Naujausios
„Man tikrai buvo staigmena. Tokio entuziazmo reiktų dar paieškoti. Kartais vietoje žmones sunku sukviesti, prikalbinti į kolektyvą, o Gitana pati mane susirado, pasiteiravo, ar galėtų kokiu nors būdu prisijungti. Suteikiau jai informaciją apie repertuarą, kur jį galima rasti ir pasitikrinti, prisitaikyti pagal savo balso partiją. Moteris sąžiningai repetavo savarankiškai, konsultavosi nuotoliu, o prieš Velykas buvo atvažiavusi į Žagarę ir pasirodė bendroje repeticijoje“, – pasakojo Žagarės kultūros centro moterų choro vadovė Meilutė Girskienė.
Kai susisiekėme su Gitana Jankauskiene, ji jau buvo grįžusi į fiordų ir trolių šalį Norvegiją, pastaruosius 17 metų tapusią namais. Moteris neslėpė nuostabos, kad kažkam toks jos noras dainuoti atrodo išskirtinis, juk lietuviui Dainų šventės – į kraują įaugusi tradicija, kaip juoda ruginė duona, šaltibarščiai ar baltas varškės sūris.
Būtent varškės – ne sūrio – ir „Ventos“ duonos pašnekovė sako ypatingai pasiilgstanti net ir praėjus tiek daug laiko svečioje šalyje. Kito lietuviško maisto jau taip labai nebetrokšta, pamėgo tradicinę norvegišką grietinės košę, kuri patiekiama su permatomai supjaustyta vytinta mėsa, o ant košės užbarstoma cukraus, cinamono ir truputis lydyto sviesto.
„Jau praėjusiais metais žinojau, kad skrisiu į šimtmečio Lietuvos dainų šventę, tam atostogas susiplanavau, tik dar nebuvo aišku, ar vyksiu kaip dalyvė, ar kaip žiūrovė. Sykį teko dalyvauti Dainų šventės folkloro dienoje kartu su Joniškio kultūros centro folkloro kolektyvu „Kupars“, kuriam vadovauja Rita Kipšaitė–Balčiūnienė. Tai buvo prieš daug metų, kai dar gyvenome Lietuvoje. Pamenu, kaip visi šokome, dainavome, repetavome, folkloras skambėjo tiesiog gatvėse. Gera širdy, kai tiek daug žmonių, kuriuos jungia tie patys saitai, matai ir tą jauti, – prisiminė G. Jankauskienė.
Gitana repertuarą mokėsi savarankiškai, repetuodama Norvegijoje namuose. Moteris tarsi vėl sugrįžo į tuos prieš du dešimtmečius buvusius ir dar senesnius laikus, kada dainavo mokytojos Ugnės Vaineikienės etnografiniame kolektyve, po to darniai įsiliejo į Joniškio kultūros centro folkloro ansamblį „Kupars“.
„Veda didelis noras. Man visada patiko dainuoti, nuo vaikystės. Taip pat natūralu, kaip kvėpuoti. Gal turiu kokį geną (juokiasi)? Mano šeimoje mama dainuoja, brolis, kiti giminės. Mėgstu pačią įvairiausią muziką, galiu klausytis nuo roko iki folkloro, klasikos, chorinių kūrinių. Norvegijoje gyvendama taip pat vis niūniuoju, dainuoju, prieš metus prisijungiau prie vietos mišraus choro, kuris daugiausia atlieka bažnytinę muziką. Su juo dalyvavau festivalyje „Carmina Burana“, – pasakoja kraštietė. – Groti nemoku, balsas – mano vienintelis instrumentas, kurį valdau. Kartais padainuojame ir su lietuviais, kurių čia jau nemažai įsikūrusių. Rengiame vakarėlius, švenčiame Kalėdas, Velykas, Užgavėnes ir kt.“
–-
Į Norvegiją Gitana Jankauskienė prieš 17 metų išvyko paskui vyrą, kuris ten važinėjo penkerius metus, dirbdamas statybose. Reikėjo šeimai apsispręsti, nes per sudėtinga taip atskirai gyventi. Sūnui tuo metu buvo penkeri, kai Gitana susikrovė daiktus ir iškeliavo. Apsistojo ir įsikūrė šeima Vidurio Norvegijoje, toli nuo Oslo, Stavangerio – didžiųjų miestų, bet labai arti gamtos – pušynų, kalnų, prie ilgiausios šalyje upės Gloma, kuri teka per laukus ir pavasariais patvinsta. Pasitaiko šiose kalnuotose vietose ir nuošliaužų. Lietuviai gyvena aukštesnėje vietoje, kur potvyniai jiems negresia.
Gyvendami Norvegijoje kraštiečiai išmoko šios šalies kalbą. Gitana įsidarbino norvegų šeimos versle, kurį išlaiko jau trečia karta, ir pardavinėja pyragus, tortus, kitus konditerinius gaminius bei kavą.
„12-os žmonių kolektyve esu vienintelė lietuvė. Iš pradžių, kol dar pakankamai nemokėjau norvegų kalbos ir negalėjau normaliai bendrauti su klientais, dirbau virtuvėje prie kepinių, o vėliau ėmiau prekiauti. Ar skiriasi nuo lietuviškų gaminių norvegiški desertai? Taip, kažkiek skiriasi. Norvegai labai daug naudoja grietinėlės kremo. Vienas jų nacionalinių gaminių yra marcipaninis tortas su grietinėlės kremu ir aviečių uogiene. Taip pat labai populiarios mielinės bandelės su cinamonu, kapotos tešlos pyragėliai. Kiek susipažinau su norvegiška virtuve, tai atrodo, kad jie neturi labai didelės patiekalų įvairovės, bent jau mūsų krašte, galbūt didžiuosiuose miestuose yra kiek kitaip“, – dalinasi savo pastebėjimasi G. Jankauskienė.
–-
Į Lietuvą šeima parvyksta du tris kartus per metus. Grįžę visada nueina į kokį lietuvišką spektaklį ar koncertą, arba aplanko muziejų, nepamiršta lietuviškų tradicinių renginių.
Dabar Gitana labai laukia birželio pabaigos, kai suplanuotos atostogos ir jos lauks Lietuvos dainų šventė Vilniuje.
„Iki šiol tebesaugau Dainų šventės ženkliuką iš tų laikų, kai su „Kuparu“ joje dalyvavau. O kai dabar lietuviams bičiuliams Norvegijoje užsiminiau, kad vyksiu į šimtmečio Dainų šventę, ne vienas iš jų sakė: kodėl aš nepagalvojau, kad galėčiau irgi prie kokio kolektyvo prisijungti?“ – sakė Gitana.
