Gyvenimo kelias šachmatais grįstas

Gy­ve­ni­mo ke­lias šach­ma­tais grįs­tas

Šiau­lie­tis šach­ma­ti­nin­kas Ani­ce­tas Uo­ge­lė ba­lan­džio 12 die­ną at­šven­tė 85 me­tų ju­bi­lie­jų. Už­su­kus į ju­bi­lia­to na­mus ne­ky­la abe­jo­nių – čia gy­ve­na šach­ma­ti­nin­kas. Vai­kys­tė­je at­ras­tas žai­di­mas A. Uo­ge­lę ly­di vi­są gy­ve­ni­mą.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Vie­nas

A. Uo­ge­lė pa­si­tin­ka pa­si­ri­šęs kak­la­raiš­tį su šach­ma­tų fi­gū­ro­mis, ant sta­le­lio sto­vi kom­piu­te­ris su įjung­ta šach­ma­tų pro­gra­ma, sek­ci­jo­je iš­ri­kiuo­tos tau­rės, ap­do­va­no­ji­mai, su­ve­ny­ri­niai šach­ma­tai, kny­gos apie šach­ma­tus, sto­riau­si są­siu­vi­niai, ku­riuo­se – šach­ma­tų par­ti­jos, ėji­mai, straips­niai iš laik­raš­čių apie šach­ma­ti­nin­kų pa­sie­ki­mus.

Tur­būt ir me­da­lių ne vie­nas? „Gal bus ko­kie ke­tu­ri ki­log­ra­mai“, – šyp­so­si šach­ma­ti­nin­kas.

Ju­bi­lie­jų A. Uo­ge­lė pa­si­ti­ko jau be my­li­mos žmo­nos Va­le­ri­jos. Ji Ana­pi­lin iš­ke­lia­vo prieš ge­rą pus­me­tį. Kar­tu nu­gy­ve­no 60 me­tų.

Su bū­si­ma žmo­na A. Uo­ge­lė su­si­pa­ži­no gim­to­jo­je Ža­ga­rė­je. Ten jau­na me­di­kė ga­vo pa­sky­ri­mą dirb­ti. Pa­žin­tis li­go­ni­nė­je vir­to gra­žia drau­gys­te ir po pu­sant­rų me­tų Ani­ce­tas su Va­le­ri­ja su­si­tuo­kė. Po­ra užau­gi­no dvi duk­ras, tu­ri bū­rį anū­kų, dvi proa­nū­kes.

Vie­na A. Uo­ge­lės duk­ra gy­ve­na Klai­pė­do­je, ki­ta – gy­ve­na ir dir­ba už­sie­ny­je. „Vis ža­dė­jo grįž­ti į Lie­tu­vą, bet žmo­na taip ir ne­su­lau­kė. Sun­ku, kai jau esi įsi­kū­ręs. Ne­ži­nia, ar dar­bą pa­vyk­tų čia ras­ti“, – sa­ko Ani­ce­tas.

Šei­mi­nin­kas vis at­si­pra­ši­nė­ja už ne­sve­tin­gu­mą. Pri­si­pa­žįs­ta, kad apie vir­tu­vės rei­ka­lus, kol bu­vo gy­va žmo­na, ne­tu­rė­jo jo­kio su­pra­ti­mo, da­bar vis­ko ten­ka mo­ky­tis. Pa­de­da ir klai­pė­die­tė duk­ra, ap­lan­ko kas ant­rą sa­vai­tę.

Į šach­ma­tus – po trau­mų

Gy­ve­ni­mas Ani­ce­tui ir Va­le­ri­jai ne­pa­šykš­tė­jo skau­džių iš­ban­dy­mų. A. Uo­ge­lė ka­ro me­tais, bū­da­mas gal 11 me­tų, stip­riai nu­ken­tė­jo nuo sprog­mens – ap­de­gė ko­jas, ap­si­nuo­di­jo. Jau ge­rai ir ne­be­pa­me­na, ar tą sprog­me­nį į kel­nių ki­še­nę pa­ts įsi­dė­jo, ar drau­gai įbru­ko. Lai­mei, li­ko gy­vas, ta­čiau jud­rių žai­di­mų žais­ti jau ne­be­ga­lė­jo. Te­ko ieš­ko­tis ki­tos įdo­mios veik­los. Taip at­ra­do šach­ma­tus.

Iš pra­džių su bro­liu žais­da­vo po­pie­ri­niais – ant la­pe­lių už­si­ra­šy­da­vo rai­des: K – ka­ra­lius, Ž – žir­gas ir pa­na­šiai. Vė­liau tė­tis vai­kams iš­dro­žė me­di­nius šach­ma­tus.

Vai­kys­tė­je yra te­kę šach­ma­tais su­žais­ti ir su ra­šy­to­ju Ma­riu­mi Ka­ti­liš­kiu (tik­ras var­das – Al­bi­nas Ma­rius Vait­kus), ku­ris kar­tais užei­da­vo į tė­vų na­mus.

Be­ne svar­biau­sias pir­mas A. Uo­ge­lės lai­mė­ji­mas – Lie­tu­vos šach­ma­tų pir­me­ny­bė­se 1965 me­tais iš­ko­vo­ta pir­mo­ji vie­ta. Tie­sa, šia vie­ta jis pa­si­da­li­jo su gar­siu to laik­me­čio šach­ma­ti­nin­ku Vla­du Mi­kė­nu. Su­žai­dus pa­pil­do­mą par­ti­ją per­ga­lė ati­te­ko A. Uo­ge­lei, ta­čiau tai ofi­cia­liai ne­bu­vo už­fik­suo­ta.

A. Uo­ge­lės žmo­na Va­le­ri­ja su šach­ma­tais taip pat bu­vo su­si­pa­ži­nu­si vai­kys­tė­je, ta­čiau ne­bu­vo ak­ty­vi žai­dė­ja. Di­des­niu po­mė­giu šaš­kės ir šach­ma­tai ta­po prieš dau­giau kaip dvi­de­šimt pen­ke­rius me­tus.

Pa­te­ku­si į ava­ri­ją, mo­te­ris bu­vo stip­riai su­ža­lo­ta. Kai at­si­ga­vo, vy­ras pa­siū­lė sto­ti į neį­ga­lių­jų spor­to klu­bą „En­tu­zias­tas“, ku­rio na­riu ir pa­ts bu­vo, pra­dė­ti žais­ti šaš­kė­mis bei šach­ma­tais ir taip pra­si­blaš­ky­ti. Nuo ta­da po­ra pra­dė­jo kar­tu va­ži­nė­ti į var­žy­bas. Ne­ma­ža var­žy­bų tro­fė­jų ko­lek­ci­jos, su­sta­ty­tos sek­ci­jo­je, da­lis – Va­le­ri­jos.

Jau­nys­tė­je ke­liau­ti pa­skui vy­rą ne­ga­lė­jo sau leis­ti. Kai Ani­ce­tas sa­vai­tei ar ke­lioms iš­vyk­da­vo į var­žy­bas, žmo­na su mer­gai­tė­mis lik­da­vo na­muo­se.

Po ava­ri­jos Va­le­ri­ja pra­dė­jo ne tik žais­ti šaš­kė­mis ir šach­ma­tais, bet ir megz­ti, ner­ti, mat gy­dy­to­jai pa­ta­rė mankš­tin­ti ran­kas. Vi­so­kiau­sių gro­žy­bių mo­te­ris pri­ner­da­vo drau­gams, ar­ti­mie­siems įvai­rio­mis pro­go­mis, o kar­tą sa­vo vy­rui pa­do­va­no­jo ner­tas šach­ma­tų fi­gū­ras.

Azar­ti­nis žai­di­mas

Iš Lie­tu­vos į šach­ma­tų var­žy­bas už­sie­ny­je per vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą A. Uo­ge­lė bu­vo iš­vy­kęs 83 kar­tus. Šach­ma­ti­nin­kas sa­ko, kad tai ga­na daug, nes kai ku­rie per vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą tiek rung­ty­nių ne­su­žai­džia.

Aukš­čiau­sias pa­sie­ki­mas – Ju­dė­ji­mo ne­ga­lios šach­ma­ti­nin­kų aso­cia­ci­jos (IP­CA) III pa­sau­lio olim­pia­dos, vy­ku­sios 1999 me­tais Če­ki­jo­je, čem­pio­nas.

A. Uo­ge­lė te­be­da­ly­vau­ja var­žy­bo­se. Be­veik vi­sa­da iš­ko­vo­ja jei ne pir­mą, tai pri­zi­nę vie­tą. Kar­tais ma­to ir tei­sė­jų ne­są­ži­nin­gą el­ge­sį su žai­dė­jais, sa­viš­kių pro­te­ga­vi­mą. Po to­kios pa­tir­ties pri­gęs­ta no­ras vyk­ti į var­žy­bas, kur tei­sė­jau­ja to­kie žmo­nės.

Pa­si­tai­ko ne­są­ži­nin­gų ir žai­dė­jų. Jei­gu par­ti­jos me­tu var­žo­vas daž­nai laks­to į tua­le­tą, ga­li įtar­ti, kad tu­ri tal­ki­nin­kų, ku­rie su­tar­to­je vie­to­je pa­lie­ka užuo­mi­nas.

Nė­ra die­nos, kad A. Uo­ge­lė ne­pri­sės­tų prie kom­piu­te­rio su­žais­ti vie­nos ki­tos šach­ma­tų par­ti­jos su Lie­tu­vos ar ki­tų ša­lių šach­ma­ti­nin­kais. In­ter­ne­ti­nis A. Uo­ge­lės sla­py­var­dis – Fuksas33. Šach­ma­ti­nin­kas pa­ste­bi, kad šia spor­to ša­ka do­mi­si la­bai įvai­raus am­žiaus žmo­nės.

„Kar­tais to­kių vi­so­kių kom­bi­na­ci­jų pri­da­rau, pa­čiam juo­kas. Už­tai­sai to­kią kil­pą ir gal­vo­ji, jei­gu man taip – su­si­ner­vin­čiau“, – šyp­so­si šach­ma­ti­nin­kas.

Silp­nes­nį var­žo­vą iš kar­to pa­jun­ta, kar­tais ir pa­ts bū­na „per­kąs­tas“.

A. Uo­ge­lė svars­to, gal ir ge­rai, kad mo­kyk­lo­je no­ri­ma įves­ti šach­ma­tų pa­mo­kas, ta­čiau rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį į tai, kad šach­ma­tai ne tik mąs­ty­mą la­vi­nan­tis, bet ir azar­ti­nis žai­di­mas. Šach­ma­ti­nin­kai žai­džia ir iš pi­ni­gų. „Juk ki­taip neį­do­mu“, – šyp­te­li. Pri­si­me­na se­nus lai­kus, kai da­ly­vau­jant var­žy­bo­se skir­da­vo 2,6 rub­lio dien­pi­ni­gių. Vie­na par­ti­ja – rub­lis. Jei­gu pa­si­se­kė ge­rai, jei­gu ne – tą die­ną li­kai ne­val­gęs.

46 me­tus (nuo 1959 iki 2005 m.) A. Uo­ge­lė žai­dė ko­res­pon­den­ci­niais šach­ma­tais. 1962–1964 me­tais tris kar­tus iš ei­lės lai­mė­jo Lie­tu­vos pir­me­ny­bė­se. Su Lie­tu­vos rink­ti­ne iš­ko­vo­jo ko­man­di­nę ir as­me­ni­nę per­ga­lę „Eber­hardt-Wil­helm-Cup“ var­žy­bo­se, ku­rios vy­ko sep­ty­ne­rius me­tus (1963–1970 m.).

Šach­ma­ti­nin­kas sa­ko, kad tai bu­vo tur­būt pa­ts svar­biau­sias lie­tu­vių, kaip ko­man­dos, lai­mė­ji­mas. Tik štai pri­zų at­siim­ti į Pran­cū­zi­ją ne­te­ko vyk­ti. Juos par­ve­žė Mask­vos at­sto­vai ir lie­tu­viams įtei­kė Vil­niu­je te­le­vi­zi­jos lai­do­je. Su Mask­vos rink­ti­ne lie­tu­viai fi­na­li­nį ma­čą bai­gė ly­gio­sio­mis 6:6, ta­čiau lie­tu­vių per­ga­lę lė­mė ge­riau su­žais­ti ma­čai su ki­to­mis ko­man­do­mis.

A. Uo­ge­lė taip pat ta­po pir­mų­jų Eu­ro­pos ko­man­di­nių pir­me­ny­bių (1973–1983 m.) XIV Eu­ro­pos in­di­vi­dua­laus čem­pio­na­to (1975–1981 m.) nu­ga­lė­to­ju. V Eu­ro­pos ko­man­di­nė­se pir­me­ny­bė­se (1994–2003 m.) ta­po vi­ce­čem­pio­nu.

1970 me­tais jam bu­vo su­teik­tas tarp­tau­ti­nio ko­res­pon­den­ci­nių šach­ma­tų meist­ro, o 1999 me­tais tarp­tau­ti­nio su­per­meist­ro ti­tu­las.

Pa­sak A. Uo­ge­lės, šach­ma­ti­nin­kai bu­vo iš­siil­gę bend­ra­vi­mo, to­dėl ko­res­pon­den­ci­niai šach­ma­tai bu­vo pui­ki al­ter­na­ty­va. Sma­gu bū­da­vo gau­ti laiš­kus iš už­sie­nio su įdo­miais, spal­vin­gais pa­što ženk­lais.

Šach­ma­ti­nin­kas net nea­be­jo­ja, kad jo laiš­kai, siun­čia­mi į už­sie­nio ša­lis su šach­ma­tų ėji­mais, bū­da­vo skai­to­mi, tik­ri­na­mi. Kar­tą ra­šy­da­mas laiš­ką į Vo­kie­ti­ją be ėji­mo dar pa­svei­ki­no var­žo­vą su vo­kie­čių per­ga­le fut­bo­lo čem­pio­na­te. Laiš­kas ad­re­sa­to taip ir ne­pa­sie­kė. Gal­būt pa­si­me­tė, bet grei­čiau­siai su­kė­lė įta­ri­mų tik­rin­to­jams, to­dėl ne­bu­vo iš­siųs­tas.

Paš­ne­ko­vas sa­ko, kad kar­tais šach­ma­ti­nin­kus įta­ri­nė­da­vo bend­ra­dar­biau­jant su KGB. „Tam tik­ra pra­sme taip, mes ra­šy­da­vo­me, o jie skai­ty­da­vo“, – šmaikš­tau­ja šach­ma­ti­nin­kas.

A. Uo­ge­lė sa­ko, kad ko­res­pon­den­ci­niai šach­ma­tai ir šach­ma­tai in­ter­ne­tu la­bai pa­na­šūs, ski­ria­si tik grei­tis. Kol nu­ke­liau­da­vo ta­vo laiš­kas, kol atei­da­vo var­žo­vo at­sa­ky­mas, už­truk­da­vo kar­tais ne vie­ną sa­vai­tę. In­ter­ne­tu vis­kas ne­pa­ly­gi­na­mai grei­čiau, kar­tais net per daug. Žiū­rėk, jau ir bai­gė­si nu­ma­ty­tas lai­kas.

In­ter­ne­tu kur kas pla­tes­nė žai­dė­jų geog­ra­fi­ja. Prie vir­tua­lios len­tos ga­li su­si­tik­ti ir su ja­po­nu, ir su po­rtu­ga­lu, ir su bra­zi­lu ar aust­ra­lu.

Re­kor­di­nin­kas

2015 lie­pos 30 die­ną Klai­pė­do­je tarp­tau­ti­nio tur­ny­ro „Sea fes­ti­val-2015“ kla­si­ki­nių šach­ma­tų par­ti­jo­je A. Uo­ge­lė žais­da­mas su Gin­tau­tu Barš­čiaus­ku per 22 ėji­mus su­kū­rė re­kor­di­nės dvie­jų dvi­gu­bų ma­tų grės­mės eta­lo­ną.

„Ma­nau, kad tai pa­ts di­džiau­sias kumš­tis, ko­kiu ga­li grū­mo­ti var­žo­vui“, – sa­ko šach­ma­ti­nin­kas.

Šios par­ti­jos ėji­mai su A. Uo­ge­lės šmaikš­čiais ko­men­ta­rais bu­vo iš­spaus­din­ti ir „Šiau­lių kraš­te“ ("Sen­jo­rų iš­dai­gos“, 2015-11-18).

A. Uo­ge­lė ne tik šach­ma­ti­nin­kas, bet ir met­raš­ti­nin­kas, žur­na­lis­tas. Jis yra kny­gų „Eu­ro­pos tau­rė“ (1975 m.) ir Lie­tu­vos spor­to en­cik­lo­pe­di­ja (2013 m.) bend­raau­to­ris. 1993 me­tais iš­leis­ta jo kny­ga „Ma­no šach­ma­tai“.

Šach­ma­tų klau­si­mais bend­ra­dar­bia­vo su kny­gų „Ža­ga­rė“ (1998 m.), „Šiau­lių spor­tas“ (1998 m.), „Žy­dai Lie­tu­vos šach­ma­tų is­to­ri­jo­je“ (2015 m.) su­da­ry­to­jais ir au­to­riais. Pats, kaip žy­mus Jo­niš­kio kraš­to žmo­gus, pa­te­ko į kny­gą „Jo­niš­kio kraš­tas. Žy­mūs žmo­nės“ (2017 m.).

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Kai ta­pau neį­ga­lus, rei­kė­jo su­ras­ti sri­tį, kur ga­lė­čiau bū­ti stip­rus“, – apie įsi­trau­ki­mą į šach­ma­tus sa­ko daug­kar­ti­nis Lie­tu­vos ir Eu­ro­pos čem­pio­na­tų bei neį­ga­lių­jų šach­ma­tų olim­pia­dų nu­ga­lė­to­jas bei pri­zi­nin­kas A. Uo­ge­lė.

Šach­ma­tai Ani­ce­tui Uo­ge­lei yra neat­sie­ja­ma gy­ve­ni­mo da­lis – be par­ti­jos prie vir­tua­lios šach­ma­tų len­tos su var­žo­vais iš to­li­miau­sių ša­lių ne­praei­na nė vie­na die­na.

A. Uo­ge­lė ne tik šach­ma­ti­nin­kas, bet ir met­raš­ti­nin­kas, žur­na­lis­tas. Jis yra kny­gų „Eu­ro­pos tau­rė“ (1975 m.) ir Lie­tu­vos spor­to en­cik­lo­pe­di­ja (2013 m.) bend­raau­to­ris. 1993 me­tais iš­leis­ta jo kny­ga „Ma­no šach­ma­tai“.