Naujausios
Svajonė – skleisti lietuvybę
Renginys ne veltui buvo pavadintas „Šimtaraštės juostos apgaubta“. Baletmeisterė sunkiai suskaičiuoja, kiek per ilgus darbo metus yra jų gavusi dovanų.
Renginio vedėjos Daivos Trijonienės paklausta, nuo ko prasidėjo jos, kaip baletmeisterės, kelias, V. Verkulienė sako besistebinti, kaip dabar vaikai ir jų tėvai anksti pradeda galvoti apie būsimas studijas. Jos laikais taip nebuvę.
„Aš buvau kaimo gilumos vaikas, turbūt net mano kolektyvo nariai nežino, kad aš esu kilusi iš to „apendicito“, įsibrovusio į Baltarusijos teritoriją. Ir vadina tą kraštą Tuteišiais. Pradinę mokyklą lankiau savo Žižmų kaime, o vėliau – Dieveniškių vidurinę mokyklą. Ji buvo ypatinga tuo, kad buvo trys paralelinės klasės: rusų, lenkų ir lietuvių. Visi mokėmės savo kalba, o koridoriuose apsistumdydavome, pešdavomės, prasivardžiuodavom. Ir vis nesuprasdavome, kodėl mus, lietuviukus, jie vadindavo „šašolika“. Kartą paklausiau savo mokytojos ir ji patyliukais paaiškino, kad dėl Vasario 16-osios“, – prisiminimais dalijosi V. Verkulienė.
1958 metais būsimoji baletmeisterė baigė vidurinę ir turėjo apsispręsti, kur eiti toliau.
„Negalėjau susitaikyti, kad mūsų kaimuose daug lietuvių, bet kažkodėl viršus vis tiek lenkų ir rusų. Todėl turėjau tokią vaikišką svajonę – studijuosiu lietuvių kalbą, baigusi universitetą grįšiu į Tuteišius ir iš visų jėgų lietuvinsiu tą kraštą“, – apie slaptą svajonę pasakojo V. Verkulienė.
Bet įstoti į universitetą nebuvo lemta. Nusiminusiai merginai mintį apie choreografijos studijas pamėtėjo klasės auklėtoja. „Matė, kaip aš šokau kolektyve, gal kažkiek išsiskyriau. Taip aš įstojau į Kultūros technikumą“, – kūrybinio kelio pradžią prisimena baletmeisterė.
Kultūros rūmuose – beveik visas gyvenimas
Šiaulių kultūros namų slenkstį V. Verkulienė pirmą kartą peržengė 1961 metais, atvykusi čia atlikti praktikos. Iš karto pateko į „Jovaro“ ansamblį kaip šokėja.
Baletmeisterė prisimena, kaip iškilo dabartiniai Šiaulių kultūros centro rūmai ir iki šiol juos taip ir vadina. „Kai jie buvo pastatyti, mieste tikrai atrodė tokie didingi, gražūs“, – sakė V. Verkulienė.
1963 m. tuometinis Šiaulių kultūros centro direktorius Bronius Mitkevičius subūrė liaudiškų šokių ansamblį „Kalatinis“, o nuo 1970 m. kolektyvo vairas patikėtas V. Verkulienei.
Kolektyvas yra nuolatinis respublikinių dainų švenčių dalyvis, daugkartinis respublikinio konkurso „Pora už poros“ laureatas. Aktyviai dalyvauja miesto renginiuose, reprezentuoja Šiaulių miestą visoje Lietuvoje ir kitose šalyse. 2005 metais už kūrybinę veiklą ansambliui ir jo vadovei Vandai Verkulienei buvo skirtas aukščiausias mėgėjų meno apdovanojimas Lietuvoje – „Aukso paukštė“. Kolektyvas pelnė „Geriausio šokių ansamblio ir vadovo“ nominaciją.
Padėkota už Šiaulių ir Lietuvos vardo garsinimą
V. Verkulienė Šiaulių kultūros centre išdirbo daugiau kaip 50 metų, per tuos metus pasikeitė net trylika vadovų. Dabartinė centro direktorė Deimantė Bačiulė dėkojo baletmeisterei už profesionalumą, šmaikštų žodį, nuoširdų bendravimą, dėmesį kolegoms ir liaudiško šokio gerbėjams. Pasak įstaigos vadovės, Vanda Verkulienė savo atsidavimu darbui įkvėpė ne vieną žmogų siekti asmeninių aukštumų.
Už kūrybinę veiklą V. Verkulienei buvo įteiktos padėkos nuo Lietuvos kultūros ministro Simono Kairio bei Šiaulių miesto mero Artūro Visocko. Gyvai žodžius tarė Lietuvos nacionalinio kultūros centro choreografijos specialistės Živilė Adomaitienė ir Gražina Kasparavičiūtė, Panevėžio bendruomenių rūmų choreografė Kristina Nainienė, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Daina Kinčinaitienė bei įvairių kolektyvų vadovai ir nariai, kurie dalijosi prisiminimais apie V. Verkulienės neblėstančią energiją ir charizmą bei kartu linkėjo jai daug sveikatos ir tvirtybės.
Baletmeisterei Lietuvos nacionalinis kultūros centras skyrė vardinį apdovanojimą už Lietuvos dainų šventės tradicijų puoselėjimą.
Renginyje gražiausius savo kūrybinius pasirodymus dovanojo Šiaulių kultūros centro liaudiškų šokių ansamblio „Kalatinis“ choreografinė grupė (meno vad. Evaldas Račkauskas ir Indrė Šerpytienė), Šiaulių kultūros centro liaudiškų šokių grupė „Vajaunas“ (meno vad. Romualdas Laugalis), Šiaulių miesto Didždvario gimnazijos ir „Jovaro“ progimnazijos vaikų ir jaunimo tautinių šokių ansamblis „Šėltinis“ (vad. Violeta ir Romualdas Laugaliai), Šiaulių miesto Dainų progimnazijos liaudiškų šokių studija „Šermukšnėlė“ (vad. I. Šerpytienė), VšĮ „Šermukšnio kekės“ vyresniųjų liaudiškų šokių grupė „Šermukšnis“ (vad. I. Šerpytienė ir E. Račkauskas), Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos liaudiškos muzikos ansamblis „Jovarėlis“ (vad. Regina Vaišnorienė), Šiaulių regiono liaudiškų šokių choreografų grupė.
Audringų aplodismentų sulaukė energingą pasirodymą surengę svečiai iš Ukrainos – tautinių šokių kolektyvas „Vesnianka“, atvykęs į savaitgalį Šiauliuose vyksiantį XV tarptautinio šokio festivalį-konkursą „Aušrinė žvaigždė“.
Vakaras baigėsi iškilmingu Šiaulių kultūros centro liaudiškų šokių ansamblio „Kalatinis“ vairo perdavimu. Kolektyvas patikėtas naujiems vadovams Evaldui Račkauskui ir Indrei Šerpytienei. V. Verkulienė dėkojo publikai, kolegoms, artimiesiems ir kolektyvo nariams už bendradarbiavimą ir draugystę.
„Visas mano gyvenimas prabėgo Šiaulių kultūros rūmuose. Prašau mylėti kolektyvą ir rūpintis šiais žmonėmis – jiems to labai reikia“, – sakė V. Verkulienė ir juokaudama pridūrė, kad kol kas naujiesiems vadovams kolektyvo vairą perduoda tik bandomajam laikotarpiui.
