Naujausios
KALĖDŲ BELAUKIANT
Gyvenimo proza neužgesino poezijos
Optimizmu trykštanti Valerija Ščiukienė, regis, niekada nenustoja šypsotis. Moteris, globojusi keturis anūkus ir užauginusi iš namų išvarytą svetimą mergaitę, dabar apgobta jų gerumo. Močiutė kalba apie du stebuklus: į tiesų gyvenimo kelią sugrįžusią dukrą ir išgijusią vaikaitę.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Du stebuklai
Kalėdų Valerija Ščiukienė iš Stupurų kaimo (Joniškio rajonas) laukia su džiaugsmu. Tada jos su vyru Edvardu namai prisipildo šurmulio, klegesio, bendravimo ir dalijimosi vienas su kitu. Kadaise pačių skleistas gerumas sugrįžta.
Prie Kalėdų stalo sėda apie 15 žmonių: dukra su vyru, keturi jos vaikai, sūnūs su šeimomis, globotinė ir namų šeimininkai. Anūkai puošia eglutę, be jų močiutė šio darbo nepradeda.
„Atvirai sakau: per pastaruosius penkerius metus patyriau du stebuklus. Turbūt yra kažkas aukščiau, kas veda kelyje ir padeda, kas skiria išbandymus“, – įsitikinusi jautrios prigimties moteris.
Jau penkeri metai, kai jos dukra, pakeitusi gyvenimo būdą, grįžo į tiesų kelią, o anūkė tvirtai žengia kojomis, nors ne taip seniai būta abejonių.
Močiutė su keturiais anūkais
Dukra po skyrybų su alkoholiku vyru iš nevilties pati pradėjo gerti, prisimena Valerija. Tris vaikus palikusi seneliams, jauna moteris išvyko dirbti į Vokietiją. Grįžo po metų, parsivežė pinigų, bet netrukus vėl patraukė į svečią šalį. Taip keletą kartų, kol buvo deportuota už nelegalų darbą.
Lietuvoje jos dienos slinko panašiai. Mergaičių vaikystė bėgo įsikibus močiutės Valerijos. Vėliau prisidėjo ir ketvirtas anūkas.
Augantiems vaikams reikėjo rūbų, lovelių, nes mamos namuose jų nebeliko, viskas iškeliavo mainais į alkoholį, net ir namą jauna moteris sumąstė parduoti. Seneliams per vargus buvo paskirta globa.
„Mokykloje ar poliklinikoje pasirodydavau vienintelė tokia močiutė – su keturiais vaikais. Juokaudavau, kaip beždžionė su beždžioniukais. Kai eidavome kartu su Edvardu, pasidalindavome po vaiką kiekvienai rankai,“ – mena Valerija Ščiukienė.
Mergaitė per 6 metus išgijo
Medicinos įstaigos netrukus tapo antrais namais, nes anūkė, žaisdama su vaikais, nukrito nuo sūpynių ir šios trenkė jai į nugarą, išmušdamos stuburo slankstelį.
Medikai Šiauliuose ragino operuoti, nes mergaitė nevaikščios. Tačiau joniškietės gydytojos paskatinta močiutė išsikovojo galimybę vykti į Vilnių pas gydytoją Kęstutį Saniuką. Jis mergaitę į ligoninę priimdavo dukart per metus, siųsdavo į sanatorijas, stiprino stuburo raumenis. Nors vaikas turėjo antrą neįgalumo grupę, per šešerius metus išgijo. Dabar mergina studijuoja.
Valerija Ščiukienė tyliai braukia ašarą. Dukra gyvenimą taip pat susitvarkė, nebegeria. Moteris skaičiuoja: ji laiko dvi karves, penkias kiaules, vištų pulką.
„Važiavau į Šiluvą, pėsčiomis ėjau į Kryžių kalną, prašydama Dievo pagalbos dėl dukros gyvenimo. Išklausė,“ – sako Stupurų šviesuolė.
Priglaudė svetimą mergaitę
V. Ščiukienės gerumo užteko ne tik keturiems vaikaičiams. Kelerius metus šiuose namuose augo priglausta mergaitė.
14-metę vasaros vidury į namus atvedė anūkė, kuri bendraamžę sutiko gatvėje apsiverkusią. „Močiute, ją mama ir tėtis išvijo iš namų, ji savaitę miegojo šieno kupetoje. Ar priimsi?“ – staiga paaiškėjo, kodėl paauglė susivėlusi, murzina. Išvaryta ji rovė kaimynų daržų morkas, agurkus ir valgė.
Valerijai nekilo minties, kad galėtų atstumti tėvų šilumos nemačiusią mergaitę. Pamaitino, išmaudė, aprengė. Apleista paauglė net nežinojo, kas yra vonia, kam ji skirta, kaip joje reikia praustis, neturėjo tvarkingų drabužių.
Mergina jau 20-metė, bet nuolat sugrįžta, dažnai paskambina be priežasties, tik tam, kad pasakytų: „Močiute, pasiilgau tavęs...“
Piešia paveikslus ir kuria eiles
Vienas Valerijos dėdė buvo dailininkas, teta – rašytoja Stasė Jasiūnaitė. Ir Valerija tapo, ranka vedžioja teptuką, kuris brėžia smėlio pakrantę, audringą jūrą ar sniego pusnis, per kurias arklio tempiamomis rogėmis važiuoja jos tėvas.
Prieš porą metų išleido pirmąją savo kūrybos knygelę „Gyvenu šioj žemėj“, į kurią sudėjo eiliuotą džiaugsmą, skausmą, gimtinės grožį.
Jau turi sukaupusi eilėraščių ir antrajai knygelei. Techninis darbas buvusioje Šiaulių „Nuklono“ gamykloje, kur Valerijai teko dirbti ir brigadininke, ir meistre, ir rūpintis kontrole, meninės prigimties nenugalėjo.
Moteris džiaugiasi, kad eilėmis susidomėjo jos mėgiamas dainininkas Vytautas Šiškauskas. Kartą po koncerto užėjusi į užkulisius ji padėkojo už gražų reginį ir pasisakė kurianti eilėraščius. Dainininkas paprašė paskaityti, o, išklausęs keletą posmų, sakė galbūt panaudosiąs dainoms. V. Ščiukienė jam išsiuntė pilną sąsiuvinį savos kūrybos ir vėl dėsto eilutę po eilutės:
„Džiaugsmingai mums skambės varpai Kalėdų,
Žvaigždžių šimtai ir puošnios eglės mos...
Sekundei žemėje pasklis gerumas, meilė,
Ramybė Viešpaties, kurios mums niekas neatstos“.
Autorės nuotr.
GERUMAS: Valerijos Ščiukienės gerumo užteko ne tik keturiems vaikaičiams, bet ir priglaustai mergaitei.
EILĖRAŠČIAI: Meniškos sielos Valerija Ščiukienė išleidusi eilėraščių knygelę ir jau sukaupė eilių antram rinkiniui.
PAVEIKSLAS: Valerijos Ščiukienės namuose sienas puošia jos pačios tapyti paveikslai.