Naujausios
Per dešimtmetį trys knygos
Liudvikas Stankus 2024 metų vasario 28 dieną atšventė 89 metų sukaktį ir toliau nenuilsdamas gilinasi į savo giminės istoriją, šeimos genealogiją ir inicijuoja trečios knygos leidybą. Šį kartą ne tik apie šeimos šaknis, bet ir apie atžalas, anūkų patirtis.
Pirmąją prisiminimų knygą „Įspaudai širdyje ir kelyje“ išleido prieš dešimt metų – 2014 metais. Tuomet jam ėjo 79 metai. Knyga ir jos autorius sulaukė gerų atgarsių ir giminėje, ir viešoje erdvėje, krašto spaudoje. Sveikino su knygos išėjimu jaunystės draugai, su kuriais mokėsi vienoje klasėje Šilutės pirmoje vidurinėje mokykloje. Tarp jų – rašytojas Rokas Flick, pats parašęs knygų apie Mažąją Lietuvą, taip pat jaunystės draugas, Šilutės krašto istorijos puoselėtojas, mokytojas, rašytojas Anatolijus Žibaitis. Pastarasis ypač skatino rašyti atsiminimus.
Po penkerių metų Liudvikas parašė ir išleido knygą „Neišnykim“ – apie Šiaulių baldų gamybos susivienijimą „Venta“, kuriam vadovavo du dešimtmečius – nuo 1969 metų lapkričio iki 1989 metų pavasario.
Kad išliktų žinios apie giminės istoriją, dalijosi tuo, ką pats žino, ką archyvuose surinko. Skatino dalintis mintimis ir išgyventomis patirtimis savo artimuosius ir buvusius bendradarbius. Išguldytos istorijos yra lyg detalės didžiulės dėlionės, vedančios praeitin, siejančios ją su dabartimi ir su žvilgsniu ateitin, tikintis, kad tai, kas užrašyta, neišdils iš giminės atminties.
Šias knygas skaitai kaip amžininko liudijimą apie laikmetį, kurį išgyveno Lietuva, tauta, šeimos. Liudviko Stankaus šeimos šakos, giminės kartos knygose apimamos nuo XVIII pradžios ir toliau – per visą XX amžių ir dabar – XXI amžiaus pradžioje. Tai ir liudijimas apie žmogų, jo gyvenimo tėkmę, likimo vingius.
O buvo taip…
Liudviko žodžiais, jo prosenelių, senelių ir tėvų gyvenimas buvo lyg kardu kapotas. Bet ir jo paties kartai teko daugybė išbandymų.
Liudvikas – tarpukario kartos vaikas, gimęs 1935 metais, Pypliškės kaime, netoli Gardamo miestelio, Šilutės rajone. Pagal kilmę žemaitis, bet gyslomis teka ir prūsų kraujas.
Darbščių ūkininkų Petronėlės ir Felicijono Stankų šeimoje jis pirmagimis vaikas. Tėvai susilauks iš viso keturių vaikų. Liudvikas augs su metais jaunesniu broliu Adolfu (jis vėliau paveldės tėvų ūkį, žemę, atkurs į ją teises po Nepriklausomybės atgavimo 1990 metais), su sesutėmis Darata, jaunesne už vyriausiąjį brolį trimis metais, ir jau po karo gimusia jaunėle Birute.
Knygoje „Įspaudai širdyje ir kelyje“ Liudvikas vaizdingai yra aprašęs vaikystę, kuri atmintin įsirėžė ne tik su beigeliais – zuikelio pyragu, kurį tėvas parveždavo lauktuvių iš miesto. Vaikystėje išgyventa rusų pirmoji okupacija, giliai atmintin vaikui įstrigo tėvo žodžiai, kai kartą parvažiavęs, tarė: „Beigelių nebebus. Įsileidom velnią į bažnyčią, tai užlipo ant altoriaus“. Tas velnias penkis dešimtmečius lems ir jo paties gyvenimą.
Paauglystėje tuoj po karo patirtas siaubas dėl tėvo, pasmerkto sušaudyti ir įkalinto vien dėl kažkieno skundo, kad laikė šautuvą, kurio saugumiečiai taip ir nerado, nes mama sugebėjo jį išmesti. Atmintyje ir širdyje išlikęs niekada nenuleidžiančios rankų mamos pavyzdys. Tai ji išgelbėjo tėvą nuo sušaudymo, ištraukė iš kalėjimo už išpirką – 20 litrų naminės, nuneštos kalėjimo prižiūrėtojui. Vėliau tremties grėsmė privertė net šešerius metus tėvus slapstytis, išblaškė šeimą. Tai buvo vargo metai.
„Rokas Flick atsiliepime apie mano knygą rašė, jog buvau suvargęs kaimo vaikas, tylenis. Tikrai buvau suvargęs, kai mokykloje vaikai pietus valgydavo, aš išeidavu lauk, nes neturėjau, ką valgyti,“ – prisimena Liudvikas.
Sovietmetis išgyventas sukūrus savo šeimą, susilaukus su žmona Kazimiera dviejų dukrų Virginijos, Aušros, kabinantis į gyvenimą, siekiant išsilavinimo ir visa galva pasinėrus į darbą. Pats yra save pavadinęs „darbomanu“. Šiauliuose pradėjo darbo karjerą nuo paprasto darbininko, nuo termisto mokinio ir išaugo iki įmonės vadovo. Už savo veiklą 1981 metais pelnė aukščiausią profesinį įvertinimą – Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus vardą.
Tik nebuvo viskas taip paprasta – neatsitiktinai KGB (sovietinis saugumas) buvo užvedęs storą bylą apie Liudviką Stankų, sekė, fiksavo jo žingsnius, fotografavo net dukras. KGB miesto viršininkas pats jam parodė bylos tomus ir „paprašė“ paslaugos – pagaminti išskirtinę „Ventos“ kėdę savo viršininkui, aukštam saugumo vadui. Aišku, dovanai, veltui. Ir ne tik iš saugumo buvo gavęs panašių prašymų, iš partinių veikėjų taip pat.
Liudvikas Stankus tarp kūjo ir priekalo ne kartą buvo patekęs. Po vidurinės mokyklos baigimo paimtas į kariuomenę, ten įkalbintas stoti į partiją ir stojo tik dėl to, kad tėvai nebebūtų persekiojami, galėtų grįžti į savo namus. Saugumas jį patį sekė dar kariuomenėje, agentas buvo iš tų pačių kareivių, lietuvis, baigiant tarnybą pats Liudvikui apie tai prisipažino. Nesunku nuspėti, jog į KGB akiratį pateko dėl kalėjusio tėvo ir dėl to, kad darbštūs tėvai buvo „subuožinti“, nes turėjo ūkį, žemės. Pagal sovietinę klasinę gradaciją jį laikė kilusį „iš buožių“, vadinasi, nepatikimas.
Vėliau saugumui kliuvo, kad būdamas įmonės direktoriumi rinkosi į savo pavaduotojus, į vyriausiuosius specialistus ir buvusius tremtinius, nes žmones vertino pagal jų gebėjimus ir partiniam spaudimui nepasidavė.
Intrigantų, skundikų, nepatenkintų jo veikla ar tuo, kad būtent jis paskirtas direktoriumi, buvo ir pačioje įmonėje, ir miesto partijos komitete, ir ministerijoje, kuriai buvo pavaldus Šiaulių baldų gamybinis susivienijimas „Venta“. Savo atsiminimuose apie tai atvirai rašė, neslėpė, jog pagalius į ratus nuo pat pradžių jam kaišiojo buvęs įmonės direktorius Antanas Onuškevičius, karjeros laiptais pakilęs iki aukšto ministerijos valdininko. Kuo jam neįtiko? Gal kad buvo ne iš „savų“.
Šiaulių miesto garbės pilietis, buvęs vienas miesto vadovų, miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas Vilius Kazanavičius laiške Liudvikui yra pasidalijęs tokiu prisiminimu: „... dabar apie Jūsų padėtį, įsitvirtinant įmonės vadovu. Tikrai – buvo nelengva, štai dėl ko: buvęs direktorius, berods, Onuškevičius labai gerai kotiravosi miesto valdžios rate. Bet ne už tai, kad sumaniai vadovavo įmonei ar padėjo spręsti miesto problemas. Jūs žinote, ką turiu omenyje. Jo „vertę“ pastebėjau ir aš, pradėjęs 1969 metais dirbti Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju. Palikdavome mašinas (lengvąsias) saugojamame kieme. Vieną rytą atėjęs nerandu mašinos. Sargas pranešė, kad ja išvažiavo naktį Onuškevičius. Man neaišku – kame reikalas? Mano vadai pasakė, kad čia nieko tokio. Bet jam pasakiau, kad jeigu bus dar, tai... Taigi, Jums kukliam ir pareigingam žmogui po jo buvo sunku.“
Tos knygos – testamentas
„Aš pats vis klausiu savęs, kas aš esu? – sako ponas Liudvikas, kai kalbamės, kas paskatino imtis atsiminimų knygų. – Tos knygos – gal tai ir aš? Kai pagalvoji, Dieve, kokius darbus teko dirbti, kiek teko visko pernešti ir išgyventi.“
„Nesu aš rašytojas ir apie rašymus niekada negalvojau, – teigia jis. – Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, iš lietuvių kalbos vos trejetą gaudavau. Aš matematikas buvau, matematikos net mokiau vaikus, aš technokratas, dar besimokydamas mokykloje radijo aparatus sukonstravau. Prie rašymo laisvalaikiu priėjau, kai pradėjau studijuoti giminės genealogiją. Kai atsivėrė archyvai ir galėjau prieiti prie jų duomenų, net už galvos nusitvėriau, koks buvo vien mano močiutės prūsės, tėvo mamos, gyvenimas! Ji išgyveno 103 metus. Priedermę jaučiau parašyti apie giminės šaknis ir apie tėvų patirtas skriaudas ir kančias.“
Aštuonerius metus – 2006–2014 metais – rinko medžiagą pirmajai knygai.
„Tai – ne memuarai, ne dienoraščiai, – sako Liudvikas. – Aš rašau, kaip jaučiu, kaip prisimenu, atiduodu dvasinę skolą brangiems savo artimiesiems ir gyvenimo kelyje pažintiems žmonėms. Ne visiems spėjau laiku padėkoti, apkabinti, pasakyti gerą žodį.“
„Mano močiutė apie išėjusius anapilin vis sakydavo ir „išnyko kaip dūmas“. Nenoriu, kad išnyktume, kaip dūmas, todėl antrąją savo knygą apie „Ventą“ pavadinau „Neišnykime“, – pabrėžia Liudvikas.
O pirmasis bandymas leisti knygą buvo susijęs net ne su giminės istorija, o su ... Vinco Kudirkos gyvenimu.
„Kartą būdamas Šakiuose, kur ieškojau klevo medienos, nes mano sesers sūnus paprašė manęs padaryti jo vaikeliui lopšį, o mūsų gimtinėje vaikams lopšius darydavo tik iš klevo, minkšto medžio, užėjau ir į biblioteką, – pasakoja Liudvikas. – Pradėjom su bibliotekininkėmis kalbėtis apie Vincą Kudirką. Jos sako, jog apie jį yra dar neskelbtos medžiagos. Gavau ją ir parašiau nedidelę 50 puslapių knygelę apie Vincą Kudirką, išdalinau dukroms, kad turėtų ir jos, ir jų vaikai. Išleidau tą knygelę Sąjūdžiui kylant, 1989 metais.“
„Tautiška giesmė“ su širdin krintančiais žodžiais „Lietuva, Tėvyne mūsų, Tu didvyrių žeme...“ yra Vinco Kudirkos testamentas, mums jį parašė, mes jį turime, tai ir priesakas, kaip gyventi, ką branginti. Vis galvoju, kokį aš testamentą galiu palikti savo šeimai, artimiesiems? Manau, tos atsiminimų knygos – mano testamentas“, – pasidalija mintimis ponas Liudvikas.
