimo kelionei akimirkomis ims ir pasakys: vis dėlto neišleisime savo vaikų. Nes pasipylė pranešimai apie kalnų turistų žūtis. Pati paveikiausia tragedija buvo susijusi su tautiečiais ir Monblanu, į kurį ruošėsi ventiškiai. Ten žuvo iškart trys keliautojai iš Marijampolės.
Vis dėlto išvažiavo Ernesta Lindautaitė, Eglė Skabeikytė, Gintaras Šidlauskas. Jų mokytojas V. Šiurkus iš pradžių apgailestavo, kad daugiau auklėtinių nepasinaudojo istorine proga šturmuoti Monblaną. O vėliau džiaugėsi. Juk kas žino, ar didesniame būryje būtų buvę saugiau.
Riedėte nuo kalno
Į Austriją nuvažiavę ventiškiai nusprendė savotiškai apšilti, pasirinkę 2766 metrų aukščio Svarchofo viršukalnę. Vargo nepatyrė.
Paskui — Glosglosnerio kalnas, kurio aukštis 3798 metrai. Jis maždaug kilometru žemesnis už Monblaną, tačiau įveikti yra sudėtingiau.
Kelionė vienu lediniu takeliu, kokius kalnų turistai vadina balnu, siaubingai išgąsdino. Ketvertukas slidžiu paviršiumi judėjo atsargiai, bet netikėtai viena mergaitė sukliko ir ėmė riedėti ledine pakalne. Ji tęsėsi apie šimtą metrų. Buvo matyti staigus ir aukštas skardis, kurio apačioje — akmenys. Tokie nepalieka vilties išgyventi.
„Mes ėmėme šaukti: “Kirskis su katėmis, kirskis su katėmis“ (prie batų pritvirtinti dygliai, kurie padeda išsilakyti ant slidaus paviršiaus — red.past.), — prisimena mokytojas.
Bet šaukė ir mergaitė — iš išgąsčio. Tad neiškart išgirdo, ką jai liepia bendražygiai. Ir be patarimų bandė užsikabinti. Bet ne su „katėmis“, o savo nagais. Į ledą. Rankos pasruvo krauju, kai atplyšo trys nagai.
Laimė, už keliolikos metrų baigėsi ledas, atsirado jį dengiančio sniego. Jame mergaitė nustojo slysti. Sustingo į šalis išskėstomis kojomis ir rankomis — kad kuo tvirčiau laikytųsi. Ir nesistojo. Kol mokytojas, pasitikėdamas „katėmis“, palengva nusileido ledu ir užsivedė auklėtinę vėl ant balno.
Grupė apsistojo nakvynei pasistatytoje palapinėje 3,4 kilometro aukštyje. Kai antrą dieną iš pat ryto keliautojai ėmė traukti vėl aukštyn, jų bendražygė, riedėjusi kalnu, pasakė neturinti jėgų. Visi nusprendė vieningai — ji lieka palapinėje, o viršukalnę šturmuos likę trys.
Ventiškiai sėkmingai pasiekė Glosglosnerio viršų, tuo pačiu keliu grįžinėjo į papėdę. Bendražygė laukė palapinėje pailsėjusi. Kai visas ketvertas priėjo tą patį pavojingą balną, nuo jo slydusi keliautoja pasakė: tikrai bijau. O pavojingas ruožas atrodė dar sudėtingesnis. Nes kaitri saulė padarė „balną“ dar siauresnį, o likusį ledą — dar slidesnį. Ir vis dėlto mokytojas pasakė: reikia eiti. Tik šįkart įsitvirtino virvę, prie jos prisisegė karabinais. Apsiėjo be naujų išbandymų.
Krito akmenys
Kopti į Monblaną buvo fiziškai sunkiau, nes reikėjo ilgai eiti sniegynais. Nors ir pasirinkta turistų pamėgta trasa iš Prancūzijos pusės yra patogesnė, negu kitas kelias iš Italijos teritorijoje esančios kalno dalies.
Pasiekę 3,1 kilometro aukštyje esančią aikštelę ir čia pailsėję ventiškiai viršūnės link patraukė pusę dviejų nakties. Nusprendė, kad būsią saugiau įveikti pavojingą ruožą, kuriame kartas nuo karto krenta gyvybei pavojingi akmenys. Ta vieta vadinama Mirties kuluaru.
„Prieš pat žygį atidžiai stebėjome, kaip kitos keliautojų grupės įveikia pavojingiausią apie pusšimčio metrų ilgumo atstumą, — sakė V. Šiurkus. — Ir nusprendėme, kad saugiausia ten naktį — kai nešviečia saulė, yra pašalę, todėl nedidelė tikimybė iš viršaus pajudėti akmenims“.
Tačiau toks kelionės laikas turėjo ir minusų. Mat dienomis kopimo į Monblaną trasoje vienu metu juda ne vienas šimtas žmonių. Atrodo, kad esi ne kalnuose, o miesto gatvėje. Tad toje vietoje, iš kur pasileidžia akmenys, esanti grupė paprastai ima šaukti ir perspėja žemiau judančius žmones. Mat 3,1 kilometro aukštyje į susiformavusią properšą atsidaužiantys akmenys pradeda kristi iš 3,8 kilometro aukščio ir tuos kelis šimtus metrų be garso skrieja ore.
Ilsėdamiesi papėdėje moksleiviai matė, kaip vos pavyko išvengti tragedijos Mirties kuluare. Vienišius keliautojas išgirdo pavojaus šūksnius iš aukščiau ir pasileido bėgti. Tačiau jis nepakėlė galvos pažiūrėti, kad skuba ta pačia kryptimi, kur iš viršaus skrieja ir akmuo. Laimei, jis prašvilpė anksčiau tą vietą, kurioje po akimirkos turėjo atsidurti keliautojas.
Kai ventiškiai grįžo iš kelionės, tada pamatė televizijos laidą apie būtent Mirties kuluare ir įvykusią trijų lietuvių tragediją. Jie visi ėjo, dėl saugumo susirišę virve. Gali būti, kad akmuo pataikė į vieną žmogų, ir jis po smūgio į prarają nusitempė visus kitus.
V. Šiurkus pavojingoje vietoje nusprendė nenaudoti virvės ir pavojingą atkarpą įveikti poromis. Nakties pradžia buvo šilta, tad kartas nuo karto pabirdavo akmenys. Sulaukę, kai triukšmas nurimo, stojo tyla, ventiškiai perbėgo Mirties kuluaru.
Ventos komanda pasiekė viršukalnę 10 valandą ryto. Į stovyklavietę 3,1 kilometro aukštyje grįžo po 14 valandų nuo kopimo pradžios.
Pritrūko laipiojimo uolomis inventoriaus
Ventos gimnazijos keliautojai, iš Prancūzijos važiuodami į namus per Lichtenšteiną, nusprendė įkopti į šios valstybės aukščiausią kalną — Graušspitze. Jo 2599 metrų aukštis neatrodė grėsmingai palyginti su Monblanu.
Nebuvo sunku tik iš pradžių, — kol pakeliui pasiekė 2560 metrų aukščio Falknio kalno viršūnę. Tačiau likusių maždaug pusšimčio metrų į Graužspitze aukščiausio taško nepavyko įveikti. Nes ventiškiai neturėjo specialaus laipiojimo uolomis inventoriaus.
„Neįveiktas Lichtenšteino kalnas liko kitos vasaros maršrutuose“, — sakė mokytojas V. Šiurkus.
Sąskaitoje — devynių valstybių aukščiausios viršukalnės
Ventos gimnazijos mokytojas V. Šiurkus iš viso dešimt kartų vežė savo auklėtinius kopti į kalnus. Pirmosios kelionės nebuvo sudėtingos, tad labiau patyrusiems atrodė lyg pasivaikščiojimai su kuprinėmis. Keturios tokios buvo Slovakijoje.
Paskui nusprendė pasižvalgyti nuo vis kitos valstybės aukščiausių kalnų. Ventos gimnazistai savo kelionių sąskaitoje jau turi 11 valstybių aukščiausius kalnus. Tam pradžia padaryta Lenkijoje 2006 metais, kai įkopta į 2499 metrų Rysy viršukalnę. Ji vienintelė, kurią Ventos atstovai yra pasiekę ne kartą — ir pernai bei šiemet.
2007— aisiais ventiškiai pasidžiaugė aukščiausiu Slovėnijos kalnu Triglav, kurio aukštis 2864 metrų.
Pernai keliautojai Vengrijoje užkopė į Kekes kalną (1014 metrų), Čekijoje į Sniežką (1602 metrai), Rumunijoje į Moldovianu (2544 metrai), Vokietijoje — į Zugspitze ( 2962 metrai).
Paskutinė šių metų išvyka surengta praeitą mėnesį per moksleivių rudens atostogas. Penkių žmonių grupė pirmiausia įkopė į aukščiausią Kroatijos kalną — 1830 metrų aukščio Dinarą. Paskui jie pasiekė aukščiausio Juodkalnijos kalno — Bobotov Kuk viršūnę, esančią 2522 metrai virš jūros lygio.
Kalnuose yra keliavę iš viso 23 Ventos gimnazijos moksleiviai. Iš jų visas ventiškių maršruto viršukalnes yra pasiekusi vienintelė Eglė Skabeikytė. Viena viršūne mažiau „turi“ Ernesta Lindautaitė.
Kelionė į Žemaitiją — iš patriotiškumo
„Norėtume taip apžiūrėti visas Europos valstybes, — svajoja mokytojas V. Šiurkus. — Tačiau nekreipiame dėmesio į tuos kraštus, kur kalnų aukštis nesiekia kilometro“.
Tokių nėra ir mūsų šalyje. Tad ventiškiai ir nesusidomėjo prie Vilniaus esančiu Juozapinės kalnu, kuris ilgai buvo laikomas aukščiausiu Lietuvoje tašku — 293, 6 metro virš jūros lygio. Prieš penketą metų mokslininkai paskelbė radę 24 centimetrais aukštesnį Aukštojos kalną, esantį netoli Juozapinės.
„Užtat iš patriotiškumo savo Žemaitijai važiavome užlipti į aukščiausią mūsų krašto kalną — Medvėgalį“, — sakė V. Šiurkus.
Vytauto ŠIURKAUS nuotr.
VIRŠŪNĖJE: Aukščiausiame Europos taške Monblano viršūnėje pabuvojo ketvertas keliautojų iš Ventos gimnazijos.
MOKYTOJAS: Ventos gimnazijos kūno kultūros mokytoją Vytautą Šiurkų džiugina kiekviena pasiekta kalno viršūnė.
SAULĖLYDIS: Tik kalnuose gali pasigrožėti saulėlydžiu, būdamas aukščiau debesų.
MONBLANAS: Priekyje — Monblano viršūnė.
APRANGA: Sniegas kelyje į Gloznerio viršūnę, o ventiškiai su vasarine apranga.