Gyvenimas buvo toks. 71-as tramvajus arba 2-oji metro linija

Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.
„Mano miesto ruduo“, 2004 metai.
Kunigystės metu mane labiausiai neramindavo mirties tema. Laidotuvėms kruopščiai ruošdavau pamokslus, nes tuomet dažniau pamąstome apie savo gyvenimą. Būtent susidūrus su artimo mirtimi mums ima atrodyti, kad gyvename ne taip. O juk visi plaukiame į savo paskutinį uostą – Porto Fino ir nežinia, kiek kelio iki jo likę. Niekas nežino, kas laukia už to uosto vartų. Nejau tik tuštuma? Net šiuolaikinis mokslas atriboja mus nuo žinojimo pertekliaus. Vilties, tiesa, yra, nes, jei yra uostas, turi jame vykti kažkoks gyvenimas.

Esu optimistas, tuo džiaugiuosi, tad pamąstymai apie mirtį man nėra malonus dalykas, bet vis tiek kartais susimąstau, kas yra ta mirtis ir kam mes gyvename? Pati poetiškiausia tema pasaulyje yra gražios moters mirtis. Ką žmonės galvoja per laidotuves? Vieni galvoja apie savo laikinumą, kiti – apie kalijų brangumą, bet retas per laidotuves žiūri į dangų. O ką mąsto patys mirusieji? Pritariu kažkieno išsakytai minčiai, kad net idiotui žinoma, jog mirusieji viską mato, viską žino ir šneka visom kalbom.

Bent man pasaulyje pačios gražiausios kapinės Per Lašezo Paryžiuje ir Centrines Vienos kapines. Turbūt daugiausia įžymybių Paryžiuje ilsisi Per Lašezo kapinėse. Praeitį ir ateitį prancūzai glaudžiai sieja. Čia galite atsirasti šalia didžiųjų pasaulio rašytojų Balzako, Prusto, Moljero, parymoti prie bučiniais nusėto Oskaro Vaildo kapo. Čia ilsisi Edita Piaf, Marija Kaalas, Isadora Dunkan, Sara Bernard, Šopenas. Takelis šalia Džimo Morisono poilsio vietos nusėtas cigarečių nuorūkų ir gėlių girliandų. Esu tikras, kad garsusis muzikantas ant roko fanų nepyksta. Kuklus, bet skoningas Simonos Sinjorė ir Ivo Montano kapas. Visai neseniai čia atgulė ir mūsų Žibuntas Mikšys. Per 300 tūkstančių išėjusių Anapilin. Ir visą tai supa romantiškos medžių alėjos bei paslaptingai karkiančios varnos.

Vienos Centrinės kapinės veikiausiai pačios muzikaliausios. Jos glaudžia L. van Bethoveną, J. Brahmsą, Ch. W. Glucką, F. Šubertą, tėvą ir sūnų Štrausus bei, be abejo, Mocartą ir jo priešą A. Saljerį. Nors dėl Mocarto ne visišką tiesą parašiau, nes šiose kapinėse didžiajam genijui tik pastatytas paminklas, o ilsisi jis visai kitur.

Kaip ir Per Lašez Paryžiuje, taip ir Centrinės Vienos kapinės vienas didžiausių Europos nekropolių. Nuo 1907 m. į Vienos kapines pradėjo kursuoti 71-asis tramvajus. O 1918 m. Europoje siaučiant ispaniškajam gripui naktimis tas pats tramvajus gabendavo miruosiuosius. Lig šiol tarp vieniečių išlikę šiurpūs juokeliai, kaip antai: „Jis išvažiavo 71-uoju tramvajumi“ – suprask, iškeliavo Anapilin. 71-aisis tramvajus egzistuoja ir šiandien. O į Per Lašez Paryžiuje reikia vykti 2-ąją metro linija.

Mintys apie mirtį iš knygų lentynos paskatina išsitraukti A. Mickevičiaus „Vėlines“. Iškart atsiverčiu III-ią „Vėlinių“ dalį, kur veiksmas prasideda Vilniuje, Aušros Vartų gatvėje, Bazilijonų vienuolyne. Čia kalėjo ir pats Adomas Mickevičius. Rašytojas atkuria1823–1824 metų įvykius, kai, caro valdžios nurodymu, buvo suimta daug Vilniaus universiteto studentų. „Vėlinių“ dramoje susipina realybė ir fantazija. Poetui svarbūs ne tik istoriniai įvykiai, realijos, bet ir įvairios giluminės patirtys. Taip jau yra, kad realybės ir fantazijos jungtys romantikams itin būdingos.

Ir dar viena istorija, kuri susiduriant su mirtimi, atrodo, ypač tinkama, nustebsite: „Eglė Žalčių karalienė“. Ąžuolo, Uosio, Beržo ir Drebulės panteonas. Eglės vaikų virtimas medžiais tarsi byloja apie mirtį, nebūtį, bet drauge ir apie išsivadavimą iš jos.

Vėlinės – diena, kai įsižiebia visa Lietuva, tarsi dar kartą stodama į Europos Sąjungą. Tokiu laiku pamatome, kiek daug Lietuvoje kapų. Įsižiebia didžiuliai mirusiųjų miestai. Kapinės yra gerai. Ten niekada nebūsi aukštesnis, teisingesnis, gražesnis. Kartą girdėjau aiškinimą, kad kol nors vienas žmogus meldžiasi ir prisimena tą, kuris jau baigė savo žemišką kelionę, šiam nieko blogo negali atsitikti. Labai norėtųsi, kad kiekviename mūsų būtų mažytės kapinės, kuriose ilsėtųsi tie, kuriuos mylėjome.

Nors šiaip jau norisi tikėti, kad pragaras tuščias, nes ar beribis Dievo gailestingumas gali derėti su amžina prapultimi. Yra net teologų neigiančių pragaro egzistenciją, o dėl skaistyklos buvimo tokie irgi abejoja. Anot jų, yra tik dangus. Tiesa, Bažnyčia tokius teologus nepagiria.

O dėl visų lygybės ir kad jokių turtų ten nenusineši vis prisimenu anekdotą.

Turtuolis liepė po jo mirties visas jo brangenybes sudėlioti aplink karstą, kuriame jis bus pašarvotas. Ir štai guli jis karste, žmonės renkasi velionį aplankyti ir žiūrėdami vienas kitam šnibžda: „Štai kaip žmonės gyvena“.

„Kai jūs taip gerbiate mirusiuos, net neįsivaizduojame, kaip jūs gerbiate gyvuosius“, – sako Vėlinių metu į Lietuvą atvykę svečiai iš kitų šalių ir pamatę minias žmonių kapinėse, puošnius paminklus, gėlių jūrą. Mes net iš Sibiro tolumų mirusiuosius tremtinius ėmėme parsivežti anksčiau, nei ten tremtį ištvėrusius gyvuosius.

Ką pasakyti pabaigai? Šansų nemirti nėra daug. Ką darysi. Laukiame to ar nelaukiame, bet anksčiau ar vėliau kiekvienam mūsų teks įlipti į 71-ą tramvajų arba pravažiuoti 2-ąja metro linija ir pasiekti savąjį Porto Fino.