Naujausios
Kieta žemaitė
„Labai džiaugiuosi, kad tiek metų sulaukiau, nes mūsų giminėje žmonės paprastai tiek ilgai negyvena, – sako ponia Konstancija, klausiama, kaip jaučiasi sulaukusi tokio gražaus amžiaus?– Džiaugiuosi, kad turiu šviesų protą, kad galiu mąstyti ir patarti, jeigu kam ko reikia, kad gyvenimo išmintis liko su manimi. Kad mane aplanko vaikai, o svarbiausia, kad šalia yra mielas mano žmogus.“
Mielu žmogumi ponia Konstancija vadina savo vyrą Michailą Kumko, žinomą tinklinio teisėją, su kuriuo kartu yra jau tris dešimtmečius.
Anapilin išėjęs pirmasis vyras Leonidas Gerasimenko buvo žinomas gydytojas, vadovavo Telšių ligoninei. Persikėlus šeimai į Šiaulius, buvo Šiaulių ligoninės traumatologinio skyriaus vedėjas. Su juo Konstancija susilaukė dukros ir sūnaus. Dukra teisininkė, su šeima gyvena Vilniuje, dirba Generalinėje prokuratūroje, sūnus – vairuotojas, su šeima gyvena Šiauliuose. Džiaugiasi keturiais anūkais. Bendrauja gražiai ir su Michailo vaikais iš pirmos santuokos.
K. Gerasimenko bankų sistemoje dirbo kone pusę amžiaus – nuo 1955 iki 1998 metų. Buvo ilgametė Lietuvos valstybinio banko Šiaulių skyriaus valdytoja.
Kilusi iš Žemaitijos, finansininkės karjerą pradėjo Telšiuose. Būdama 23 metų buvo paskirta valstybės banko Telšių skyriaus valdytoja.
„Buvau ne tik jauniausia šalyje Lietuvos banko skyriaus valdytoja, bet ir pirmoji, pradėjusi lietuviškai kalbėti pasitarimuose, susirinkimuose. Iki manęs visi kalbėdavo tik rusiškai. Buvau ir tik antra moteris banko skyriaus valdytoja. Pirmoji buvo Joniškio skyriaus valdytoja. Visi kiti valdytojai buvo vyrai ir susirinkimuose kalbėjo rusiškai, o aš išėjau į tribūną ir rėžiau lietuviškai – labai tuo didžiuojuosi.“
Telšiuose ji bene pirmoji iš moterų sėdo ir ant motociklo. Tada banko skyrius nė savo mašinos neturėjo, tad važinėjo savo vyro motociklu.
„Esu žemaitė, gimiau Alsėdžiuose, Plungės rajone, augau Kretingoje. Mano tėtukai laikė gyvulius, kad galėtų parduoti ir turėtume iš ko gyventi, – pasakoja K. Gerasimenko. – Mama buvo kilusi iš didelių ūkininkų. Augome šeimoje keturi vaikai. Turiu dar seserį ir brolį, tik kitas brolis jau miręs. Aš – vyriausia ir esu meilės vaikas. Mano tėtukas vedė mamą, nors jo šeima tam prieštaravo, mama už jį buvo vyresnė.“
Juokiasi, kad „tokia yra šeimos tradicija, nes ir aš už savo Michailą esu vyresnė.“
Nuo mokinukės iki valdytojos
„Kretingoje banke pradėjau dirbti mokinuke, po to buhaltere. Jaučiau, kad stinga išsilavinimo, baigiau vakarinę mokyklą ir išvažiavau studijuoti į Kauno finansų technikumą, buvau pirmosios laidos absolventė, – pasakoja, kaip rinkosi profesiją. – Pamatė, jog esu gabi ir pasiūlė važiuoti į Telšius, vadovauti banko skyriui ir aš sutikau. Visai neblogai sekėsi, nors buvau tik 23 metų.“
Kalbamės, jog šiandien tokio jauno žmogaus skyrimas į vadovus – retenybė.
„Dabar galvojama, kad vadovas turi turėti daugiau patirties, bet tada tiesiog nebuvo, kam dirbti, trūko specialistų, – sako K. Gerasimenko. – Aš manau, kad visada yra ir gabių jaunų žmonių, ir pagyvenusių, kurie nesugeba vadovo darbo dirbti.“
1967 metais Šiauliuose reikėjo Lietuvos banko skyriaus valdytojo ir į šias pareigas buvo paskirta K. Gerasimenko. Su sąlyga, kad baigs aukštąjį mokslą. Dirbo ir studijavo, 1969 baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą – penkis kursus per trejus metus.
Banko skyrius Šiauliuose veikė Dvaro gatvės ir Aušros alėjos kampe, kultūros paveldo pastate, kuris kažkada buvo miesto iždinė.
„Mums pastato neleido rekonstruoti, nes paveldo objektas. Leido tik banko iškabą pakabinti, – prisimena buvusi banko valdytoja. – Darbui patalpos nebuvo patogios. Kai atvažiavau čia dirbti, nebuvo nė rūbinės, darbuotojai paltus ant palangių kabino, tik operacijų salė buvo labai graži.“
Banko pavadinimai keitėsi, tik nesikeitė skyriaus valdytoja. Karjerą K. Gerasimenko baigė būdama Lietuvos valstybinio komercinio banko Šiaulių skyriaus valdytoja. Po Nepriklausomybės atkūrimo šis valstybinis bankas perėmė iš Lietuvos banko komercines funkcijas ir buvo įsteigtas Lietuvos banko skyrių pagrindu. Veikė nuo 1992 metų iki 1998 metų, kai buvo likviduotas. Paskutinis įrašas K. Gerasimenko darbo knygelėje ir yra 1998-ieji metai.
Įdomu, kad šiam bankui pradėjus veikti, sąskaitas jame buvo įpareigotos atidaryti valstybės ir savivaldybių institucijos, turinčios sąskaitas privačiuose komerciniuose bankuose.
Miesto reikalai visada rūpėjo
Vyresnės kartos šiauliečiai, verslininkai ir visuomenės veikėjai gerai prisimena aktyvią bankininkę. Pati K. Gerasimenko sako, jog miesto reikalai jai visada buvo svarbūs. Ji yra padėjusi išspręsti ne vieno miestui svarbaus objekto finansavimo klausimus.
„Buvau miesto Tarybos deputatė ir aktyvi visuomenininkė, – prisimena ji.– Kai Viliaus Kazanavičiaus (tuometinis miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas – red.past.) iniciatyva pėsčiųjų bulvarą miestas įrenginėjo, naujos statybos negalima buvo finansuoti, nes tam reikėjo gauti tikslinių lėšų, o finansavome – kaip kapitalinį miesto gatvės remontą. Padariau tada labai didelį pavedimą. Negavau nuobaudų, kažkaip išsisukau. Panašiai finansuota ir Parodų rūmų statyba.“
K. Gerasimenko pelnė Lietuvos nusipelniusios ekonomistės vardą. Buvo Lietuvos valstybinio komercinio banko valdybos narė. Dalyvavo tarptautinėse konferencijose. Tarp jų – 1994 metais vykusiame pasaulio bankų vadovų kongrese Ženevoje.
Požiūris į šiandieną
„Kai išėjau į pensiją, iš pradžių dar daug kur mane kvietė, bet aš pati jau nebenorėjau niekur dalyvauti, atradau kitus džiaugsmus“, – patikina ponia Konstancija.
„Šiandien man nelengva vaikščioti, bet nuo gyvenimo aktualijų nesu nutolusi, daug skaitau – ir laikraščius, ir internete, labai mėgstu spręsti kryžiažodžius, žiūriu televizorių, labai seku šios dienos įvykius. Man įdomu ne tik ekonomika, bet ir politika. Labai dažnai apie tai padiskutuojame su Michailu“, – pasakoja apie savo kasdienybę.
Koks buvusios bankininkės požiūris į skaitmeninius pinigus? Į skaitmeninį eurą, apie kurio įvedimą prakalbo Europos bankas?
„Aš teigiamai vertinu skaitmeninius pinigus – vadinamuosius bitkoinus, o ką reiškia kalbos apie skaitmeninį eurą, iki galo dar nelabai suprantu. Manau, tai paprasčiausias pervedimas, kuriame įrašyta popierinių pinigų suma, o praktiškai jų nėra.“
„Mano požiūris į tai, kad atsiskaitymams grynųjų pinigų naudojimas siaurinamas, yra labai teigiamas, – pasidalija savo nuomone ir dėl grynųjų pinigų. – Aš tam pritariu. Atsiskaityti skaitmenine mokėjimo kortele yra ir saugiau, ir patogiau. Praktiškai popierinių pinigų nebereikia.“
Kas šeimoje svarbiausia?
„Tarpusavio pagarba ir supratimas“, – atsako ponia Konstancija.
Visą gyvenimą su pinigais dirbusi finansininkė pritaria nuomonei, jog ne piniguose laimė.
„Bet jeigu žmogus mažai uždirba ir vargsta – nėra gerai, – pabrėžia ji. – Didelė blogybė, kad mūsuose vis dar klesti alkoholizmas, išgėrinėjimai. Taurelė per šventes – normalu, o visa kita mane labai piktina.“
Ar vyriausiosios kartos žmonės nesijaučia užmiršti?
„Niekada apie tai negalvojau. Aš manau, kad tie mano kartos žmonės, kurie buvo aktyvūs gyvenime, nėra užmiršti. O tie, kuriems ir anksčiau nelabai kas rūpėjo, galbūt ir yra užmiršti.“
Sako, jog į ją iki šiol kreipiamasi patarimų. Klausia žmonės ir dėl pensijų – kaupti ar ne pensiją antros pakopos fonduose?
„Manau, kad toks kaupimas visai neblogas, – teigia K. Gerasimenko. – Kai aš išėjau į pensiją, darbo stažo buvo 41 metai. Mokėjom „Sodrai“ visą gyvenimą ir gaunam tik „Sodros“ pensiją.“
Ar patenkinta pensija?
„Manau, kad pensijos galėtų būti didesnės. Esu mačiusi, kaip močiutė atidaro piniginę prie kasos ir skaičiuoja, ar jai dar kiek liks, ar ne. Ir tai tvarkinga močiutė – ne kokia valkata. Tokių dalykų neturėtų būti mūsų valstybėje. Jeigu žmogus dirbo už minimalią algą, nors jo darbo stažas ir 40 metų, tai pensijos gauna apie 340 eurų. Už tiek žmogus negali išgyventi. Juk reikia ir už maistą, ir už vaistus, ir už brangstančią elektrą, šildymą mokėti.“
„Aš manau, kad pereinamasis laikotarpis link gerovės valstybės per ilgai užsitęsė. Per tuos tris nepriklausomybės dešimtmečius daugiau turėjome pasiekti“, – mano K. Gerasimenko.
Ji turi savo nuomonę ir dėl dabartinės situacijos su Kinija, verslo metamų kaltinimų, jog vertybinė politika brangiai kainuoja.
„Rizikingos rinkos buvo visuomet, – akcentuoja K. Gerasimenko. – Niekada nebuvo taip, kad verslas investuotų ir nejaustų rizikos. Tai normali situacija. Verslas eina į rizikingas rinkas, nes nori daugiau uždirbti.“
Ar šiandien reikėtų valstybinio banko?
„Kai buvo likviduojamas valstybinis komercinis bankas, bandžiau įrodinėti, jog nereikia to daryti. Man tai labai keistai atrodė, – prisimena buvusi banko valdytoja. – Visada maniau ir manau, kad turi būti toks valstybinis bankas. Projektus ne tik privatūs komerciniai bankai, bet ir valstybė turi finansuoti. Kita vertus, privatūs bankai, kai nenori investuoti, mato, jog neverta to daryti – ten ne kvailiai dirba. Bankai visada paremia gerai pagrįstus projektus. Tik manau, kad turėtų būti daugiau lietuviško kapitalo bankų. Pati esu prisidėjusi prie Šiaulių banko įsteigimo.“
Ko linki sau ir visiems?
„Linkiu visiems sveikatos, geros nuotaikos, daugiau šypsenų, – pabrėžia Konstancija Gerasimenko. – Aš pati save įtikinau, kad turint tiek metų jaustis, kaip jaučiuosi, yra labai gerai.“
