Į Kairius ... pasukus tik į dešinę!

Gintarės DAKNYTĖS nuotr.
Esama ir buvusi Kairių bendruomenės vadovės Audronė Bagvilienė (kairėje) ir Nijolia Kasparavičienė sako, kad priemiestinis miestelis turi viską, ko reikia gyventi. Patrauklumo Kairiams teikia ir vos už kelių kilometrų esantys Šiauliai.
Šiaulių rajono Kairių bendruomenė prieš keletą savaičių iškilmingai paminėjo savo įkūrimo jubiliejų. Miestelio gyventojus 2006-aisiais subūrusi organizacija tapo aktyvia gyvenvietės viešųjų erdvių gražinimo, aplinkos puoselėjimo ir puošimo, renginių organizavimo, kitų originalių idėjų sumanytoja bei įgyvendintoja.
Pirmininkė Audronė Bagvilienė sako, kad miestelio bendruomenės narių, seniūnijos, vietos kultūros įstaigų, verslininkų bei šiaip kūrybingų gyventojų bendru darbu priemiestiniai Kairiai tapo miesteliu, kuriame jauku gyventi. O gražuolis Kairių ežeras kasmet sulaukia gausybės poilsiautojų iš Šiaulių miesto ir aplinkinių vietovių.
Kairius, važiuodami iš Šiaulių ar iš Radviliškio, pasieksime pasukus tik į dešinę...

Bendruomenė šventė

Jubiliejinis renginys „Bendruomenės 20-metis kanklių skambesy“ buvo paminėtas Kairių Švč. Mergelės Marijos Belaisvių Vaduotojos bažnyčioje aukotomis šv. Mišiomis už Kairių bendruomenės narius. Šv. Mišių metu giedojo Kairių seniūnijoje gyvenanti sakraliosios muzikos kūrėja ir atlikėja Gitana Svirplienė.

Muzikine įžanga susirinkusiųjų sielas virpino jaunosios kanklininkės kairiškės Jono Švedo, Balio Dvariono ir kitų konkursų dalyvės ir laureatės Andrėjos Baužaitės atliekami kūriniai.

Fotografijos darbų parodą „Kairiai ir kairiškiai“ surengė Kairiuose gyvenanti fotografė, daugybės parodų autorė Edita Aleksandravičienė. Menininkės jubiliejaus proga skirtuose darbuose – miestelis įvairiais metų laikais.

Renginį, kuriame apžvelgti veiklos metai, pagerbti Kairių bendruomenės įkūrėjai, partneriai, draugai ir visi, kurie prisidėjo kuriant miestelio įvaizdį, vainikavo Marijos ir Kasparo Damulių duetas kartu su pianiste Nijole Baranauskaite. Atlikėjai savo programoje pakvietė prisiminti gražiausias Lietuvos ir pasaulio melodijas.

Po iškilmingos programos šventės dalyviams ir svečiams – vaišės su troškiniu bei šventiniais keksiukais.

Pasodintos 38 pušaitės

Šventinei įtampai atslūgus, su dabartine bendruomenės vadove Audrone Bagviliene ir prieš ją bendruomenei vadovavusia Nijolia Kasparavičiene vaikštinėjame po gražiausias Kairių vietas – pušyną prie ežero, pagrindinę miestelio aikštę, bendruomenės parkelį greta seniūnijos. Žinoma, pasisvečiuojame ponios Nijolios įkurtame unikaliame „Ramunyno“ muziejuje.

Prieš keletą savaičių susibūrę kairiškiai įgyvendino bendruomenės veiklos jubiliejaus proga subrandintą idėją – atnaujinti kelerius pastaruosius metus audrų ir vėtrų niokojamą miestelio pušyną. Į kvietimą vietoje vėjų išvartytų medžių pasodinti jaunų pušelių atsiliepė pavieniai kairiškiai, seniūnijos, kultūros darbuotojai, politikai ir vietos verslininkai.

Kas po vieną ar po kelis sodinukus, o kas ir daugiau. Dekoratyvių augalų ūkio savininkai Vitai ir Severinui Kuktos pušynui padovanojo šešis medelius. Tiek pat, išgirdusi apie iniciatyvą, su savo šeima pasodino ir menininkė Laima Beržinytė-Gulbinienė.

Ant pasodintų 38 pušaičių gražaus sumanymo išpildytojai paliko jubiliejaus sveikinimus Kairių bendruomenei. Idėjos autorė, bendruomenės pirmininkė Audronė viliasi, kad pasodinti spygliuočiai taps simboline vieta jas sodinusių žmonių susitikimams.

Beje, Kairiuose gyvenanti L. Beržinytė-Gulbinienė senąjį pušyną papuošė ne tik šeimos medeliais. Netoliese, ant Kairių ežero kranto, ji su drauge Rasa Griniene pastatė prie pušyne esančių statinių priderintas sūpynes.

Nuo ramunių jūros iki kalėdinių nykštukų

2025 metais Kairių pušyne bendruomenės parašyto projekto gautomis lėšomis buvo pastatyta scena – stoginė su tentinėmis užuolaidomis, skirta viešiesiems miestelio renginiams. Anksčiau parke įvairių renginių metu atlikėjams būdavo statoma palapinė, kurią plėšydavo ir draskydavo nuo ežero kylantis vėjas.

Šių metų rugsėjo pradžioje pušyne, ant kalnelio, išdygo vaikų žaidimų kompleksas. Lygiai toks pat įrengtas ir Sutkūnuose – tai abiejų bendruomenių laimėto dalyvaujamojo biudžeto projekto vaisius.

„Dabar tėvai galės maudytis ir kartu matyti vaikų žaidimus“, – įgyvendinta idėja patenkinta pirmininkė Audronė.

Pasidžiaugia 2015 metais pušyne įrengtais pasivaikščiojimo takais, kitais svarbiais objektais, suaugusiesiems skirtais treniruokliais.

Vietos seniūnijos, rajono Kultūros centro Kairių filialo, bibliotekos, Asmens su negalia draugijos Kairių padalinio narių, kitų vietos organizacijų noras bendradarbiauti, A. Bagvilienės žodžiais, yra labai svarbus. Gausybė renginių, pradedant nuo tradicinėmis tapusių Joninių, Mindauginių šventimo, valstybinių švenčių minėjimo iki piešimo ant asfaltuoto miestelio pėsčiųjų tako, edukacijų privačiose erdvėse, tokiose kaip „Sulčių muziejus“, „Ramunynas“ ar V. ir S. Kuktų dekoratyvių augalų ūkis ir t. t. – šitiek visko būnant po vieną nepavyktų suorganizuoti.

Išskirtiniu renginiu ponia Audronė vadina tradiciniu tapusį pavasarinį augalų mainų turgelį, kuris šiemet jau penktus metus vyko greta seniūnijos esančiame parkelyje, vietinių vadinamu bendruomenės aikšte. Augalų mainų idėjos krikštamotė – buvusi Kairių bendruomenės vadovė, ilgametė Šiaulių Povilo Višinskio viešosios bibliotekos bibliotekininkė, kraštotyrininkė, kolekcininkė Nijolia Kasparavičienė. Ponia Nijolia juokauja, kad mainai naudingi ir jai pačiai, nes, atsinešusi keletą augaliukų, namo dažniausiai parsineša dvigubai daugiau.

Šiemet, ruošdamasi didžiosioms metų šventėms, Kairių bendruomenė savo gyvenvietę jau trečius metus vėl ketina puošti pačių gyventojų sukurtais spalvingais nykštukais. Visi norintieji kviečiami į edukacinius užsiėmimus, kuriuose gali sukurti savo nykštuką ir juo papuošti aplinką.

Kaip ir kiekvienais metais, nykštukais bus padabinta ir pagrindinė miestelio renginių aikštė, kurioje bus papuošta Kalėdų eglė, o medžiuose švies girliandos.

Nykštukų idėja, sako bendruomenės pirmininkė, gimė ieškant prieškalėdinės puošybos idėjų. Pirmais metais gamino dviese, antraisiais prisijungė daugiau rankų, o šiemet norinčiųjų dalyvauti edukacijose ir susikurti savo nykštuką, galima sakyti, anšlagas. Ponia Audronė įsitikinusi, kad geri sumanymai yra užkrečiami, tad tiki, kad po metų ar kelerių Kairiai, kurie turi apie 2 000 gyventojų, taps tikru kalėdinių nykštukų miesteliu.

„Šiaulių krašte“ pernai buvo rašyta apie Kairiuose, Plento gatvėje, įkurtą „Sulčių muziejų“. Jo įkūrėja Asta Ambrasaitė muziejų, kuriame nepaliaujamai daugėja ne tik eksponatų, bet ir lankytojų, įkūrė savo tėčio, ilgamečio Šiaulių pieno kombinato direktoriaus, duonos ir bandelių kepyklos Kairiuose įkūrėjo Stanislovo Ambraso, čia sumontavusio ir stacionarią sulčių spaudyklą, garbei.

Kairiai turtingi ir dar vienu muziejumi – N. Kasparavičienės asmenine ramunių kolekcija, pavadinta „Ramunynu“. Lankytojams, suaugusiesiems ir vaikams, kolekcininkė su užsidegimu pasakoja apie savo eksponatus – rankdarbių, indų, suvenyrų, žaislų, papuošimų, virtuvės įrankių, servetėlių, bižuterijos čia skaičiuojama per penkis tūkstančius. Didžiausia šios kolekcijos dalis – apie tūkstantį moters surinktų atvirukų su ramunėmis.

Pomėgis kolekcionuoti daiktus su ramunėmis, prisimena kolekcijos savininkė, gimė, kai ji, būdama gal 15-metė, mokykloje gavo užduotį surasti atvirukų su ramunėmis. Metams bėgant, sumanymas virto tikra aistra. Ir, sako ponia Nijolia, „ta liga greičiausiai bus tol, kol bus ji pati“.

Kolekcininkė nesibaigiančia eksponatų kasykla įvardija sendaikčių parduotuves ir turgus. Ramunių, žinodami jos aistrą, dovanoja artimieji, lankytojai arba kaimynai, kai kurios į muziejų atkeliauja kaip lauktuvės, dovanos ar mainai.

Kiekvienam, kuris smalsauja, kokią krūvą pinigų išleido įsigydama ramunių, kairiškė turi pasiteisinimą.

„Jeigu neturėčiau savo ramunyno, greičiausiai nė vieno euro daugiau neturėčiau. O dabar mano pinigai paversti džiaugsmu, susitikimais, lankytojų šypsenomis, – sako ji. – Ateinu į savo ramunyną, atsisėdu ir galvoju: „Nijolia, ar tu pati čia viską padarei?“

2019 metais N. Kasparavičienės „Ramunynas“ įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą.

Kolekcininkė savo eksponatus noriai demonstruoja ne tik savo sodyboje Kairiuose specialiai eksponatams įrengtoje patalpoje, bet ir parodose Šiauliuose bei apskrities gyvenvietėse.

Miesto sindromas

A. Bagvilienei Kairiai yra gimtinė, N. Kasparavičienė čia apsigyveno kartu su tėvais sugrįžusi iš Sibiro. Buvusiai ir esamai bendruomenės vadovėms svarbu, kaip jų gyvenvietė atrodo, kaip keičiasi ir gražėja.

„Mes dažnai pakalbame, kad čia gyventi labai gera. Seniūnijos centras, yra biblioteka, Kultūros centras, medicinos punktas, parduotuvių, veikia mokykla, apie aštuoniasdešimt vietų turintis darželis, įkurta daug įmonių. Gyvename toliau nuo Šiaulių miesto šurmulio, bet kartu miestas ranka pasiekiamas, net miesto autobusai važiuoja. Ežeras. Aplinkkelis užtikrina miestelio ramybę. Šiais metais suremontuotas pagrindinės gyvenvietės Plento gatvės kelias, dideli remonto darbai atliekami ir kelio į sodų bendriją“, – viena kitą papildydamos kalba moterys, paminėdamos, kad Kairių ežeras vasarą tampa traukos centru ne tik vietiniams, bet ir atvykstantiems poilsiautojams bei žvejams.

Girdėjusios, kad norinčių apsigyventi Kairiuose netrūksta – į priemiestinę gyvenvietę keliasi jauni žmonės.

„Jaučiame, kad yra stipri žmonių kaita – senesni žmonės kraustosi į butukus, kiti iškeliauja Anapilin.“

Nepaisant to, sako girdėjusios, kad tiems, kurie čia ieško pirkti nekilnojamąjį turtą, sunku jo surasti, nors vien per pastaruosius mėnesius miestelyje išdygo keletas naujų namų.

A. Bagvilienė neslepia, kad Kairių žmonės neskuba tapti bendruomenės nariais. Tam turi paaiškinimą: mažą aktyvumą greičiausiai lemia tai, kad Kairiai yra greta Šiaulių, kuriuose vyksta daug renginių. Įsitikinusi, kad bendruomeninė veikla aktyvesnė tose bendruomenėse, kurios įsikūrusios toliau nuo didmiesčio.

„Kairiai turi savotišką miesto sindromą. Nebeliekant senųjų gyventojų, naujakuriai nededa pastangų susipažinti ir kaimyniškai bendrauti“, – teigia ketvirtus metus Kairių bendruomenei vadovaujanti A. Bagvilienė.

Su tuo, kad priemiestinė Kairių gyvenvietė „miestėja“, sutinka ir Nijolia.

„Miestėdami savų nebepažįstame. Kad ir bėdos atveju: anksčiau mūsų gyventojai būdavo šarvojami čia pat, o dabar, kad kaimyno nebėra, kartais sužinome pavėlavę, nes mūsų išėjusieji šarvojami Šiauliuose.“