Naujausios
Į kolaborantus nurašyta visa karta
Šiaulietis Vytautas Jankauskas, sovietmečiu užėmęs aukštas pareigas, parašė autobiografinę knygą „Kolaborantas?“. Nenuslėpdamas asmeniškiausių dalykų rašo apie savo 75-erių metų gyvenimo kelią, permaltą Lietuvos virsmų. Jam skaudu, kad visa bendramžių karta buvo nurašyta į kolaborantus. Jie tapo nereikalingi: “Kad nereikalingi, tiek to, bet nusikaltėliai?“.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Apie savo kartą
Tai jau trečioji V. Jankausko knyga. Pirmąją skyrė savo buvusiems bendradarbiams prekybininkams. Antrąją — tėvui Jonui Jankauskui, Lietuvos kariuomenės štabo puskarininkiui, vežiojusiam tarpukariu Lietuvos kariuomenės generolus. Tarp jų — kariuomenės vadą Stasį Raštikį ir paskutinį tarpukario Lietuvos krašto apsaugos ministrą Vladą Vitkauską.
Trečiąją knygą sako rašęs, kaip „teisingą biografiją“. Kalbamės apie knygą ir vedame paraleles tarp “anų“ ir šių dienų. Ar knygos neiššaukė užgautos ambicijos, noras pasiteisinti?
„Galbūt, — sako V. Jankauskas. — Man labai skaudu buvo girdėti, kad mano karta — tai žuvusi karta. Mes ir griovėme, ir ne taip gyvenome. Kiek pažįstu savo kartos žmonių, didžioji dauguma dirbo, stengėsi, darė karjerą. Bet nebuvome, kaip dabar įvardijama, kolaborantai.“
Pats savo atžvilgiu ne kartą girdėjęs: „Užteks — kolaborante, prisivadovavai“.
„Kur reikėjo dėtis tuos keturiasdešimt penkiasdešimt metų mano kartos žmonėms? — sako pašnekovas. — Ar turėjome visi susideginti kaip Pilėnų kunigaikštis Margiris?“
Prisitaikyti, kad išgyventum
Vienareikšmiai teigia — santvarka sovietmečiu buvo bloga. Privati nuosavybė buvo uždrausta. Savininkiškos nuotaikos smerkiamos. „Prie tų salygų reikėjo prisitaikyti, kad išgyventum“.
Dėl Lietuvą ištikusio tragiško likimo, karo vertėsi tėvų gyvenimas. Tėvų šeima, atgavus Vilnių, iš Kauno buvo persikėlusi į sostinę. Iš tų laikų išlikęs įspūdis — lietuviai lenkų laikomi grobikais, vadinami „prakeiktaisiais litvinais“.
Karui užgriuvus šeima persikraustė į Gilaičių kaimą prie Šiaulių. Iš didmiesčio su elektra, vandentiekiu, radiju — į užkampį, kuriame apie visa tai galima buvo tik pasvajoti.
Fronto linija ėjo per Jankauskų trobos kiemą, net prie to, pasirodo, galima įprasti. Tik pirmosiomis apšaudymų ir bombordavimų dienomis šeimyna lėkdavo slėptis į bunkerį. Troba sudegė, bet nė vienas nežuvo.
V. Jankauskas „išgyvenimo bet kokiomis salygomis“ mokslus pradėjo būdamas penkiolikos metų ir turėdamas tik pradinį išsilavinimą.
Prekybininku tapo ne dėl to, kad apie tai svajojo. Ėjo ten, kur priėmė dirbti. Dirbo ir mokėsi, tarnavo armijoje, kūrė šeimą — į gyvenimą kabinosi. Šiaulių miesto prekyboje perėjo visus laiptelius: nuo pasiuntinuko, šaldytuvų mechaniko, sandėlininko iki viršininko.
„Gal ir nebuvome dideli patriotai, bet kad būtume kaip nors išdavę Lietuvą, ją pardavę, ar atsisakę lietuviškumo — to nebuvo, — sako V. Jankauskas. — Visi džiaugėmės Atgimimu. Bet staiga tapome nebereikalingi. Kad nereikalingi, tiek to, bet nusikaltėliai? Svarbiausia, kad atmesti buvo keturiasdešimtmečiai penkiasdešimtmečiai — sutapatinti su santvarka“.
Apie nuodėmes
Sovietmečiu nuodėmė buvo „nepasidaryti pinigų“. Net bandelių receptai buvo kuriami tokie, kad galima būtų produktų “priglobti“.
Sovietmečio aukštuomenės gyvenimą V. Jankauskas iliustruoja anekdotiniais prisiminimais apie generalinio sekretoriaus Nikitos Chruščiovo „viešnagę“ Šiauliuose.
N. Chruščiovas per Šiaulius vyko į Rygą. Pietūs buvo planuojami „Baltijos“ restorane. Salėje susodinti saugumiečiai, o virėjai plušo kepdami pagrindinį patiekalą — kukurūzų burbuoles su spanguolėmis. Bet N. Chruščiovas iš Zoknių areodromo tiesiai į Rygą išvažiavo, Meškuičiuose trumpam sustojęs pavalgyti. “Baltijos“ restorano direktoriui V. Jankauskui išrikiavus padavėjus teko priiminėti Lietuvos aukščiausius vadus, tarp jų Antaną Sniečkų. Šis, patenkintas vaišėmis, liepė dirketoriui padavėjams atsidėkoti “Palangos“ trauktinės buteliais.
Sėkmingą generalinio sekretoriaus „priėmimą“ partiniai veikėjai vakare pratęsė viešbutyje. Po tos vakarienės sąskaita taip išaugo, kad Šiaulių vykdomojo komiteto pirmininką K. Plechavičių ištiko šokas. Jis nematęs ant stalų nei pusės kilogramo ikrų, nei “Palangos“ butelių. Išgirdęs, kad buteliai padavėjams A. Sniečkaus nurodymu “išrašyti“, dar labiau įsiuto: “Po papeikimą jiems“.
Apie korupciją
„Tai anekdotai, bet tokios korupcijos, kaip dabar, tada nebuvo“, — teigia V. Jankauskas.
Būdavo medžioklės, baliukai, priėmimai. Nei ministrai, nei miesto vadovai už juos nemokėdavo — apmokėdavo įmonės. Bet tai nebuvę dideli pinigai. Dabar aukštų valdžios vyrų ir moterų reprezentacijai skiriamos tūkstantinės sumos: „Jos turi būti, bet ar tokios?“
„Dabar girdžiu, jeigu nori, ką nors išspręsti, tai ar akcijas turi perleisti, ar kažkieno giminaičius įdarbinti, ar pinigų suorganizuoti. Juokas, kad užtektų nuvežti butelį kaip sovietmečiu.“
Anot V. Jankausko, ką reiškia 50 tūkstančių litų atlyginimas valstybės įmonės vadovui? Kai toks pat inžinierius privačioje įmonėje gauna tik kokius 3 tūkstančius litų.
„Tai — ne atlyginimas, tai kažkoks neaiškus skatinimas, — sako V. Jankauskas. — Mano galva nedorai visuomenė yra nukrypusi.“
Dviguba moralė gaji
Tai kas įvyko? Juk kilome už tai, kad nebūtų jokių privilegijų?
„Kai buvo išvaryti specialistai, atėjo nauji žmonės, kurie galvojo taip: “Na, aš jau toks blogas kaip anie nebūsiu. Bet aš ne durnas, man irgi reikia užsidirbti.
Palyginkime buvusį miesto Vykdomąjį komitetą su dviem „Volgomis“ ir dabartinę Savivaldybę. Vykdomojo pirmininkas turėjo tarnybinę mašiną, o jo keli pavaduotojai naudojosi viena. Dabar skyriai visi automobilius turi, nekalbant apie pirmuosius asmenis“.
V. Jankauskas neabejoja, iš „anų“ laikų atsinešėme dvigubą moralę. Tada — vieną galvojome, kitą — viešai kalbėjome ir darėme. Tas melas ir dabar gajus: “Taip išeina, kad ne tik nepasiėmėme, kas gera, bet ir atsinešėme, kas bloga.“
Apie laikmečio žaizdas
Kapitalizmas turi milžiniškų pranašumų, pripažįsta V. Jankauskas. Pirmiausia — plėtojant gamybą.
„Bet socialiniu požiūriu tai žiauri santvarka, — sako pašnekovas. — Socialinė atskritis dabar didžiulė ir nieko nedaroma jai mažinti. Mano kartos vadovui atleisti žmogų iš darbo buvo didžiulė moralinė problema. Dabar tai — grynai ekonominis dalykas. Žmogus atleidžiamas nesukant galvos. Į jį žiūrima tik per verslo prizmę“.
Valdžios dviveidiškumas, anot jo, akivaizdus. Kalbama apie solidarumą krizės akivaizdoje, bet net progresiniai mokesčiai neįvedami.
„Nes tokie mokesčiai pirmiausia palies tuos, kurie priima sprendimus, — sako V. Jankauskas. — Karpomos pensijos, algos mokytojams, medikams, bibliotekininkams, bet ne jie tą krizę sukėlė. Ji kilo dėl finansinių sluoksnių ir pasaulio vyriausybių nesugebėjimo bankus kontroliuoti. Ir pas mus naudą pučiant burbulą gavo vieni, bet krizės pasekmėmis turime dalytis visi.“
Bedarbystę pačiam teko skaudžiai išgyventi: „Iš pradžių džiaugiesi, kad turi laisvo laiko, bet kai pusmetį nerandi darbo, bijai net į gatvę išeiti. Kad tik nesutiktumei kokio pažįstamo.“
Anot V. Jankausko, bedarbystė visų pirma didžiulė psichologinė problema. Turi save perlaužti, imtis net to, kas atrodo žemintų tave.
„Išlošė tie, kurie įveikė save. Inžinieriai, atleisti iš didžiųjų gamyklų, ėmė krepšius su mezginiais, skudurais ir traukė į Rusiją. Kaip tie žmonės nebuvo vadinami: spekuliantais, “krepšininkais“, o šiandien jie — verslininkai.“
Prisipažįsta, jog pats „laiku buvo išvarytas“. Kai nebeturėjo, kur dėtis, pradėjo pardavinėti savo žinias. Džiaugiasi laiku tapęs “privatizavimo profesoriumi“. Sukūrė verslą, o dabar pensijoje gali rašyti knygas.
Kodėl vis dėlto rašo?
„Man tai saviraiškos būdas, — prisipažįsta. — Aš nepriklausau jokiai partijai, jokiam klubui. Auginu bites, dalinu medų. Rašyti pradėjau, nes susikaupė daug visokių užrašų.“
Ironizuoja, tas rašymas — grafomanija. Bet džiaugiasi, kad yra sulaukęs draugų įvertinimo: „Turi rašytojo požymių“.
Įprasto dienoraščio nerašęs. Mintis pradėjo užsirašinėti keturiasdešimties. Kai susirgo ir gydėsi ligoninėje.
Gal tai, ką parašė bus įdomu draugams, pažįstamiems. Šypsosi, kad vaikai ir anūkai senelio ir tėvo istorija dar nesidomi.
„Aš taip pat nesidomėjau, kol nesulaukiau brandaus amžiaus. Vėliau gailėjausi, kad nesiklausiau tėvo pasakojimų, — prisipažįsta. — Jeigu mūsų seneliai, proseneliai būtų mokėję rašyti, kaip dabar būtų įdomu. Žinotume, kaip jie gyveno, su kuo bendravo, kokių istorinių įvykių dalyviais buvo. Kiekvieno doro žmogaus gyvenimas yra turtas. “
Savo giminės istoriją jau „atkapstęs“ iki XVIII amžiaus. Proseneliai buvę valstiečiais. Svajoja sudaryti ir palikti anūkams giminės geneologinius medžius.
KLAUSIMAS: Vytautas Jankauskas savo knygoje neslepia intymių dalykų, nuodėmių, negražina sovietmečio: „Mes gyvenome tuo laikmečiu, bet ar dėl to tapome kolaborantais?“
VERTYBĖS: Vytautas Jankauskas įsitikinęs: „Doras žmogus yra vertybė. Kai rašiau knygą apie savo tėvą, būtent tai norėjau pasakyti.“
KNYGOS: Šiaulietis Vytautas Jankauskas, baigęs verslininko karjerą, išleido jau tris knygas — paskutinėje knygoje „Kolaborantas?“ aprašė savo 75-erių metų gyvenimą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.