Naujausios
Pirmas žingsnis – Ispanija
„Iš tikrųjų, į gimtinę parvedė ilgesys. Užsienyje, kiek bepraleistum laiko, jautiesi svetimas. Gal aš esu tos kartos žmogus, kuriam jau norisi ramybės, savų keturių metų laikų, o ne vien lietaus ir rūko. Parvažiavus net žvaigždės giedrą naktį atrodo ryškiau nei Londone tarp mūrų, ir taip arti, kad, regis, beveik ranka gali pasiekti. Išeini į mišką pasivaikščioti, ir grįžtant nuo gryno, gaivaus oro galva apsvaigsta, o ten – smogas. Savame krašte ir tvoros baltesnės“, – atvirauja Rasa.
Rasa ir Darius Dubro ir prieš aštuonerius metus Lietuvoje negyveno blogai, abu turėjo darbus. Tačiau juk visada norisi daugiau, juolab kad įsigijus namą mieste, pradėjus remontą atsirado didesnis lėšų poreikis.
„Iš pradžių pasukome į Ispaniją. Aš įsidarbinau bare, vyras – miškuose, bet ištvėrėme gal porą mėnesių. Nemėgstu karščio, o pasitaikė, kad gegužės mėnesį termometro stulpelis rodė 40 laipsnių, – pasakojimą pradeda Rasa. – Kadangi vyro brolis jau buvo Londone, pasukome pas jį.“
Pradžia buvo sudėtinga
Didžiulis milijoninis miestas joniškiečius „prarijo“ kaip dulkeles. Atvykus buvo sunku susiorientuoti kaip jūra užplūdusioje žmonių masėje, įvairovėje, susirasti metro ir nuvažiuoti reikiama kryptimi.
„2014 metais telefonuose dar nebuvo navigacijos. Tad norėdami pasiekti įdarbinimo agentūrą ar kitą įstaigą kompiuteryje ieškodavome ir ant popieriaus lapo brėždavome trajektoriją, žymėdamiesi adresą, sustojimus, kur važiuoti metro, kur persėsti į autobusą. Buvo tikras šokas. Juk tai miestas, kuris niekada nemiega. Naktinis gyvenimas virte verda, savaitgaliais dar didesnis „judesys“. Pamenu, kaip buvo keista, kai pirmą sykį ruošiantis parskristi atostogų važiavome 2–3 valandą ryto į oro uostą ir visi autobusai buvo pilnutėliai, – prisimena joniškietė. – Užtat po kokių ketverių metų Anglijos sostinė tapo sava, gatvės pažįstamos, jau neatrodė nei painu, nei neįprasta.“
Skirtumai statybose
Darius pradžioje gavo darbą maisto prekių sandėlyje. Ten praleido maždaug metus, o vėliau sėkmingai pasuko į statybų sektorių. Net ir dabar grįžus į savo šalį, kur itin trūksta kvalifikuotų statybininkų, jam neteko atostogauti, nes tos pačios Anglijoje veikiančios įmonės savininkas ėmėsi plėtros ir Lietuvoje. O Darius turi jau ilgametės patirties, be to, Anglijoje bet kas negali statybininku dirbti. Tad jis ten lankė kursus, laikė testus, gavo licenciją.
„Ten tikrai nedirbama taip neatsakingai, kaip dar neretai matome Lietuvoje. Anglijoje labai paisoma darbų saugos, periodiškai vedamas instruktažas, statybininkams primenama apie esamas taisykles, apie naujus pakeitimus. Ten be šalmo, akinių, pirštinių, be lyno, jei reikia lipti aukščiau, darbuotojo nematysi. Ir į aplinką labai reaguojama, kad niekas nenukentėtų. Nors menkiausią duobelę lopo, pristato tvorų, ženklų, lyg kokia bomba būtų“, – vaizdžiai pasakoja R. Dubro. Be to, Anglijoje šeima patyrė, kad ten „nenurašomi“ vyresni žmonės, turintys negalią, visus stengiamasi integruoti, suteikti jiems kuo platesnes galimybes.
Dirbo testavimo punkte
Rasa Anglijoje sako išbandžiusi daug ką. Jai teko ir tose pačiose statybose rimtai plušėti, užsiimant valymu jau po visų darbų. O užėjus pandemijai ji dirbo kovido testavimo centre. Tam nereikėjo specialaus medicininio išsilavinimo, tik apmokymų. Dirbantieji tokiuose centruose–palapinėse skirtinguose Londono rajonuose tiesiog padeda, konsultuoja atvykstančius, kurie testą pasidaro patys.
„Atvykdavo dažniausiai jau turintys simptomų. Pasidarę testą jie izoliuojasi ir laukia atsakymo. Aš dirbdavau keturias dienas ir tada keturios laisvos. Tad turėdavau testuotis pirmąją ir paskutinę iš keturių darbo dieną, kad būtų garantija, jog nesergu. Per dieną mes priimdavome savo punkte po 400 žmonių. Vasarą jų skaičiai krito, prieš išvykstant į Lietuvą būdavo gal 200, bet paskutiniu metu kolega minėjo, kad skaičiai vėl labai sparčiai kyla“, – pasakoja joniškietė.
Pirmas kalėdinis tortas nelabai pavyko
R. Dubro būtent Anglijoje per karantiną gerokai išlavino pomėgį kepti tortus, keksiukus, grybukus ir kitus saldėsius. Seniau viską darydavo paprasčiau: nupirkdavo „Joniškio duonos“ biskvito, geitai išplakdavo kremą, kurį pagardindavo vaisiais, pertepdavo – ir viskas paruošta.
„2017 metais Kalėdoms iškepiau tortą, kuriuo buvo galima žmogų užmušti, – iš patirtos nesėkmės dabar juokiasi moteris. – Nežinojau, kad lakštus sulaistyti reikia, jog būtų minkšti. Nusivyliau – ne, nebekepsiu. Bet praėjo metai, blogos patirties pojūčiai nuslūgo ir tąsyk stojusi prie orkaitės jau pagaminau tikrai skanų tortą. Po to ėmiau vis pasižiūrėti vaizdo įrašus internete, rusų konditerės labai aiškiai, noriai dalinasi informacija. Dar iki pandemijos radau Anglijos lietuvių portale skelbimą, kad organizuojami kepimo kursai ir užsirašiau.“
Pirmieji degustatoriai buvo šeimos nariai
Joniškietė už dviejų dienų kursus nepagailėjo 250 svarų sterlingų. Po to dar vieną dieną praleido prancūziškų sausainių „Macarons“ kepimo mokymuose. Buvo verta, nes gyvai, kai pati dirbi su produktais, jų deriniais bei proporcijomis, pati kočioji tešlą, plaki kiaušinius ir matai prieš akis procesą bei čia pat gali paklausti konditerės, jei kas neaišku, suteikia daug daugiau patirties.
Pašnekovė sako, kad angliški saldumynai, tortai, ben tie, kuriuos teko ragauti, neskanūs. Biskvitas paprastai būna storas ir sausas, pertepimui – elementari plakta gietinėlė su cukrumi. Daug cheminių priedų.
„Per karantiną dažniau pradėjus kepti pirmaisiais degustatoriais tapo šeimos nariai. Jie atviri, tiesiai rėš, kas netinka. Artimiesiems atsivalgius ir karantiną atlaisvinus, pradėjau tortus nešti bendradarbiams, kurie buvo įvairiataučiai bei skirtingų rasių žmonės. Jie susižavėjo, tad pro truputį radosi ir norinčių užsisakyti įvairioms progoms. Be to, kai kurie visai atsisakė angliškų saldumynų ir pradėjo juos rinktis lietuviškoje Londono parduotuvėje „Lituanika“.
Galbūt kepiniai atves iki verslo
Rasa dirba preciziškai, tvarkingai, jai svarbu ne tik daili kepinio išorė, bet ir vidus, tad nuotraukose taip pat pateikia ir pagaminto torto pjūvį. Jai rūpi skonis ir kad visos gaminio dalys, taip pat ir papuošimai, būtų valgomi, – juk užsakovas už viską moka pinigus, tad nieko neturėtų būti išmetama.
„Visko pasitaiko. Iškepiau pagal užsakymą tortą, tik šaldytuve kažkas pamažino temperatūrą ir laikant jį per naktį kremas sutrūkinėjo. Aš sutvarkiau, užglaisčiau, užlyginau, bet atvykusiai klientei atvirai papasakojau apie bėdą ir patikinau, kad negaliu tokio gaminio atiduoti. Ji sako: „Taigi nieko nesimato, niekas nesužinos“. Bet juk aš pati žinau“, – apie sąžinės priekaištus dėl bet kokių menkų trūkumų atvirai kalba pašnekovė.
Jei kas pageidauja, moteris iškepa ir įprastus „Medutį“ ar „Napoleoną“, gamina grybukus, riešutėlius, sausainius, bet dažniau ieško naujų receptų arba tobulina senuosius. Tiems, kas neprašo konkretaus skonio gaminio, pasiūlo ką nors įvairesnio, įdomesnio, nekasdieniško. Šiuo metu ji turi tris tortų favoritus. Vienas jų – tai „Ambasadoriaus medutis“, kuriam reikalinga ypatinga tešla: ne kočiojama, bet kaitinama ant garų vonelėje, tąsi kaip guma, tepama kepti skardoje.
Antras – kalėdinis pyragas su aguoniniu biskvitu, morenginiu kavos kremu, į kurį dedamas „Rududu“. „Tikra cukraus bomba“, – sako konditerė.
Trečiasis Rasos „numylėtinis“ – aviečių–pistacijų tortas su maltomis pistacijomis gardintu biskvitu, baltu šokoladu, sūrio kremu, taip pat su pistacijų pasta.
Dar būdama Anglijoje moteris feisbuke susikūrė grupę pavadinimu „Mamos desertai“, kur įdėdavo savo gaminių nuotraukų. O dabar, grįžusi į Lietuvą, mąsto ir apie mažą kavinukę su savo kepiniais, kuri galbūt taip ir vadintųsi, kaip minėta grupė.
