Naujausios
Mokyklą uždarė
Kelmėje gimusi ir augusi Virgilija Kybartienė, baigusi Pskovo universitetą, kur studijuoti rusų kalbą ir literatūrą buvo suteikta galimybė šimtui merginų ir jaunuolių iš Pabaltijo, pradėjo dirbti naujai pastatytoje Vidsodžio pagrindinėje mokykloje. Dėstė rusų kalbą. Vėliau paskirta direktoriaus pavaduotoja.
Jauna moteris apsigyveno Vidsodyje. Čia pritapo. Buvo mylima vietos žmonių. Ilgą laiką vadovavo Vidsodžio bendruomenei.
„Praėjo 29 metai, ir man pačiai teko savo vienintelę mokyklą, kurioje dirbau, uždaryti. Nebeliko mokinių“, – apie situaciją kalba V. Kybartienė.
Prieš 2019 – 2020 mokslo metus Vidsodžio pagrindinės mokyklos direktorius Vaidotas Monkevičius jau buvo laimėjęs konkursą vadovauti Kelmės daugiafunkciam sporto centrui.
Pavaduotoja V. Kybartienė laikinai ėjo direktorės pareigas. Dėl mažo mokinių skaičiaus mokyklą ketinta reorganizuoti į Šaukėnų Vlado Pūtvio – Putvinskio gimnazijos skyrių. Tačiau daugelis tėvų apsisprendė savo vaikus iš karto leisti į didesnes mokyklas ir gimnazijas. Norinčių toliau mokytis Vidsodyje dar sumažėjo. Steigti skyrių nebebuvo prasmės.
Pora mokytojų gavo darbo Šaukėnų gimnazijoje. Pora išėjo užtarnauto poilsio. Daugelis buvo antraeilininkai, važinėjo iš Šiaulių, Kuršėnų, Kurtuvėnų, Šaukėnų, Kelmės.
Uždarius duris, atsivėrė langas
Direktoriaus pavaduotojos likimas taip pat klostėsi tarsi nuoseklia seka. Dar dirbdama Vidsodyje moteris persikėlė gyventi į Šiaulius. Mat, ten gimnaziją norėjo lankyti dukra. Vienos mergaitės nenorėjo išleisti.
Uždarius Vidsodžio mokyklą, ponia Virgilija bandė dairytis pedagogės darbo. „Mokytojų trūksta, bet ne rusų kalbos“, – teko padaryti išvadą.
Moteris ryžosi prašyti darbo plastmasės gamykloje. Ne vadovės, o darbininkės, prie konvejerio.
„Darbas žmogų puošia. Joks darbas, jeigu jis atliekamas sąžiningai, nežemina. Visoks darbas – reikalingas“, – tokiais padrąsinimo žodžiais guodė save trijų vaikų mama, privalėjusi atlikti pareigą – į mokslus išleisti namuose dar likusią jauniausiąją dukrą. Kiti du vaikai jau savarankiški.
Iš pradžių psichologiškai buvo sunku. Nelengva ir fiziškai dvylika valandų plušėti prie konvejerio. Tačiau visose gyvenimo situacijose tik privalumų ir pozityvo ieškanti moteris greitai apsiprato. Dvi dienas ir dvi naktis padirbi – po to keturios paros laisvos. Pailsėjusi gali imtis kitos veiklos.
Virgilija taksi automobiliu vežioja žmones. Be to, ne viena ji, turėdama aukštąjį išsilavinimą, dirba prie konvejerio. Yra ir daugiau mokytojų, inžinerines specialybes baigusių žmonių. Dalis baigę gimnazijas arba pagrindines mokyklas. Kai kurie dirba visus trylika metų, nuo to laiko, kai įsikūrė gamykla.
„Bendradarbiai – gana draugiški, geranoriški žmonės. Išsilavinimas ne visada atskleidžia tikrąjį žmogaus intelektą ir jo kultūrą“, – džiaugiasi mokytoja.
Darbas nėra iš patraukliųjų: triukšmas, karštis, chemikalai, kvapai. Tenka nešioti apsaugos priemones. Tačiau V. Kybartienė įžvelgia ir gerąją pusę: „Gamykloje baigei pamainą, uždarei duris ir, grįžęs namo, ilsiesi. O mokykloje darbas nesibaigdavo kartu su pamokomis. Ataskaitos, užklasiniai renginiai, projektai, sąsiuvinių taisymai ir daugybė kitų pareigų, kurias atlikti kartais prireikdavo ir nakties. Mylėjau savo darbą. Patiko bendrauti su mokiniais. Meluočiau, jei sakyčiau, jog nejaučiu nostalgijos ir visiškai neliūdžiu, kai ateina rugsėjo pirmoji. Bet dėkoju Aukščiausiajam, kad nepuoliau į depresiją, radau išeitį. Kiekvienas žmogus, turėdamas sveikas kojas ir rankas, gali užsidirbti duonai.“
Taksi vairuotojos darbas – super
Kadangi iš gamykloje gaunamo atlyginimo buvusi mokytoja negalėtų pragyventi ir išlaikyti dukros, turėdama laisvas keturias paras, dar dirba taksi vairuotoja. Ši veikla tarsi atsveria darbo prie konvejerio monotoniją.
Ar ne baisu moteriai vairuoti taksi? Juk pasitaiko visokių keleivių?
Virgilija sako, jog Šiauliuose nemažai moterų vairuoja taksi automobilį. Tai nelaikoma blogu, nurašytu darbu. O jai pedagoginio darbo patirtis padeda įtikti visokiems keleiviams. Randa bendrą kalbą ir su aukštas pareigas užimančiais žmonėmis, ir su vaikais, ir su išgėrusiais klientais. Moteris dažnai dirba ir naktimis. Čia taip pat mato privalumą – ne toks intensyvus eismas. Be to, naktiniai klientai dosnesni arbatpinigių.
Kartą po dvylikos valandų pamainos gamykloje iš karto teko sėsti į taksi automobilį ir dirbti dar dvylika valandų.
„Galvojau, kaip aš čia ištempsiu, – mena ponia Virgilija. – Bet po kelių valandų darbo pasijutau ne pavargusi, o pailsėjusi. Tą pamainą klientai pasitaikė labai kultūringi, mandagūs.
Man patinka bendravimas su žmonėmis. Daugelis klientų – labai atviri, nori išsikalbėti. Pabūnu ir psichologe, ir mokytoja, net kunigu. Kokių likimų nebūna! Kartą naktį vežiau išsilavinusią moterį pas buvusį vyrą, kad jis alkoholio paveiktas nenusižudytų. Kitas klientas norėjo porą valandų važinėtis taksi po miestą, nes žmona neįsileido į namus. Pasitaikė keleivis, kuris neturėjo pinigų susimokėti už pavėžėjimą. Bet po kelių dienų pats susirado mane ir sumokėjo.“
„Pareigų niekuomet nesureikšminau“
Paprašyta viešai papasakoti savo istoriją mokytoja abejojo, ar verta. „Gal kas nors išlies savo piktdžiugą – kaip nusirito buvusi mokyklos vadovė? Gal bus visokių nuomonių? Bet norėčiau, kad žmonės mane suprastų teisingai, ypač tie, kurie taip pat kaip ir aš ne dėl savo kaltės, o dėl susiklosčiusių aplinkybių prarado mėgstamą darbą. Gyvenimas tęsiasi. Svarbu mokėti juo džiaugtis ir kiekviename pokytyje ieškoti pozityvo. Netekęs vienos, visuomet rasi kitą galimybę.“
Vidsodyje, kur V. Kybartienė gyveno ir dirbo beveik trisdešimt metų, buvo mylima ir gerbiama žmonių, puikiai sutarė su bendruomene, mylėjo savo mokinius.
Labai paprasta, jokios arogancijos neturinti, visuomet nuoširdi ir pasiruošusi kitiems padėti moteris traukia žmones. Todėl ir Šiauliuose, atsidūrusi visiškai kitoje aplinkoje, sulaukia daug gerų žmonių palaikymo.
Be to, gyvenimas mieste kompensuoja intelektualesnės būties ilgesį. Gali nueiti į teatrą, pažiūrėti kino filmą, užsukti į kavinę. Daug džiaugsmo suteikia trys išauginti vaikai, jų pasiekimai. Vyresnieji įgiję mėgstamas specialybes, materialiai apsirūpinę. Jauniausioji dukra pradėjo studijuoti Vilniaus universitete.
„Užimamų pareigų niekuomet nesureikšminau, – sako buvusi mokyklos direktoriaus pavaduotoja. – Šiandien jas turiu, rytoj galiu būti niekas. Juk viskas šiame gyvenime – laikina. Viskas kasdien keičiasi. Gal todėl ir staigus, netikėtas posūkis mano gyvenime nebuvo labai skausmingas. Kartais pagalvoju, jog savo darbo karjerą pradėjau fabrike. Būdama mokinė ir studentė vasaromis dirbdavau Kelmės linų fabrike. Fabrike galbūt ir užbaigsiu. Bet turiu vilties, jog ateityje kam nors prireiks mano kaip mokytojos ar kaip korepetitorės paslaugų. O jeigu ir ne, vis tiek už viską būsiu dėkinga gyvenimui ir žmonėms, kurie mane supa. Netgi tiems, kurie galbūt linkėjo blogo. Tai buvo spyris, kuris man išėjo tik į gera.“
