Naujausios
Išverktos ašaros
Į susitikimą Z. Radzišauskienė ateina pasitempusi, elegantiška, besišypsanti. Atrodo, kad moters pasas iš tiesų meluoja bent dešimtmečiu.
„Padėtis su išeitimi“, – tokia taisykle vadovaujasi senjorė, patyrusi ne vieną skaudų smūgį, išgyvenimą. Užsigrūdino ir dabar drąsiai šypsosi gyvenimui. Juk daug geriau juoktis, nei verkti! O gal ašaros liko išverktos vaikystėje, jaunystėje.
Z. Radzišauskienė save vadina užkietėjusia žemaite. Gimtinė – Telšiuose, o iki 7-erių metų augo Plungėje pas močiutę. Gyvenimo pradžia pažymėta negyjančiomis sielos žaizdomis – buvo nelaukta ir mamos nepamilta, neišmylėta, prisiminimai pilni rykštės ir žodžių kirčių.
Į Telšius mergaitę mama su patėviu parsivežė jau paaugusią, kai buvo laikas į mokyklą. Patėvis buvęs labai geras, bet bijojo savo žmonos.
„Tėvelį nušovė rusai. Jis prie Lietuvos buvo šaulys, tikras lietuvaitis. Tada jau gyveno su kita moterimi, buvo išėjęs iš mūsų, vis dėl sunkaus mamos charakterio. Vėliau tą moterį išvežė į Sibirą. Gerai, kad mama spėjo per karą išsiskirti, būtų ir mus išvežę.“
Kai gimė dvylika metų jaunesnė Z. Radzišauskienės sesuo, vyresnėlė tapo jos aukle. Seserį augino iki pat savo vestuvių.
Šviesiausias prisiminimas – šokiai. Jau vaikystėje taip pamėgo šokti, kad pati susirasdavo tinkamus rūbus ir lipdavo ant scenos. Dabar galvoja – ir kaip išdrįsdavo! Šokdavo viską – indų, romų šokius, baletą. Gabi mergaitė neliko nepastebėta. Atvažiavę M. K. Čiurlionio menų mokyklos atstovai pakvietė vykti į mokytis į Vilnių dvi mokines – Zitą ir Birutę.
„Mamytė pasakė, kas Elytę žiūrės? Birutė išvažiavo, manęs mama neišleido. Būčiau žmogus buvusi, – akimirką patyli. – Dieve, atsimenu, kai reikėdavo vystyklus plauti, būdavo tryneklė, nariai kruvini, mokykloje bijodavau parodyti.“ Net ir praėjus tiek metų, nusipurto. Prisimena, kad vaikai mokykloje juokdavosi, vadindavo mama, nes visuomet būdavo su sesute, vesdavosi ir į gimnastikos treniruotes – tik į pamokas ne. Vaikas augino vaiką.
Z. Radzišauskienei studijuoti neteko, nuo 17 metų pradėjo dirbti „Masčio“ fabrike.
Jauna ištekėjo, bet bendras šeimos gyvenimas buvo neilgas. Po 6 metų santuokos vyras žuvo važiuodamas motociklu. 25 metų našlė liko su 2-ejų ir 5-erių metų vaikais. „Tai buvo kančios metas, – prisimena moteris. – Tada patyriau gyvenimą iš visų pusių, pamačiau, kokie žiaurūs vyrai, niekas nepadėjo, draugių neliko, mama niekada neateidavo.“
Po 5-erių metų ištekėjo antrą kartą, išvažiavo dirbti ir gyventi į Uteną – reikėjo specialistų fabrike. Čia gimė jauniausia dukra. Utenoje praleido dešimtmetį, kol galiausiai persikraustė į Šiaulius. Tuomet Z. Radzišauskienei buvo 40 metų.
Šiauliuose ilgai dirbo Taupomojoje kasoje. Grįžusi iš darbo, namuose tapdavo „namudininke“: turėjo mezgimo mašiną. Iki šiol prisimena nenuilstančios mezgimo mašinos dūzgesį. Trejus metus su prekėmis išvažinėjo visą Rusiją, Ukrainą. Galiausiai, jau būdama pensijoje, dar 12 metų dirbo Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos rūbinėje.
„O dabar 86-eri. Jėzau, jėzau, kiek daug, o širdis, galvoju, 60-ies turėtų būti. Nepasiduodu gyvenimui, esu atmušta, man viskas yra gerai, nieko neimu į galvą, padėtis su išeitimi, jei kokia bėda, išsirutulioju, išlendu, pakeliauju.“
„Galbūt dabartinis laikas – atlygis už sunkią vaikystę, – svarsto. – Iki šiol galvoju, kodėl taip ir nepaklausiau: “Mama, kodėl tu man tokia buvai?“ Ji man tiesiai sakydavo, nežinau, kodėl tavęs, Zita, taip nemylėjau, bet tu pati geriausias vaikas man esi. Niekuomet balso nepakeli, visuomet rami. Nemylėjau tavęs, bet tu geriausia.“
Savo vaikams Z. Radzišauskienė tapo mama, kokią pati svajojo turėti.
Nuolatinės kelionės
„Padėtis su išeitimi – pas mane toks žodis. Vis tiek iš visur išlįsi, tik stenkis. Nereikia savęs kaustyti, kad bijau, nepatogu. Visur savo gyvenimui pati vadovauju, dabar niekas nepastumdys. Vaikai žino, kaip mama nori, taip ir bus.“
Prieš 22 metus Ispanijoje apsigyveno Z. Radzišauskienės sūnus, o prieš 24 metus Londone – draugė. Tad nuolatiniai ir jau įprasti moters kelionių maršrutai – Ispanija ir Anglija.
Ispanijoje buvo gal 12 kartų, Anglijoje gal 8 kartus. Į Ispaniją yra važiavusi ir mikroautobusu, bet tuomet kelyje tenka užtrukti keletą parų, kelionė išvargina. Įsitikino: lėktuvu daug patogiau.
Nesibaimina nei svetimos kalbos, nei skrydžių.
„Aš nebijau iš lėktuvo iškristi, vis tiek galvoju: padėtis su išeitimi. Nukrisiu ant kokio medžio ir atsisėsiu, paskui nulipsiu. Tiesiog neįsivaizduoju, kad gali būti blogai. Aš esu užsibrėžusi 103 metus gyventi. Mano žentas galvą susiėmė“, – kvatojasi. Kodėl būtent 103-ejus? „Esu nutarusi visus tris vaikus į pensiją išleisti. Pirmąjį jau išleidau, jaunesnis išeis už trejų metų, o paskui dukra, jai dabar 50 metų“, – šypsodamasi paaiškina.
Londoną su 75-erių drauge išmaišė važinėdamos metro. Ispanijoje dažniausiai važiuoja prie jūros. Nesvarbu, kurioje šalyje ar mieste būtų, labai mėgsta užsukti į kavines. Save parodyti, į kitus pasižiūrėti, pavalgyti, išgerti kavos ir, svarbiausia, pasikalbėti. Nors pensija nėra didelė, sako šiaip taip išsiverčianti.
Geriausios Z. Radzišauskienės draugės – gerokai jaunesnės. „Senų žmonių nemėgstu. Man patinka humoras, norisi pasijuokti, pakalbėti apie praeitį, bet ne apie ligas. Ir nesiskųsti. Turiu ir aš problemų, bet ar būtina kitam išsakyti. Čia mano problema.“
Z. Radzišauskienė gimusi gražiu laiku, pavasarį – gegužės 7 dieną. Gimtadienis šiaulietei – visuomet svarbi šventė. Švęsti jos 86-mečio šių metų pavasarį Londone susirinko keturios draugės. Jau turi planą ir kitiems metams – švęsti gimtadienį Ispanijoje. Nepaleidžia ir dar viena mintis – labai norėtų nuskristi į Turkiją.
„Gimtadienius visada švenčiu trankiai, nesvarbu, jei dalyvauja tik keli žmonės. Šokti būtina! Reikia pasikratyti – pašoki, išsilaisvini – čia ir yra balius. O ne sėdėti ir gurkšnoti, plepėti.“
Dar vienas pomėgis – skaityti. Knygų parsineša iš bibliotekos.
„Jei knygos neturiu, nuobodu gyventi. Dar grėbiu lapus, kiemą šluoju. Jei radikulitas susuka, padarau mankštą, išsijudinu ir gerai. Mėgstu mankštintis – tada žmogus žvalesnis esi. Rankų nenoriu sėdėti sudėjusi, noriu dirbti. Bet ką daryti su pasu, kuris rodo tikrąjį amžių? Jėgos turiu ir tikrai galėčiau dirbti.“
Moteris juokiasi prisiminusi, kaip, būdama 75-erių, skynė kriaušes Ispanijoje. „Sūnus Remigijus darbdaviui pasakė, kad esu 65-erių – kad priimtų. Kai atvažiavau, galvoju, jei paskaičiuotų, išeitų, kad 10-ies metų sūnų pagimdžiau!“
Duok man savo metus!
Labiausiai kelionėse Z. Radzišauskienei patinka susitikti su brangiais žmonėmis. Jau dabar įsivaizduoja, kaip visi susės naujame sūnaus bute Ispanijoje, vakarieniaus, kalbėsis.
Visgi paatvirauja: būna dienų, kai ima savęs gailėtis, trūksta veiklos, ima graužti nuobodulys, nėra, kas veikti, o jaunesnės draugės dirba. Sėdėti ant suoliuko ir stebėti praeivius – ne jos būdui. Šiauliuose moteriai trūksta vyksmo, gyvybingumo.
„Nuvažiavau į Kauną pas anūkę – visai kitas dalykas, gyvesnis miestas! Laisvės alėja, puiku, o Šiauliuose truputį nuobodu. Kita problema – juk aš visų seniausia, kur einu, tokios senės niekur nėra! Žiūriu lėktuve, vyriausia kokių 60 metų, tokių kaip aš, krepštalas, tikrai nėra. Sykį, žiūriu, eina susirietusi senutė, tokia sena. Sako, 78 metų. Galvoju, duok man savo metus!“
Z. Radzišauskienė svarsto, kad ilgus metus dovanoja giminės genai. Jos broliui 89 metai, „irgi labai gerai atrodo, be pilvuko, plaukai truputį žilstelėję“. Labai gerai atrodė ir mama, save itin prisižiūrėjo, mirė 96 metų. Buvo ponia, siuvėja, išmanė madas. Z. Radzišauskienė taip pat mėgsta pasipuošti, šį polinkį paveldėjo ir dukra.
„Mane supa jauni žmonės. Galbūt jaunatviškumą padeda išlaikyti ir jaunos draugės? Vienai draugei – 51-eri, kitai – 62-eji, trečiai – 63 metai. Nuolat kartu švenčiame gimtadienius, važiavome visos keturios į Palangą, į Nidą. Jos sako: nejaučiame, kad toks metų skirtumas. Mes chi chi cha cha daug juokiamės!“
Z. Radzišauskienė džiaugiasi, kad „už sienos“ gyvena dukters šeima, dažnai susibėga, kepa šašlykus. Džiaugiasi, kai aplanko 28 metų anūkas iš Kanados. „Jam draugai sako, eik, eik pas močiutę, papasakosi naujienų, ką močiutė išdirbusi, kokių juokų pridariusi. Ir Žygimantas sako: kaip gera pasikalbėti! Na jau taip, prikrečiu pokštų, prisijuokiame. Verkti nemoku.“
Pati nepatyrusi mamos meilės, Z. Radzišauskienė labai myli savo vaikus. Turi ir penkis anūkus. Ispanijoje gyvena kol kas vienintelė proanūkė: vyriausio sūnaus dukters atžalai jau šešeri.
Antrasis sūnus – dailininkas Evaldas Mikalauskis, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus vadovas, dėstytojas. Dailininkas ne kartą yra organizavęs parodų Šiauliuose.
„Sūnus nuo mažens piešdavo. Būdavo, eina, sustoja: koks medis gražus! O mums medis kaip medis. Jis labai pastabus. Labai gerus vaikus užauginau, nors našlė buvau, bet berniukai auksiukai yra!“
Laukia daug planų
„Dabar esu laiminga, bet, va, kad dar kas nuimtų kokius 10 metų, būtų gerai. Bet gal dabar geriausiai ir gyvenu. Visi vaikai sveiki, anūkai irgi, jokios bėdos, ir išsimiegu, ir namuose kambariokę turiu – katytę Milą. Viskas yra gerai. Sugalvoju, nuvažiuoju į Telšius pas seserį. Brolis Vilniuje gyvena, vis galvoju važiuoti aplankyti. Toks gyvenimėlis. Turiu dar daug planų iki 103 metų. Dar reiks 90-metį atšvęsti, o paskui šimtą!“ – planais dalijasi Z. Radzišauskienė.
O ką palinkėtų tiems, kurie nepatenkinti gyvenimu? „Kodėl gali būti nepatenkintas – visai neblogai yra gyventi!“ – nusišypso.
