Naujausios
Pakvietė klubo pirmininkė
Klubo „Spalvotas veidas“ pirmininkė Sarah Mitrikė jau seniai norėjo, kad Žagarėje įsikurtų atvira jaunimo erdvė, kuri, kaip ir sėkmingai veikianti tokia pat įstaiga Joniškyje, sutrauktų paauglius po pamokų ir jaunus, galbūt darbo neturinčius ar vaikus auginančius žmones bendrauti, pasibūti kartu išėjus iš namų, organizuoti įvairias veiklas, edukacijas. Parašius projektą ir gavus finansavimą, atsirado galimybė tokią erdvę įkurti, suremontuoti patalpas ir kol kas vieneriems metams įdarbinti specialistą.
„Su Sarah anksčiau šiek tiek buvo tekę bendrauti. Rengiant paraišką susėdome pasikalbėti, pasidalinti idėjomis ir ji paklausė, galbūt galėčiau padėti įvairiomis veiklomis ne vien iš idėjos. Sutikau ir štai – aš čia nuo balandžio pabaigos. Atvira jaunimo erdvė skirta jaunuoliams nuo 14 iki 29 metų, tačiau itin griežtai neribojame. Jei matome, kad yra poreikis, ateina, pavyzdžiui, 13 metų paauglys, tikrai priimame. Mano noras ir tikslas, kad jaunuoliai nesiblaškytų po miestą, neturėdami ką veikti, kad bendrautų tarpusavyje. Juk traukia pabūti neformalioje, neutralesnėje aplinkoje nei mokykla arba namai, kur per karantiną praleista labai daug laiko ir ta monotonija slegia“, – sako V. Uogelytė-Auksorienė.
Jaunimo erdvės lankytojai čia žaidžia stalo žaidimus, geria arbatą, diskutuoja, kuria planus.
Turi įvairių idėjų
„Jaunuoliams reikia priprasti, susipažinti. Ir man norisi juos pažinti, daugiau sužinoti apie poreikius, vizijas. Aš taip pat daug ko Žagarėje nežinau, nes ilgą laiką gyvenau kitur, tad dalinamės informacija. Vienas jaunuolis pasiūlė idėją eiti į žygį. Puiku, sakau, einam, tik buvo lietinga diena. Tad sutarėme, kad esant gražiam orui parašysiu žinutes ir norintieji tegul prisijungs. Reikia išnaudoti tokias progas, džiaugtis turima gražia gamta, ieškoti ir išnaudoti naujas, galbūt pamirštas ar dar neatrastas erdves“, – sumanymais dalinasi jaunimo darbuotoja.
V. Uogelytė-Auksorienė, baigusi vidurinę mokyklą, iš Žagarės išvyko maždaug prieš du dešimtmečius ir ilgą laiką gimtajame mieste tik lankydavosi pas tėvelius. Jų nelikus prieš dvejus metus su vyru pasiryžo keisti savo gyvenimą ir įsikurti jų namuose Bružo kaime, prisišliejusiame prie pat Žagarės.
Atvykstant trumpam daugeliui Žagarė atrodo nuostabus gamtos kampelis su savita, labai gilia istorija, kultūriniu paveldu. Bet vėl sugrįžusi į gimtą kraštą gyventi Vaida sako pasigedusi tokio vieningo visaapimančio tinklalapio ar feisbuko profilio, kuriame būtų pateikiama visa naudinga atvykstantiems į miestą žmonėms informacija. Taip, dabar kiekviena kultūros, švietimo ar kita įstaiga savo tinklapiuose skelbia apie renginius, įvykius, vietos tautodailininkai taip pat įdeda darbų, nuorodų į tam tikras grupes, tačiau tada reikia žinoti, kur ieškoti individualiai. O norėtųsi vienoje vietoje surasti, kur turistui apsistoti, kur ir pas ką galima įsigyti amatininkų darbų, kur pavalgyti, kokiomis veiklomis, edukacijomis užsiimti. Kad tai būtų bendras Žagarės gyvenimo atspindys.
„Štai, mane vienas jaunuolis, atėjęs į jaunimo erdvę, nustebino papasakojęs, kad galima privačiame žirgyne jodinėti. Tik su Sarah bendraudama sužinojau, kad ji nuomoja dviračius. Dar išgirdau apie kempingą. Dabar aš renku informaciją ir laukiu visų, kas kažką daro, kad užeitų, pasakytų. Tada galėsiu dalintis ir su jaunuoliais, ir su atvykstančiais į miestą, pravažiuojančiais žmonėmis. Juk esame tokioje geroje vietoje įsikūrę – Žagarės centre“, – pastebi V. Uogelytė-Auksorienė.
15 metų choreografės patirties
Aktyvi jauna moteris turi nemažą darbo patirties bagažą. Po vidurinės mokyklos, sekdama ją mokiusių pedagogų choreografų Sandros Paulavičienės ir Andriaus Petkausko pavyzdžiu, nusprendė taip pat tapti šokių mokytoja. Pirmiausia šokio pedagogiką ji baigė Telšiuose, o vėliau – šokio edukologiją tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete ir – iškeliavo paskui vyrą į Tauragę. Ten iš pradžių dirbo vienoje kaimo mokyklėlėje, o po kiek laiko buvo pakviesta į Tauragės kultūros centrą, kur tapo vyriausiąja rajono choreografe.
„Man norėjosi kurti stipresnius šokių kolektyvus, kurie galėtų reprezentuoti kraštą. Labai padėjo kultūros centro vadovas, paremdamas iniciatyvas, palaikydamas. Be to, ir Tauragės meras labai skatino visas kultūros, švietimo įstaigas bendradarbiauti, jis sakė: „Kol nesusijungsite visos įstaigos, tol Tauragės nebus“. Toks požiūris skatino ir džiugino. Ilgainiui užsiauginau net 60 merginų kolektyvą, kurį galėdavau, esant reikalui, paskirstyti dalimis – vienos į vieną, kitos – į kitą renginį skirtingose vietovėse. Pasirodydavome per miesto šventes, užsienio svečiams, vykome į Dainų šventes. Iš pradžių ten nebuvo tautinių šokių tradicijos, merginos sakė nenorinčios jų šokti. Ką gi, vis tiek repetavome, šlifavome, išvykome į atranką. Ir kai ten jos pamatė nuostabiai šokančius kitus kolektyvus, ne tik merginas, bet ir vaikinus – pasitempusius, puikiai atrodančius, elegantiškus, jau ne tik pačios mielai eidavo į repeticijas, bet net baigusios mokyklas ir tapusios studentėmis skatino jaunesnes tauragiškes dalyvauti kolektyve, – pasakoja Vaida. – Visur nėra paprasta, tačiau reikia atkakliai dirbti, bendradarbiauti, kultūros namai turi augintis sau kartą, nuolat palaikydami ryšį su darželiais, mokyklomis. Mano kolektyvuose šoko nuo mažiausių „leliukų“. Ir stengdavomės, kad galėtų dalyvauti, repetuoti iš mokyklų net ir po kelis vaikus, rasdavo būdų vadovai, kaip juos atvežti.“
Galbūt choreografė iki šiol dirbtų Tauragėje, tačiau besilaukdama antro vaiko paskui vyrą išvyko į Vokietiją. Ten augindama mažylį kurį laiką dirbo Frankfurto lietuvių šeštadieniniame darželyje, kur šokių mokė pačius mažiausius. Tad patirties ji turi ir nori dalytis.
