Naujausios
Gyvenimas vienkiemyje
Paulina Tisevičiūtė gyvena tylioje Kazylų kaimo viensėdijoje (Joniškio rajonas), apgriuvusiame mediniame name, klausosi gervių klyksmų, lakštingalų giesmių, sodina gėles ir sako, kad jai nieko netrūksta.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Paukščių ir žvėrių apsuptyje
Iki Paulinos Tisevičiūtės sodybos per ganyklą kulniuojame daugiau kaip pusę kilometro. Kelio čia nėra. Nuo jo, vingiuojančio kita kryptimi, atsišakoja tik žolėje giliai įsispaudusios dvi vėžės, bylojančios, kad kažkas čia bandė nesėkmingai važiuoti. Pieva pavasarį skendėjo vandenyje, džiūdama ji vietomis pasidengė plėvele.
Prie 85-erių metų močiutės sodybos prasukame pro nedidelį tvenkinuką. Kriukų seniūnijos darbuotojos prieš keletą dienų čia matė ančių pulkelį.
„Gervės atskrenda, trimituoja. Gegutė kukuoja. Tai patinėlis, o patelė tuo metu ieško, kur kiaušinius padėti, — pradeda pasakoti močiutė. — Eidamos gal matėte pėdsakus, ten stirnų pulkas prabėgo. Žiemą prie sodybos suskaičiavau penkis kiškius. Man čia patinka — gamta, ramybė. Niekada nenorėčiau keltis į miestą gyventi. Ten didelis triukšmas, mašinos važiuoja, dulka.“
Vasaromis močiutei pakanka darbo lauke, o ilgais žiemos vakarais ji skaito knygas, kurias atneša Kriukų bibliotekininkė Violeta Navickienė, arba žiūri televizoriuje „visokius dyvus“ iki pusiaunakčio.
Atsisakė socialinių paslaugų
Močiutės Paulinos namelis dažnam pasirodytų apverktinas — vieno medinio galo stogas jau skylėtas, griūvantis, žioji langų kiaurymės. Bet sodybos šeimininkė sako, kad jai šios vietos pakaks. Yra kur miegoti, nuo lietaus ir šalčio pasislėpti. Lauke — šulinys, pilnas vandens.
Darže svogūnų, kitokių smulkmenų užsiaugina. Ko trūksta, nuperka pažįstama Zita iš gretimo Kriukų miestelio ir atveža. Ji ir aplink sodybą karves gano. Abipusė nauda: ir gyvuliukai sotūs, ir žolės pjauti nereikia.
Kai seniūnija pasiūlė socialines paslaugas, močiutė jų atsisakė. Pati galinti susitvarkyti. Kai lankėmės, ant kelmo lauke stovėjo dubuo vandens su skalbiamu rūbu, senolė tvarkė gėlių darželį. Šalia sukinėjosi šunelis Bonzis.
Gyvena viena
„Jau daugiau kaip dešimt metų čia gyvenu viena. Kolūkio laikais buvome keturios šeimos. Visi išsitekome: viena šeima turėjo tris vaikus, kita — vieną. Gyventojai mainėsi. Po kurio laiko žmonės išsikraustė arba mirė. Dabar viena esu viso dvaro šeimininkė, — juokėsi močiutė. — Žinau, kad šiame name veikė mokykla. Antano Smetonos laikais gyveno turtingi ūkininkai Vanagai. Jie turėjo keturias dukras. Viena anksti mirė, dvi iš likusiųjų tapo mokytojomis. Tačiau po karo jie pasitraukė į Vokietiją.“
Netvarka ir skurdas
Paulina Tisevičiūtė, neturtingos šeimos dukra, kaip ir daugelis to meto mergaičių, ėjo pas svetimus karvių ganyti, vėliau pas ūkininkus tarnavo merga. Sako, duonos užteko, ir mėsos būdavo. Už tarystės metus gaudavo šešis centnerius grūdų, kilogramą vilnos.
„Turtai nieko nelemia, jei žmogus nenori dirbti. Buvo ir anuomet pavyzdys: vienas ūkininkas turėjo 8— 9 hektarus žemės ir gerai gyveno, kitas valdė 30 hektarų, bet juos apleido ir šeima valgyti neturėjo, — porina senolė. — Po karo irgi prasta politika buvo. Sukūrė kolūkius, bet dešimt metų duonos negalėjai gauti. Užtat, kad sugalvojo žemės ūkyje dirbti aštuonias valandas. Jau šeštą vakaro arklius iškinko ir eina namo, nors saulė dar aukštai, oras gražus. Žemės taip dirbti negalima, reikia pagal gamtą žiūrėti.“
Pasak močiutės, per tokią netvarką kolūkyje miežiai liko laukuose pūti. Mat kai buvo laikas pjauti, darbą baigdavo anksti, o paskui užėjo lietaus sezonas. Kai pagaliau kolūkio vadovas sumąstė miežių derlių imti, tie sudygę buvo. Paskui ir burokai liko po sniegu.
Vaikystėje neturtingi Paulinos Tisevičiūtės tėvai iš nuošalaus kaimo atsikėlė į Kriukus ir apsigyveno žydams priklausiusioje pirtyje. Vietoje nuomos savininkai prašė tik pirtelę pakūrenti ir atvežtas malkas sukapoti.
Autorės nuotr.
DRAUGAI: 85-erių Paulina Tisevičiūtė sako, kad šunelis Bonzis dabar yra geriausias draugas.
NAMAS: Negyvenamas namo galas jau griūva, o kadaise čia veikė mokykla.
ŠUO: Namelius saugo šunelis Bonzis.
TVENKINUKAS: Į šį nedidelį, apžėlusį tvenkinuką prie namų atskrenda antys, gulbė, net gervės.