Naujausios
Rašytojus reikia pagirti
Šiauliuose vykstant knygų mugei, manau, ne vienam norisi prisiminti, kaip jis pateko į knygų pasaulį. O, kad anuomet mes būtume galėję skaityti tai, ką galime šiandien. Džiaugiamės, jei kažką likimas mesteldavo. Man paauglystės metai prasidėjo su Dž. Selindžerio romanu „Rugiuose prie bedugnės“ ir šio kūrinio pagrindiniu herojumi Houldenu. 1951 metais parašyta apysaka Lietuvoje pasirodė 1966-aisiais. Tai buvo ryškiausia tų metų ir to laikmečio knyga. Spektaklis pagal šį romaną buvo pastatytas Šiaulių dramos teatre. Režisavo V. Jasinskas, dailininkė J. Taujanskienė, o pagrindinį Houldeno vaidmenį atliko aktorius A. Pintukas, po to perėjęs dirbti į Kauno dramos teatrą.
Vėliau sekė Dž. Keruako romanas „Kelyje“, išleistas 1972 m. Pastebėjau, kad geros knygos anuomet pasirodydavo ne dažniau kaip kas penkerius metus. 1977 m. išleistas H. Hesės romanas „Stepių vilkas“. Tiesa, pats netikėčiausias buvo romano „Kelyje“ Lietuvoje pasirodymas. Niekas soclageryje šio romano nebuvo išleidę, net rusiško vertimo nebuvo. Nugirdau istoriją apie šios knygos pasirodymą Lietuvoje.
Vilniuje tuomet visi pažinojo intelektualių jaunuolių grupelę, tarp kurių išsiskyrė Tomas Venclova, Aleksandras Štromas (teisininkas, Antano Sniečkaus augintinis), Pranas Morkus (kino scenaristas, Kazio Preikšo augintinis), Virgilijus Juozas Čepaitis ir kiti. Pasakojama, kad garsus gydytojas ginekologas savo sūnui parvežė šią knygą iš Amerikos, šis įteikė ją minėtiems vaikinais, kurie perskaitė ir nutarė spustelti savo tėvus, kad šis romanas pasirodytų lietuviškai. Pasisekė, jog rasta puiki vertėja Irena Balčiūnienė ir šis romanas apie laisvus, nesuvaržytus, gyvenimu besidžiaugiančius žmones pasirodė lietuviškai.
Anuomet buvo kažkokie slaptieji specfondai, kuriuose nomenklatūros rašytojai galėdavo paskaityti retas knygas. Kiek supratau, tai turbūt buvo į rusų kalbą verstos ir pardavime neplatinamos knygos, nes angliškai mažai kas mokėjo. Juozas Baltušis elgėsi gan drąsiai ir šias knygas atsinešdavo netgi į „Neringos“ kavinę Vilniuje. Aktorė Gražina Balandytė prisimena, jog būtent „Neringoje“ iš rašytojo gavusi paskaityti F. Kafkos „Procesą“.
„Kažkas, matyt, apšmeižė Jozefą K., nes, nepadaręs nieko bloga, jis buvo vieną rytą areštuotas“, – kažkas tarstelėjo, jog šis pirmasis F. Kafkos romano „Procesas“ sakinys jam tapo vienu įspūdingiausių ir nuostabiausių sakinių pasaulio literatūroje. Viename sakinyje – visas gyvenimas. Kitas toks sakinys – Meistro žodžiai iš Michailo Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“: „Jaunystėje norėjau apkeliauti visą žemės rutulį. Matyt, nelemta.“
Aišku, galėdavome skaityti veik visą klasiką. Šiandien vis planuoju rasti laiko ir dar kartą perskaityti Onorė de Balzako „Tėvą Gorijo“. Kažkodėl būtent šį romaną. Man, atrodo, šiomis dienomis jis turėtų skaitytis. Nors knygos šiandien vis mažiau vertinamos. Tiesa, „Poezijos pavasario“ almanachai kasmet storėja ir kalba visi apie šį leidinį tik pakiliai, bet lygiai taip kalbama apie mirusiuosius.
Sovietmečiu susitikimai su rašytojais irgi būdavo. Vykdavo jie komjaunimo komiteto ar kitų panašių organizacijų priežiūroje. Ir, aišku, tam skirtose vietose: mokyklose, bibliotekose, kultūros namų salėse. Apie literatūros vakarus, pavyzdžiui, kiemuose, nebuvo galima net pasvajoti. Tiesa, prisimenu vakarą Vilniaus kuro aparatūros gamyklos ceche pietų pertraukos metu ir tai buvo labai pažangu.
Nebuvo skatinama, kad tokių vakarų metu rašytojai patys pardavinėtų savo knygas, tai darydavo knygynų darbuotojos. O tokie vakarai su knygų pardavinėjimais ypač išpopuliarėjo nuo Atgimimo laikų. Sumąsčiau situaciją, kad vienas jaunas rašytojas aprašęs gražią meilės istoriją sėdo knygyne pardavinėti savąją knygą. O tais laikais ypač populiarus buvo Edmundo Malūko romanas „Šiukšlyno žmonės“. Tad įėję į knygyną pirkėjai prie stalelio sėdinčio rašytojo iškart klausia, kur rasti „Šiukšlyno žmones“. Tas nurodo. Taip visą pusdienį, gi jaunojo rašytojo kūriniu niekas net nesusidomi. Pagaliau įėjęs naujas pirkėjas prie rašytojo stabteli, nuo stalelio paima knygą ir ima ją vartyti. Rašytojas apsidžiaugia, pradeda pasakoti apie ką jo knyga. Įėjusysis klausosi, net kažko paklausia. Rašytojas dar labiau užsiplieskia pasakojimu. „Įdomu“, – viską išklausęs sako pirkėjas, bet tuoj paklausia: „O kur „Šiukšlyno žmonės?“
Ir dar viena sumąstyta istorija apie rašytoją ir jo literatūrinį vakarą knygyne. Skaičiau, jog panaši istorija įvyko su austrų rašytoju Peteriu Handke, bet ji puikiausiai galėjo vykti su bet kuriuo mūsų rašytoju. Atvykęs rašytojas keliais žodžiais persimetė su knygyno vedėja, kažkur skambino, jautėsi, kad kažkuo nepatenkintas, nusiminęs. Vakaro metu buvo išsiblaškęs, šiek tiek veidas prašviesėjo pasirašinėjant knygas, bet po to vėl apsiblausė. Po vakaro geriant kavą kalba irgi nesirišo, tad vedėja panoro kažką pozityvesnio pasakyti ir tarstelėjo: „Jaučiu, jūs labai geras žmogus“. Tai išgirdęs rašytojas tapo žvalus, toks, kokį jį mes visuomet pažįstame. Išvada – rašytojus reikia pagirti.