Naujausios
Kad aklieji galėtų suprasti katedros didybę
Kaip gimė idėja kurti Šiaulių katedros maketą?
„O čia visa istorija“, – sako A. Lankauskas ir ima ją pasakoti.
Prieš kelerius metus jam teko dalyvauti neįgaliųjų dienos minėjime. Pagal scenarijų dienos pradžia buvo tokia, kad sveikuosius pabandė įtupdyti į neįgaliųjų situaciją.
Kam kliuvo neįgaliojo vežimėlis, kam kurčnebylio dalia, o buvusiam politikui – aklojo. Jį pastatė autobusų stotyje, užrišo akis, davė baltąją lazdelę ir užduotį – nuvažiuoti į miesto savivaldybę ir nueiti į konkretų kabinetą.
Maršrutas stovėjo mintyse. Pirmiausiai reikėjo pereiti gavę, šviesoforas buvo su „pypsiuku“ akliesiems. Bandė prisiminti, kokie autobusai važiuoja pro dramos teatrą. Paprašė žmonių, kad pasakytų, kada atvažiuos konkretus autobusas. Keleiviai pasakė, geranoriškai padėjo įlipti, pažymėjo bilietuką.
„Tada mene ėmė graužti sąžinė, kad aš sveikas, tik maustau žmones, apsimetu akluoju. Žmonės buvo geranoriški: padėjo išlipti, paklausė, kur eisiu, parodė, kuria kryptimi Savivaldybė. Priėjau prie perėjos ir galvoju, ar žengti į gatvę, juk mašinų nematau. Privažiavo mašina ir pyptelėjo. Tai buvo ženklas, kad galiu eiti. Kadangi Savivaldybės kabinetus žinojau, radau nesunkiai“, – prisiminė docentas.
Ten vyko situacijos aptarimas. Dalyvavo neregių pora. Jie nesiskundė, sakė, kad kur nors nueiti, nuvažiuoti susiorientuoja. Pasiskaityti Brailio raštu gali, parašyti, atsispausdinti taip pat, įgarsintos knygos egzistuoja. Tik negali pajusti to, ką mato regintieji. Pavyzdžiui, negali įsivaizduoti šv. Onos bažnyčios grožio, nors skaitė, kad ji esanti labai graži. Kaip ir Šiaulių katedra. Žino jos didybę, girdėjo apie ją, bet kokia ji neįsivaizduoja.
Tuomet A. Lankauskui ir kilo mintis: o ką jei padaryti tokį maketą, kad aklasis galėtų suvokti, kas per daiktas ta katedra.
28 kartus mažesnė Katedra
A. Lankauskas sako, jos ši mintis jį užvaldė. Nuo ko pradėti? Aišku, nuo brėžinių. Pasirodo, egzistuoja tik 1949 metų brėžiniai, padaryti architekto Simono Ramunio, kuris vaikščiojo su rulete bei liniuote ir matavo. Jis apmatavo bazinius matmenis, bet visų detalių – kryžių, kitų dekoracijų – brėžinių jis nedarė.
„Skambinau architektams. Niekas neturėjo, išskyrus Rasą Budrytę. Ji man atsiuntė bazinius brėžinius, kurie tapo man atrama“, – apie idėjos įgyvendinimo pradžią pasakojo A. Lankauskas.
Katedros maketas gaminamas buvusio mero asmeniniame garaže, kuris tapo dirbtuvėmis, o automobilis žiemoja lauke. Pasirinko mastelį 1 prie 28, kad kūrinys tilptų garaže. Katedros bokšto aukštis su žaibolaidžiu – 3 metrai. Jį pagamino surenkamą, nes kitaip laikinose dirbtuvėse netilpo. Viso maketo ilgis – 2,8 metro.
„Darau išardomą. Mažoji katedra turi būti pakeliama, bet nereiškia, kad ji turi būti iš plastilino. Jai statyti pasirinkau kietąjį putplastį. Jis pakankamai kietas ir tvirtas, bet kartu lengvai apdorojamas. Jį naudoja jachtų gamybai, aviacijoje. Šiauliuose yra įmonė, kuri tokią medžiagą naudoja vėjo jėgainių sparnų gamybai. Pavyko iškaulyti. Reikalingos ir kitos medžiagos smulkioms detalėms“, – aiškino kūrėjas.
Dirbti prie savo katedros A. Lankauskas pradėjo beveik prieš metus. Darbas prasidėjo prasidėjo technologijų išbandymu. Padarė kelias bandomąsias dalis. Technologija pasiteisino. Darbas labai kruopštus ir reikalauja daug laiko. Kiekvieną dalelytę reikia išmatuoti, įvertinti brėžinyje ar nuotraukoje. Pasitaikė klaidų, jas reikėjo taisyti.
„Stengiuosi padaryti tikslią kopiją. Ne visuomet pavyksta. Yra skirtumų tarp Ramunio brėžinių ir realybės. Nežinau, ar bažnyčia buvo pakoreguota, ar brėžiniuose klaida. Kai kur matmenys nesutampa“, – apie sunkus pasakoja idėjos sumanytojas.
Kaip pavyzdį nurodo kuklias šonines katedros duris, kurios brėžiniuose yra vieno dydžio ir dizaino, o realybėje – kitokio. A. Lankauskas pasidžiaugė, kad dabar yra naujų technologijų. Paprašė pagalbos fotografo Donato Ufarto. Jis pakėlė droną ir nufotografavo katedrą iš viršaus. Žiūrėdamas nuotraukas meistras nustebo, pamatęs, kad ant vieno šoninio katedros flygelio kryžiaus yra iškalti metai – 1951. Iš apačios tai nesimato.
Jis sakė pats nežinantis kaip pavadinti savo darbą, anglai tokias kopijas vadina replikoms.
Eina bažnyčios statyti
A. Lankauskas sako neįvertinęs darbų apimties. Buvo įsitikinęs, kad pavyks savo katedrą užbaigti iki Kalėdų, galvojo apie jos pristatymą. . Bet kai tris dienas sugaišo vien tik paradinio įėjimo durims pagaminti, suprato, kad ne viskas čia taip paprasta.
„Reljefas, pakėlimas, kryžiukai, kol viską išpjaustai... Kai pradėjau klijuoti, pasirodė, kad finansiškai tai irgi nėra pigu. Medžiagos ryja pinigus kaip reikiant“, – sakė A. Lankauskas.
Jis be visos savo aktyvios veiklos dar yra ir Šiaulių LIONS klubo narys. Pristatęs savo idėją klube, sulaukė palaikymo ir talkininkų.
Kai A. Lankauskas įsileido mus į savo garažą ir aprodė kylančią Šiaulių katedrą, kartu su juo darbavosi bendraklubietis Benas Kirstukas. Turėdamas laisvesnio laiko jis atvyksta patalkinti. Beno užduotis – išdrožinėti mažus angeliukus.
Abu vyrai sakė, jog ypač juos nustebino kolegos Vinco Abalikštos sugebėjimas tiksliai atvaizduoti, išpjauti, nušlifuoti ir pagaminti smulkias katedros detales. Buvęs chirurgas šį darbą atlieka ypač kruopščiai ir su užsidegimu. Jis kartu su A.Lankausku daug laiko praleidžia prie katedros maketo. Kai žmona paklausia, kur išeina, išdidžiai atsako: „Einu bažnyčios statyti“.
Garažas virto dirbtuvėmis
Užėjus į dirbtuvėmis virtusį garažą, pamatome ant karkaso pritvirtintą priekinę katedros dalį, šalia ant grindų padėtas surenkamas pagrindinis bokštas. Ant vidinių garažo vartų iškabinti Šiaulių katedros brėžiniai, nuotraukos. Palei sieną išrikiuoti elektriniai prietaisai.
„Juostinis elektrinis pjūklas, siaurapjūklis, skersinio pjovimo staklės. Be jų neišsiversi, vieną turėjau, kitus teko nusipirkti. Statys Trijonis savo staklėmis puikiai ištekino katedros karkasą“, – pasakoja A. Lankauskas.
Tenka jam padirbėti ir kompiuteriu. Nubraižo reikalingų smulkių detalių brėžinius, o vienoje leidykloje lazerinėmis staklėmis jam išpjauna smulkias vienodas katedros detales – langiukus, kryžiukus. Rankomis jų neišpjaustysi.
Mokslininkas – inžinierius, aviatorius
Alfredas Lankauskas – gamtos mokslų daktaras, fizikas, bet ne inžinierius. Pesikvalifikuoja?
„Esu fizikas su inžinerine pakraipa. Ne tiek mokslininkas, kiek inžinierius. Visa mokslinė veikla yra realizuota į konkretų darbą. Nuo pat studijų laikų. Man kildavo nepasitenkinimas, kai prikepa pseudoteorinių straipsnių, vadina save didžiu mokslininku, o rezultato ir naudos iš to nieko. Dariau generatorių skaičių ir raidžių, elektrostatinį spausdinimo įrenginį, kažkas panašaus į dabartinį lazerinį, vandeniliu varomą automobilį. Todėl niekada savęs nevadinau mokslininku, o jei vadindavau, tai mokslininku inžinieriumi“, – užtikrintai teigia mokslų daktaras.
Jis aiškina, kad tai japoniškas modelis. Ten labiausiai vertinamas toks mokslas, pagal tokius principus ir finansuojamas. Taip pat kaip ir JAV bei kai kuriuose Europos universitetuose – viskas orientuota į praktiką. Vietoje Šiaulių universiteto įsteigus Vilniaus universiteto Šiaulių akademiją A. Lankauskas sako turįs tik atsitiktinių paskaitų. Iš pradžių dar dėstė mechaninę fiziką optometrijos mokslų programoje, tačiau ją perkėlė į Vilnių, todėl paskaitų beveik neliko. Dar dirba ekspertinį darbą.
„Nusprendžiau, kad reikia gyvenime vieną darbą ir dvasiškesnį padaryti. Tai automobilį lipdau, tai kokį prietaisą“, – sako fizikas.
Nors į Šiaulių katedrą užsuka gana dažnai, tačiau laiko save nereligingu. Į sakralinį rūmą užeina pasigėrėti jo didybe.
Kur padės savo katedrą, jos kūrėjas dar nežino, bet pasiūlymų jau turi.
Žlugus Šiaulių universitetui, ištikus pandemijai, kaip sako A. Lankauskas, atsirado laiko naujoms pareigoms. Sportinio lėktuvo pilotas ir aviacijos „fanas“ tapo Lietuvos aeroklubo viceprezidentu, Aviacijos veteranų sąjungos, vienijančios ir kariškius, ir civilius, ir sportinius aviatorius, pirmininku.
